Prisipažinsiu – pokalbis su Teta Beta man buvo tarsi sugrįžimas į vaikystę.
Laidų vedėja su manimi bendravo tokiu pat švelniu, regis, per kelis dešimtmečius nė kiek nepasikeitusiu balsu, kuriuo prieš miegą bandydavo nuraminti prie televizorių susėdusius vaikus, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Anuomet ji buvo toks autoritetas, kad vaikai klausydavo jos labiau nei tėvų – ir iki paskutinio šaukšto suvalgydavo sriubą, ir mažiau išdykaudavo, ir susitvarkydavo žaislus, ir eidavo laiku miegoti, jei tik to iš ekrano paprašydavo Teta Beta.
Žinoma diktorė, kurios švelnus balsas skambėjo Lietuvos radijo eteryje ir kruvinąją Sausio 13-osios naktį, – viena taisyklingiausiai kalbančių LRT balsų. Prieš kelerius metus klausytojų ir kalbininkų ji buvo išrinkta Kalbos grynuole.
Ne mažiau nei kalba jai rūpi ir vaikų literatūra – tai gerai žino jau daug metų transliuojamos LRT radijo laidos „Tetos Betos viktorina“ klausytojai. Su geromis knygomis užaugo ir B.Lukošiūtės sūnus Normantas bei du anūkai.
Dabar ji veda laidą „Labanaktukas“, kuri darbo dienomis 20.30 val. rodoma „LRT kultūra“ kanalu.
– Bernadeta, ar grįžti į televiziją su laida vaikams – jūsų idėja?
– Idėja, žinoma, ne mano. Žinau, pagal šiuos laikus elgiuosi blogai, bet iki šiol dar niekur pati nesisiūliau.
Kai man pasiūlė vesti laidą vaikams „LRT kultūros“ kanale, iš pradžių netgi spyriojausi. Pakartojau žinomą posakį – du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Bet gerai pagalvojusi supratau, kad tai nebus ta pati laida, kaip „Labanakt, vaikučiai“ ar jos tęsinys. Tai visiškai kita laida, kurios tikslas – gerų knygų skaitymas.
– Laidoje skaitomos knygos vaikams?
– Toks laidos tikslas – skaityti knygas, viliantis, kad tas knygas skaitys ir mūsų jaunieji bičiuliai drauge su tėvais. Norime supažindinti vaikus su geriausiais pasaulio ir lietuvių autoriais, rašančiais vaikams, su klasikine literatūra.
Pradėjome nuo mėgstamiausio mūsų šeimos rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių, taip pat skaitėme Donaldo Bisseto, Annos Saksės, Vytautės Žilinskaitės bei kitų autorių kūrinius.
Gal įkvėpsime ir tėvus prisiminti kokią nuostabią vaikystės knygą, kurią jie buvo pamiršę.
Laidoje dabar rodomas labai smagus prancūzų animacinis filmas apie bizoną „Tatonka ir mažieji draugai“, kurio pabaigoje yra šiek tiek dokumentikos apie gamtą ir gyvūnus.
Kartą per savaitę „Labanaktukas“ sulaukia svečio, kuris taip pat skaito mėgstamą savo ar savo vaikų pasaką.
Jau sulaukiau savo mažųjų gerbėjų laiškų ir elektroniniu paštu siunčiamų piešinių. Gaila, kad jie nespalvoti. Vaikai netgi pasisiūlė ateiti į laidą ir skaityti savo mėgstamas pasakas.
Gali pūstis kiek nori, bet norisi, kad tai, ką darome, būtų žiūrima.
– Ar dėl TV laidos jūsų radijo „Tetos Betos viktorina“ nenukentėjo?
– Ne. Tetai Betai nėra taip sunku suspėti ir su televizijos, ir su radijo laida. Mano radijo laidai jau 16 metų, bet aš ją vis dar rengiu ir vedu. Per tą laiką ir pati tapau močiute.
– Jus mylėjo ir myli kone visi Lietuvos vaikai. Koks jausmas visą gyvenimą būti visų Teta Beta?
– Taip, tą vaikų meilę visuomet jaučiau. Tačiau visuomet labai daug reikšmės suteikiame man, o juk buvau tik laidos vaikams vedėja.
Anuomet buvo vienintelė televizija, vienintelė laida vaikams „Labanakt, vaikučiai“, o vienintelė tos laidos vedėja buvau aš.
Tad nuopelnus ir laurus reikėtų atiduoti tos laidos kūrėjams – režisieriams ir redaktoriams, tarp kurių – Dalia Kutraitė, Algirdas Paukštaitis, Gražina Špokevičienė ir kiti.
Man nejauku visus nuopelnus prisiskirti sau, nes aš tik skaitydavau jų parengtus tekstus ir truputį improvizuodavau.
O būti visų teta – labai neblogas jausmas. Ir gyvenime esu tikra teta – turiu keturis sūnėnus ir dukterėčią.
Bet apie tai, kaip esu vadinama, negalvoju – teta, tai teta, močiutė, tai močiutė.
Ir prisistatydama naujoje laidoje „Labanaktukas“ pasakiau, kad gali mane vadinti taip, kaip kam patogiau: ir teta, ir Beta, ir močiute, ir Labanaktuku. Beje, kadaise taip pravardžiuodavo mano sūnų Normantą.
– Kaip jus vadina anūkai?
