Drabužių, interjero ir dizaino žinovė Violeta, susigrąžinusi mergautinę Malevskos pavardę, susitikti pakvietė į savo motinos namus. Mat mažoji Paulė po savaitgalio, praleisto su tėvu, sirguliuoja, o savame būste vyksta remontas.
„Labai daug darbų darau pati – man kepurė nenukris, o ir pigiau. Užtat kai baigsiu betonuoti ir tinkuoti, virtuvė bus ten, kur visada norėjau, su langu. Vanduo žiemą neužšals. Finansai riboja, bet kaip nors susitvarkysime.
Dabar nebereikės su niekuo pyktis dėl sienų spalvos – viską darau taip, kaip noriu pati. Man patinka kurti, dėlioti, svarstyti, kaip ką padaryti, – taip ir gyvenimas gražėja. Pavasarį jau planuojame su dukrele grįžti į namus“, – džiaugėsi interjero dizainą ne vienai draugei jau sukūrusi Violeta.
Moteris pasidžiaugė, kad pakvietusi arbatos į mamos namus galės šnekučiuodamasi neatsitraukti nuo siuvinių. Mat jau kurį laiką ji siuva ne tik sau, bet ir papuošalų dizainerei Jurgai Lago, tad užsakymai nelaukia. Dygsniuodama rankomis ji ir kalbėjosi.
Violetai įstrigo neseniai skaitytas straipsnis apie tai, kad senatvėje žmonės labiausiai gailisi neišdrįsę rizikuoti. Todėl ji nusprendė mesti senąjį darbą siuvykloje, o dabar duoną užsidirba ir pas J.Lago.
Tačiau minčių apie darbą vien sau ji nepalaidoja – pasibaigus skyrybų su Edmundu procesui moteris norėtų atversti visai naują, švarų gyvenimo puslapį.
„Ar nebaisu rizikuoti? Nebe. Savo komforto zoną palikau jau anksčiau. Gyvenimas pastaruosius metus mane malė labai stipriai. Dabar pats laikas pažiūrėti, ką iš tų miltų Dievas padės man iškepti. Tikiuosi skanaus pyrago. Jei srovė kur nors neša, neverta priešintis, reikia jai pasiduoti“, – optimizmu tryško V.Malevska.
Moteris prisimena, kaip anksčiau ir sau, ir kitiems vis bandydavo įrodyti savo gebėjimus, tačiau gyvenimas ją privertė atsimerkti ir pasiduoti likimui. O apsidairiusi ji pamatė, kad viskas eina tik geryn.
– Naujaisiais metais lyg ir įprasta imtis naujų iššūkių, duoti sau pažadus. Kokių minčių turite jūs?
– Nedaliju jokių pažadų nei sau, nei kitiems. Jokių iššūkių nenoriu. Gyvenu šia diena. Žydų patarlė sako, kad norėdamas prajuokinti Dievą turi papasakoti jam savo planus. Aš taip nedarau.
Jau žinau, kad gyvenimas gali ignoruoti tavo planus, kad jis gali pasisukti taip, kaip net nesapnavau. Vis sakau sau, kad neturiu ko gailėtis, kad viskas, kas vyksta, – į naudą. Kaip bus rytoj, matysime.
Taip, norėčiau dirbti savarankiškai, nuo nieko nepriklausyti. Lietuvoje rinka nedidelė, bet ir čia yra ką veikti.
– Vasarą dirbote ir kartu su seserimi – ne tik puošėte nuotakas, bet ir vedėte vestuves. Gal ši patirtis galėtų virsti gražiu šeimos verslu?
– Daug gražių lietuvaičių, išvykusių dirbti, užsienyje susipažįsta su lenkais. Praėjusią vasarą vedėme ir rengėme kelerias tokias vestuves, kur reikėjo mokėti ir lietuvių, ir lenkų kalbas, kad suprastų abiejų jaunųjų artimieji.
