Modelio S.Bučytės šeimoje yra ne vienas čiuožėjas. Jos tėtis – buvęs ledo ritulininkas Rolandas Bučys. Vyras kurį laiką buvo ir Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas. Penkiolikametis brolis Vilius šiuo metu taip pat žaidžia ledo ritulį Suomijoje. „Čiuožiu nuo penkerių metų. Tad, galima sakyti, anksčiau išmokau čiuožti nei vaikščioti“, – šypsojosi ji.
O štai Solveigos mama Ligita yra ragavusi šokėjos duonos. Būtent ji savo dukterį paskatino siekti moteriškesnės karjeros – tapti modeliu. Šiuo metu S.Bučytė bendradarbiauja su geriausiomis modelių agentūromis ne vienoje pasaulio šalyje. Neseniai ji keletą mėnesių praleido Majamyje, kur buvo pa-stebėta kaip labai perspektyvus veidas. Artimiausiuose jos planuose – ir viena didžiausių mados sostinių – Niujorkas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
S.Bučytės kelionė į modelių pasaulį prasidėjo dar trylikos metų. Sulaukusi keturiolikos, dar nepatyrusi mergina viena išvyko į Barseloną.
Ar nebuvo baisu? „Iš tikrųjų, taip. Nežinau, kodėl, bet visada labai bijau pasiklysti oro uoste – turiu tokią baimę. Tuomet vykau su dar viena lietuve, tačiau ji išvyko namo jau po savaitės ir likau viena. Tokiai jaunai, dar gerai nemokančiai anglų kalbos iš pradžių buvo baisu“, – pasakojo mergina.
– Įsitvirtinti modelių pasaulyje nėra lengva. Kas jums padėjo?
– Nežinau kaip dėl to įsi-tvirtinimo, bet toks jau mano charakteris – jeigu jau užsi-brėžiu ką nors padaryti, būtinai padarysiu.
– Kodėl apsisprendėte siekti modelio, o ne čiuožėjos karjeros? Vis dėlto buvo įdėta daug sunkaus darbo.
– Patyriau labai daug sunkių traumų. Šis sportas yra labai sunkus, nors taip ir neatrodo, o traumos pavojingos. Daug mano draugų čiuožėjų dėl to turi problemų. Atrodo, man dar tik septyniolika, o jau jaučiu pasekmes – turiu problemų dėl nugaros, kelių...
Kurį laiką dar bandžiau derinti sportininkės ir modelio karjerą. Visą laiką sportuodavau. Ir dabar dar retkarčiais su-grįžtu ant ledo, bet stengiuosi tai daryti rečiau, kad patirčiau mažiau traumų. Nesinori vėl susilaužyti kojos. Dabar tai tiesiog mano pomėgis, pastarosiose varžybose dalyvavau gal prieš kelerius metus.
– Čiuožėjos patirtis padeda modelio darbe? Įžvelgiate šių profesijų panašumų?
– Čiuoždama išsiugdžiau sportinį charakterį – turiu pasiekti užsibrėžtą tikslą, nesvarbu, kiek laiko dėl to dirbsiu. Esu labai užsispyrusi. Patirtis reikalinga ir perteikiant emocijas. Kai šoki ant ledo, turi išreikšti emocijas pagal tam tikrą muziką, melodiją. Taip yra ir per fotosesijas: iš tavęs reikalaujama vienokių ar kitokių emocijų.
Aš pasižymiu sportiniu charakteriu. Man ir aplinkiniai sako, kad esu užsispyrusi. Visada sau noriu įrodyti, kad galiu padaryti vieną ar kitą dalyką.
– O kas jus dar tokią mažą suviliojo išbandyti čiuožimą? Gal tai buvo tėčio įtaka?
– Kai buvau mažytė, sirgau astma. Tą pačią problemą turėjo ir mano brolis. Kažkas pasakė, kad padeda ledo garai, šaltas oras. Pirmasis pradėjo čiuožti mano pusbrolis. Kaip tik tuo metu pasikalbėjo mūsų mamos... Taip išėjo, kad visi trys pradėjome čiuožti. (Šypsosi.) Tik brolis pasirinko ledo ritulį, o mes su pusbroliu – dailųjį čiuožimą.
– Šiuo metu su tėčiu gyvenate tik dviese, visi išsibarstę?..
– Prieš dvejus metus brolis išvažiavo žaisti į Suomiją. Tuo metu kaip tik buvau Italijoje – nespėjau net atsisveikinti. Po poros savaičių pas jį išvažiavo ir mama. Iš pradžių buvo labai sunku.
Aiškiai pamenu, kaip tėtis juos vežė į Suomiją, namie likau viena, nes turėjau išvykti į varžybas. Buvo sunku priprasti prie tuštumos – šeimoje esame trys vaikai. Vyresnioji sesuo šiuo metu studijuoja.
O dabar grįžusi namo nieko nerandu: tėtis – darbe, o aš einu susitikti su draugais.
– Bet juk dirbant modelio darbą, keliaujant lygiai taip pat.
– Kad ir kur atsidurtum dirbdamas modeliu, ta pati situacija: daug modelių vienoje vietoje, tačiau niekas neturi draugų. Todėl labai lengva jų susirasti. Aišku, negalima jų vadinti tikrais draugais, bet tuo metu jie kaip šeima.