– Anūkai, kurių turiu du, mane vadina paprastai – močiute. Mūsų šeima nedidelė – su vyru užauginome vieną sūnų. Vyresnysis anūkas, kuriam jau 22-eji, baigęs mokslus gyvena ir dirba Londone, o anūkė lanko ketvirtą klasę.
– Studijavote aktorystę ir lietuvių kalbą. Svajojote tapti aktore?
– Mano abi aukštosios mokyklos nebaigtos. Net nejauku dabar apie tai ir pasakoti. Studijavau aktoriaus meistriškumą anuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.), o vėliau įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Bet nei tų, nei kitų mokslų nebaigiau.
Baigiau vienintelius mokslus – aštuntame dešimtmetyje Salomėjos Nėries mokykloje buvo surengti mokami dvimečiai vokiečių kalbos kursai, juos baigusi gavau dokumentą, kad moku vokiečių kalbą. Ir iš tiesų šią kalbą labai neblogai mokėjau.
– Nors aktore netapote, kino kūrėjai jus susirado ir pakvietė filmuotis lietuviškame filme „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, kurio premjera – vasario 6-ąją.
– Apie šį vaidmenį man taip pat nejauku kalbėti. Juk jis – tik epizodinis. Taip, tai mano debiutas kine, bet kol dar neįvyko filmo premjera, tyliu ausis suskliaudusi.
Bijau premjeros lygiai taip pat, kaip ir bijojau pasirodant eteryje „Labanaktuko“.
Prisipažinsiu, niekada gyvenime nesvajojau nei apie filmavimąsi, nei apie vaidmenis kine. Aš mėgstu radiją, mėgstu savo darbą ir apie jokį kitą nesvajojau.
Todėl buvau labai nustebusi, kai vieną dieną sulaukiau kino kūrėjų – dviejų šaunių jaunuolių Ričardo Marcinkaus ir Simono Aškelavičiaus – skambučio. Jie mane pakvietė filmuotis net be atrankos ir jokių kino bandymų. Iš pradžių pamaniau, kad kas nors juokauja, net praradau žadą.
O kai susitikome televizijos kavinėje ir jie išdėstė savo sumanymą, ne tik patikėjau, bet ir sutikau.
Filmo biudžetas nedidelis, pinigų daug negavau, bet ir tas mano vaidmuo juk nedidelis. Filmavausi vos tris dienas, vaidinau močiutę, o tiksliau – babą.
– Koks įspūdis patekus į kiną?
– Patyriau neapsakomą malonumą ne tik filmuodamasi, bet ir bendraudama su žmonėmis. Iš jų visų sklido begalinis geranoriškumas.
Pamenu, filmavomės vieną naktį Anykščiuose prie siauruko geležinkelio. Buvo šalta naktis, vėjas košė kiaurai. Vos porai minučių režisieriui sustabdžius filmavimą, žiūrėk, jau kas nors pribėga ir apgaubia šiltu apklotu, užkloja kojas ar pasiūlo arbatos.
Nors buvau epizodinis personažas, dėmesio man buvo skiriama lygiai tiek pat, kiek ir visiems kitiems.
O juk filme vaidina tokie aktoriai kaip Giedrius Savickas, Marius Repšys, Eglė Gabrėnaitė, Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas, Evaldas Jaras, Leonardas Pobedonoscevas.
Buvau priblokšta visų geranoriškumo ir tų filmą kuriančių jaunų vyrų kantrybės. Jie niekada nepratrūko ir nepakėlė balso. Jie padovanojo kelias nepamirštamas dienas man, įpusėjusiai septintą dešimtį, manančiai, kad gyvenime nieko nebenutiks ir viskas liko praeity.
– Praeity juk bandėte tapti aktore – štai likimas ir nusišypsojo.
– Mano tiesioginis darbas taip pat šiek tiek susijęs su aktoryste. Savo laidose skaitau prozą ir poeziją, o ir radijuje stengiuosi, kad laida nebūtų sausa, nuobodi. Norisi, kad ji būtų ir šviečiamoji.
– Regis, stengiatės ne tik žodžiu, bet ir raštu. Prieš kelerius metus išleidote knygą vaikams.
– Oi, čia ir vėl atskira istorija. Pasikartosiu – kaip ir visuomet, man niekada nebūtų šovę į galvą kam nors ką nors siūlyti. Bet kartą susitikau leidyklos „Tyto alba“ direktorę Lolitą Varanavičienę ir ji mane prirėmė prie sienos: „Parašyk ką nors vaikams.“
Apstulbau – niekada niekam nieko nebuvau rašiusi, bet prisipažinau, kad turiu parengusi savo radijo viktorinos tekstus. Savo laidoje niekada nei apie augalą, nei apie gyvūną nepasakoju sausai, visuomet parengiu kokią nors su tuo susijusią istoriją, pasaką arba legendą.
Kai nusiunčiau tuos savo tekstus L.Varanavičienei, ji jau kitą dieną man paskambino, kad ateičiau pasirašyti sutarties su leidykla.
Taip 2011 metais pasirodė nepaprastai gražiai Mariaus Zavadskio iliustruota knyga „Kai šalia Teta Beta“.
Šįsyk pasigirsiu – tai tikrai gera knyga. Tai pokalbis apie gamtą, ją verta paskaityti visiems.
– Netyčia išleidote knygą, filmavotės kine. Gal turite neišsipildžiusių svajonių?
– Jeigu išmokčiau šokti argentinietišką tango, išsipildytų didžiausia gyvenimo svajonė. Tik bijau, kad dabar jau to nepadarysiu dėl sveikatos.