Buvo labai smagu. Mus susirado pagal rekomendacijas, todėl svarstome galimybę sukurti savo paslaugų interneto puslapį, taip tapsime labiau pasiekiamos, matomos.
Ir vestuvinių suknelių siūdintis norėjusių nuotakų praėjusią vasarą susidarė eilė. Būdavo ir taip, kad per dieną paskambindavo po kelias nuotakas.
Planų turiu, o kas iš jų išeis, pamatysime. Bet jau dabar ketinu pradėti ruoštis vasaros sezonui, pasiūti kelias bandomąsias sukneles. Turiu daug idėjų ir žinau, kad moterims niekada neatsibos puoštis.
Ir draugių vaikai jau suaugo, jos nori puoštis per atžalų vestuves. Pamato kokią mano suknelę, užsisako sau – ir sukasi ratas. Užsakymų tiek daug, kad ne visus pernai vasarą spėjau įvykdyti.
– Neseniai pasirodė žinia, kad jūsų ir Edmundo skyrybų byloje jau padėtas taškas. Pajutote palengvėjimą?
– Mano viduje tie taškai sudėlioti seniai. Tačiau prieš kelias savaites iš Edmundo gavau kelias nemalonias žinutes. Neva jei nesielgsiu taip, kaip nori jis, ketina atšaukti mūsų taikos sutartį. Klausė, ar ištversiu ilgą bylinėjimąsi, ar turėsiu stiprybės...
Skaičiau ir šypsojausi – tik šypsenėles ir išsiunčiau kaip atsakymą. Tikiuosi, tai paskutinis pasispardymas, noras mane paerzinti.
Esu kantri, leidžiu ir dukterį pasiimti ne tik tada, kai jam priklauso. Bet jei jis ir toliau taip elgsis, reikės ir man pasiraitoti rankoves ir neleisti jam lipti kitiems per galvas, mūsų šokdinti ir aiškinti.
– Kaip manote, kokį tikslą turi Edmundas taip elgdamasis?
– Nežinau. Sutikau su visomis jo sąlygomis. O jis, gavęs viską, elgiasi priešingai. Gal nori mane pagąsdinti, paskutinį kartą pagadinti man nervus.
Aš juk žinau, kaip noriu gyventi, – jau taip gyvenu. Tai jis turėtų apsispręsti, kaip toliau gyvens, kaip ras vidinę pusiausvyrą.
Man ši situacija labai atsibodo. Juk skirtis gražiuoju Edmundui pasiūliau 2010-ųjų gruodį. Po to pasiūlymo ir vėl atsidūriau ligoninėje. Tada nusprendžiau netylėti ir įsisuko užburtas ratas, kuris sukasi jau 4 metus. Kiek galima?
Pirma 10 metų bandžiau išsaugoti šeimą, siūliau mums abiem kreiptis į šeimos psichologus. Edmundas – labai kūrybingas, moka gražiai pakalbėti, užglaistyti. Jo suvokimu, visada aš būdavau kalta. Mūsų santykiai priėjo tokią ribą, kad jau neturėjau jėgų ir noro aiškintis, kas ir kaip yra iš tiesų, – visada nusileisdavau.
Tačiau šiandien suvokiu, kad savaime ar tik mano vienos pastangomis tokie dalykai, kad ir kaip glaistomi, neišsisprendžia.
– Atrodytų, du žmonės nusprendžia sukti skirtingais keliais – išsiskiria ir gyvena toliau. Liūdna, bet toks kelias būtų natūralus.
– Edmundas – labai ambicingas, savimyla. Nenorėjau jo spausti, tikėjausi, kad jo nuotaikų svyravimai praeis. Juk jis pats geriau už kitus žino, kaip gyvenome. Kad ir ką sakytų, atminties jis neprarado – puikiai prisimena, ką matė ir išgyveno mūsų vaikai. Suvokia, kad ne be pagrindo nutariau skirtis.
