Toks „Auksiniuose svogūnuose“ nuskambėjęs manifestas atrodė juokingas žiūrovams, bet retas politikas sėdėjęs salėje šyptelėjo. Aktoriaus Sakalo Uždavinio kalba, kuri atkeliavo iš „Domino" teatro spektaklio „Vyrų laiškai (elektrikui, tėvynei ir krepšiniui)“, buvo įvertinta dviprasmiškai.
Apie ką šis manifestas, kurį originaliai sugalvojo rusų menininkai? Apie kokią čia šūduvą, rusus ar lietuvius, tamsą ir drėgmę eina kalba?
Aktorius S.Uždavinys yra įsitikinęs – menas nėra vien žmonių linksminimas.
„Dėkui dievui, kad mes galime iš viso šį tekstą sakyti. Maža to, esame tokia žaisminga tauta, sugebanti pasijuokti iš savęs“, – nusišypsojo aktorius.
Šalta, drėgna ir tamsu – ŠDT
„Brangūs, mieli tautiečiai visame pasaulyje! Nie-ka-da. Supraskite teisingai... tai mūsų mylima Tėvynė, mes ją be išlygų mylime, bet niekada! Gera čia nebus niekada! Tai neįmanoma!
Kas kada pasakė, kad čia galima gyventi? Čia galima atvažiuoti, paragauti cepelinų, alaus, aplankyti Kryžių kalną ir išvažiuoti. Kuo greičiau, kol neapėmė depresija. Arba atvaryt vieną dieną su ekskursija, apsidairyt ir sakyt: eik tu sau, negi tokia šūduva dar gali būt? O mes? O mes čia gyvenam!“, – taip skambėjo „Auksiniuose svogūnuose“ nuskambėję žodžiai.
Manifeste šaipomasi toliau – mat, tik mūsų šalyje tuo pat metu yra blogai ir šalta!
„Dar viena unikali savybė. Tada. Viskas pas mus yra „tada“. Štai anuomet buvo gerai: prie Vytauto, caro, Smetonos, vokiečio, lenko, sovieto. Tada buvo gerai. Niekada nebūna dabar!
Ir štai tokią savo šalį mes mylim. Mylim iš visos širdies. Ir kuo čia blogiau, tuo labiau mylim! Mums gerai tik tada, kai viskas žiauriai žiauriai blogai. Nes mums – iš visų blogiausia. Ir mes norime gyventi tik taip. Mes visada renkam tą Seimą, kuris yra ne tas“, – S.Uždavinio lūpomis įgarsinamo, matyt, ne vieno lietuvio mintys.
Kur tai girdėta? Ar tikrai tik teatre? Ar nesame panašių minčių girdėję autobuse ar gatvėje? O gal ir patys nejučia taip pagalvojame?
Aktorius S.Uždavinys pripažino retsykiais pagaunantis ir pats save galvojant panašiai.
Kurta Rusijai, atpažįstam Lietuvą
Aktorius papasakojo, kad šis laiškas tėvynei buvo rašyta rusų aktorių. Todėl jis, be abejonės, buvo parašytas apie Rusiją ir jos žmones. Pradėjus dirbti su spektakliu, kūrybinė komanda svarstė taip ir palikti – tai laiškas apie Rusiją, o ne apie Lietuvą. Tačiau aktoriams norėjosi viską perrašyti.
„Pamaniau, kad kad įmanoma tokiame rakte kalbėti ir apie Lietuvą, apie mus pačius. Komiškai, gan protingai ir neįžeidžiant“, – šyptelėjo.
Prie teksto, nuosekliai dėliojant temas, aktorius sėdėjo kelias savaites. Sukūrė ne vieną variantą, kurį vis taisė. Prodiuserių komanda iki pat galo nebuvo tikra, ar perdaryto laiško Rusijai į laišką Lietuvai korta suloš.
„Visą Rusiją sugrūsti į Putiną būtų neteisinga. Kalbant apie bendrumus – žmonės visur vienodi. Norime gyventi gerai ir nedelsiant, ieškome kaltų dėl asmeninių nesėkmių, bandome atrasti kažkokį pasiteisinimą dėl savo neveiklumo. Tai universalu ir rusų kolegos tai įžvelgė. O nepasinaudoti tokiomis įžvalgomis būtų kvaila“, – pasakojo S.Uždavinys.
Aktorius juokavo – bet tai tikrai nereiškia, kad jis, kaip žmogus ir dar kalbantis nuo scenos, tikrai teigia ir galvoja, kad visi lietuviai yra brūdai. Arba, kad lietuviai yra tokia tokie iškrypėliai, kuriems gerai yra tada, kai kažkas blogai.
„Sentencija yra tokia, kad gerai mes galime pasidaryti tik patys. Kur ta meilė Lietuvai? Mes turime save suvokti kaip žmones procese. Ir tas procesas bus ilgas. Neišvengiamai. Tai, ką padarėme per 25-erius metus, yra kolosalu ir turime tuo didžiuotis. Daug kas netobula? Savaime suprantama.
Dėstau Muzikos ir teatro akademijoje. Susiduriu su jaunais žmonėmis ir negaliu jais atsižavėti! Stebiuosi, kaip greitai šie jaunuoliai tapo visaverčiais Europos ir pasaulio žmonėmis. Be visų kuprų, skolų, kompleksų, kuriuos neišvengiamai turime mes, kai augome ir formavomės tuo metu, kai vien tik fantazuoti apie nepriklausomą valstybę buvo kažkas iš fantastikos literatūros“, – sakė S.Uždavinys.
Manifesto priekaištai – atpažįstami
Aktorius įsitikinęs, kad žmogus turėtų būti gyvas savo mintyse ir ironiškai pažvelgti į save, savo kaimynus. Ko gero, tai yra viena svarbiausių meno užduočių – priversti žmogų susimąstyti, į viską pažvelgti su humoru. Taip formuojamas ir žmogaus pilietiškumas.
Nuolatinis skundimasis, ypač vyresnės kartos žmonių – kad prie sovieto buvo geriau, visiems pakako darbo kolūkyje, anot aktoriaus, taip pat turėtų būti vertinamas kaip neatsiejama visuomenės vystymosi dalis.
„Negali už tai pykti ant žmonių, nes mes privalome tai suprasti kaip procesą. Negalima apsakyti, kad turi galvoti kitaip, nes taip, kaip tu mąstai, yra neteisinga. Jeigu tas, kad linkęs giliau pagalvoti apie mūsų visuomenės raidą ir kokie žmonės mes esame, matys vienus atspalvius, o žmogus, kuris nuolat skundžiasi ir amžiais nepatenkintas – valdžia, pensija, oru ar vėluojančiu autobusu, tik pabaksnos pirštu, kad štai, pasakė tiesą! Tegul...“, – kalbėjo menininkas.
O kodėl politikai panašių manifestų klauso susiraukę? Jis mano, kad jeigu žmogus sugeba ironiškai pažvelgti į temas apie kurias kalbama tame epizode, tai jau yra gerai.
„Ar jie turėtų reaguoti į tai, kaip į humoro vienetą ar kaip į kažkokios minties ar idėjos pareiškimą? Ar kaip priekaištą, kad pas mus buvo, yra ir bus blogai?
Tai reikėtų suprasti kaip minties ir žodžio žaismą, o ne faktą, kad mūsų kūrybinė grupė teigia, kad Lietuvoje yra blogai. Dauguma mūsų politikų turi menkai išvystytą humoro jausmą“, – pusiau juokais sakė S.Udžavinys.