– Esate laikoma perspektyviu modeliu. Spėjote tai pajusti ir pati?
– Nemėgstu aplinkiniams sakyti, kad esu modelis. Man ne gėda, bet daugelis žmonių šio verslo, profesijos nesupranta. Visi mano, kad yra lengva ir pinigai gaunami už nieką. Gal ir todėl, kad nenoriu būti vertinama tik dėl išvaizdos.
– Kai jums pradėjo sektis, ar pasikeitė bendravimas su aplinkiniais?
– Namie labai sumažėjo draugų. Šiuo metu turiu tik dvi drauges. Labai daug pavydžių žmonių, kurie džiaugiasi, kai nesiseka. O jeigu sekasi, pavydi, nenori bendrauti.
– Ką atsakote žmonėms, kritikuojantiems jūsų darbą?
– Nesiveliu į konfliktus, net nebandau aiškintis. Vis tiek jie neklausys. Žmonių nuomonę šiuo klausimu yra labai sunku pakeisti. Išlaikyti tobulą figūrą, sveikai maitintis, visada sportuoti ir palaikyti formą nėra lengva. Taip pat, kaip ir būti toli nuo namų, svečiose šalyse, ypač kai esi jauna. Darbas sunkus ne tiek fiziškai, kiek emociškai.
– Koks jausmas būti įvertintai, lydimai sėkmės? Neseniai viešėjote Majamyje, patekote į ten itin populiaraus žurnalo „Ocean Drive“ puslapius.
– Jeigu viskas pasiseks, tada bus tikrai gerai. Dabar esu nusistačiusi, kad šiame darbe iš pradžių negalima galvoti apie pinigus. Juk iš pradžių ne pinigų važiuoji užsidirbti, o vienoje ar kitoje šalyje įtvirtinti savo vardo. Jeigu gerai seksis, vėliau atsiras ir pinigų.
– Ar sulaukiate vertingų pasiūlymų? Juk ką tik tapote „Blumarine“ ateinančio pavasario reklamos kampanijos veidu.
– Taip. Manau, kad pamažu pasieksiu ir didžiuosius mados ženklus, tokius kaip „Versace“, „Victoria’s Secret“...
– Ar jaučiate skirtumą tarp darbo Europoje ir už Atlanto?
– Skiriasi ir žmonės, ir darbas. Viskas labai skiriasi: Europoje labiau dominuoja aukštoji mada, studijinės fotosesijos, o Majamyje, kadangi yra labai saulėta ir šilta, fotosesijos dažniausiai vyksta paplūdimyje, daugiau fotosesijų su bikiniais.
– Jūsų tai neglumina?
– Viskas prasidėjo dar nuo mano pirmosios kelionės. Tuomet buvo labai nedrąsu foto-grafuotis be liemenėlės, vien su švarku... Bet anksčiau ar vėliau įvyksta lūžis. Žinoma, reikia turėti tam tikrą ribą. Nelabai patogiai jaučiuosi fotografuodamasi tik su bikiniu, bet darbas yra darbas.
– Kaip pavyksta darbą derinti su mokslais?
– Nuo pat pradžių su tėvais susitarėme, kad nevažinėsiu per mokslo metus. Tačiau išėjo taip, kad į Majamį teko išvykti pačioje vasaros pabaigoje. Tad ten teko mokytis savarankiškai, o grįžus viską atsiskaityti. Gal ir sunku. Tačiau reikia daug dirbti, kad tėvai pasitikėtų, kad išleistų ir vėl išvažiuoti.
– Tiesa, kad nenorėjote tapti modeliu, tačiau paskatino mama?
– Visada buvau aukšta, o draugai ir aplinkiniai tai pabrėždavo. Dėl to labai kompleksuodavau. Kol nedirbau modelio darbo, visiems sakydavau, kad niekada gyvenime netapsiu modeliu. Kol esi vaikas, išties veikia stereotipai. Tada maniau, kad tai vaikų žaidimai.
Manęs neatsiklaususi mama išsiuntinėjo nuotraukas agentūroms ir užpildė anketas. Nors kai ji apie tai užsimindavo, prašydavau to nedaryti – neva vis tiek nesiruošiu dirbti tokio darbo.
Galiausiai ji tai padarė, ir iš kelių agentūrų sulaukiau kvietimo atvykti. Teko nuvažiuoti.
Išsirinkau vieną iš kelių man pateiktų pasiūlymų. Tačiau tuo viskas ir baigėsi – kadangi buvau jauna, darbų neturėjau.
Nesukau sau per daug galvos ir toliau čiuožiau. Maniau, baigsiu mokslus, stosiu į universitetą... Bet kartą su draugais atvykome į sostinėje vykusią „Mados infekciją“, o modeliu dirbanti mano draugė pasiūlė pasikalbėti su jos agente. Tada aš ir sutikau dabartinės savo agentūros „Vilnius Models Management“ vadovę.
Užsikabinau ir šio darbo jau nepaleisiu. Toks jausmas, kad dabar jau pati sau turiu įrodyti, kad šioje srityje galiu ką nors pasiekti.