Mane stebina, kaip ilgai pyktis gali jį valdyti... Esu linkusi manyti, kad jis yra labai geras aktorius, – tokį tobulą šeimos galvos įvaizdį piešė ir televizijos laidose. Edmundas labai norėjo būti visų moterų geidžiamas.
Kiekvienas mūsų gali pargriūti lygioje vietoje – niekas nuo to neapsaugotas. Nenoriu buvusio vyro smerkti – santuoką sudarė du žmonės, abu kalti, ir man svarbiausia rasti jėgų atsikelti. Tik spėlioju, kodėl Edmundas nebendrauja su spauda. Būtų įdomu išgirsti jo nuomonę. Juk anksčiau labai norėjo viešumo, dėmesio, reklamos. Nuoširdžiai gaila šio žmogaus, kuris pirmiausia išdavė pats save, savo gyvenimo principus.
– Kodėl jūs neatsitvėrėte tylos siena? Kodėl, kai buvęs vyras tyli, jūs tarsi nešate šiukšles iš namų?
– Maniau, kad ir aš tylėsiu, – juk čia mūsų šeimos reikalas. 10 metų viskas kaupėsi už uždarų durų. Kai ir vėl jo sumušta atsidūriau ligoninėje, nusprendžiau prabilti. Apie kai kuriuos dalykus prasitariau savo artimiausioms draugėms, sulaukiau visai svetimų žmonių palaikymo. Jei mano istorija nors vienai moteriai padės išvengti panašaus likimo, aš pasakosiu.
Gaunu daug kitų moterų žinučių, pasikalbame. Kartais tiesiog net gatvėje. Matau, kaip joms palengvėja. Moterys neturi taikytis su tokiu vyrų elgesiu! Ne viena prisipažino, kad tylėtų, jei atsidurtų mano vietoje.
Juk visos mes tokios žavios, sugebame džiaugtis gražiomis šeimomis, o aš štai viena įlipau į balą. Moterys turi žinoti, kad jos ne vienos, kad į tokią situaciją gali pakliūti bet kuri. Jei nors vienai palengvės ar nors viena apsispręs nesitaikyti su tokiu gyvenimu, mano kalbėjimas duos naudos.
Kodėl žmonės slepia tokius dalykus? Aš ne iš karto sau prisipažinau. Svarsčiau, gal provokuoju vyrą, gal iš tiesų esu kalta. Tačiau ateina laikas, kai supranti, kad esi spaudžiama, verčiama gyventi visai ne taip, kaip norėtum, ne pagal savo standartus.
Stengiausi rinktis žodžius, būti mandagi. Dažniausiai dėl ramybės šeimoje atsiprašydavau, visada duodavau jam dar vieną galimybę. Ir teisme su advokatais atrinkome švelniausius jo kaltės įrodymus. Tai žmogus, kuris nepastebimai, tarsi iš nieko, sugeba sukelti tokią įtampą, kurioje neįmanoma gyventi.
Tada man viskas atrodė kaip baisus sapnas, sunkiai suvokiau, kas vyksta. Artimiausias žmogus, kuris prisiekinėjo amžiną meilę, taip mane žlugdo, stumia į giliausią dugną. Ačiū Dievui, išsikapanojau. Mėlynės išnyko greitai, ilgiau teko gydyti sielos žaizdas.
Nuolat buvau tai per stora, tai per liekna, jam kliūdavo netinkamas mano plaukų atspalvis arba per vakarėlį atsistodavau netinkamoje vietoje, kai mus fotografuodavo, ne į tą objektyvą žiūrėdavau, būdavau per mažai pasipuošusi, paruošusi netobulus pietus – kad ir ką darydavau, žmogui neįtikdavau. Mano buvęs vyras, matyt, mylėjo tik dėl išorinių dalykų...
Visas interviu - antradienio žurnale „Stilius". Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
