Gražuolė 20-metė žurnalo „Stilius“ viršelį papuošė 1997-ųjų gruodį, kai grįžo iš grožio konkurso „Mis pasaulis 1997“, vykusio Seišelių salose. Ji pamena, kad tuomet kelionė į šias salas bene labiausiai ir viliojo lietuviškojo konkurso dalyves.
„Su pussesere pasižiūrėjome, kur yra šios salos. Pakrizenome, kiek mažai žmonių iš Lietuvos čia yra buvę, ir nusprendėme, kad laimėjimas puikus“, – pasakojo moteris.
Šiandien Asta – vienos privačių sostinės klinikų gydytoja dermatovenerologė.
„Žmonės tikrai nepamena, kas buvo grožio karalienė prieš 17 metų! (Juokiasi.) Tai, kad manęs nepažįsta kaip konkurso nugalėtojos, yra labiau natūralu nei keista. Tačiau kaip gydytoja turiu labai didelių ambicijų!
Kai man pasako, kad skaitė mano straipsnį ar matė televizijos laidoje apie mediciną... Ak, tai mano širdies paguoda! Labai vertinu profesinius komplimentus“, – sakė A.Dumbliauskienė.
Namie moteris irgi nenešioja įsivaizduojamos karalienės karūnos – juolab kad šis aksesuaras jau kitąmet buvo atiduotas naujajai grožio karalienei. Ji prisipažįsta – atiduoti kitai merginai karūną nebuvo smagu.
„Jaučiausi taip, lyg iš manęs būtų atėmę mano pasakišką karūną. Kiti metai, kai jau nebuvau gražiausia Lietuvoje, buvo sunkesni. Buvau tarsi pripratusi prie dėmesio, o staiga jis nukrypo į kitą merginą. Aš nebežibu, kodėl?“ – pasakojo Mis Lietuva.
A.Dumbliauskienė norėtų namie savąją karalienės karūną nešioti kur kas dažniau. Juk čia – net trys vyrai: vyras Marius, septynmetis sūnus Jokūbas ir netrukus šeštąjį gimtadienį švęsiantis Domas. Todėl į rutiną įsisukusi moteris kartais pradeda jaustis gydytoja, mama, žmona, net pasaulio gelbėtoja, bet ne moteris.
„Kartais save kaip moterį turiu ištraukti iš pakampės, nusipūsti dulkes. Kibirkštis turi išlikti, vis primenu sau, kad esu ir moteris. Tad ir įsivaizduojamą karūną tokiomis akimirkomis noriu nešioti“, – šypsojosi Asta.
Moteris nė karto nepasigailėjo, kad dalyvavo konkurse „Mis Lietuva“. Dar mokydamasi mokykloje ji dalyvaudavo įvairiose olimpiadose, šauniausio moksleivio konkurse. Azartas, kurį patyrė grožio konkurse, buvo labai panašus.
„Buvau labai drąsi, dalyvavau ir modelių atrankoje. O iš tiesų mano kone vienintelis pasiekimas tuo metu buvo tai, kad šokau tautinių šokių ansamblyje „Rasa“, su kolektyvu daug keliaudavome. Viename iš šokių festivalių buvau išstumta į konkurso „Mis festivalis“ sceną – tapau Mis jaunyste.
Modelių atrankoje mane ir pastebėjo Benas Gudelis. Modeliams netikau, nes buvau per sena – buvau trečio kurso studentė, ir jis man pasiūlė dalyvauti konkurse „Mis Lietuva“.
Tačiau atvykusi traukti numerio pasijutau blogai – kokios gražios merginos sukiojosi aplink mane, kaip aš savimi nebepasitikėjau, o dar ir 13-ąjį numerį ištraukiau!“ – pasakojo Asta.
Skelbiant vicemis titulų nugalėtojų pavardes Asta neišgirdo savo vardo. Tuomet ji labai nusiminė. O kai buvo paskelbta gražiausia lietuvaite, ją apstulbusią kažkas išstūmė į scenos priekį, kažkas dėjo labai sunkią karūną, kažkas sveikino.
– Kada atsipeikėjote ir patikėjote, kad esate išrinkta gražiausia mergina Lietuvoje?
– Karalienės puotą vakare irgi pamenu kaip per miglą. Labai skaudėjo galvą. Geras jausmas aplankė tik kitos dienos rytą! Aš, Asta Vyšniauskaitė, stoju į gretas tų merginų, kuriomis taip žavėjausi! Jos man buvo tarsi deivės.
Tie prisiminimai mano sąmonėje labai gyvi. Ir dabar žiūriu Mis konkursus, labai jaudinuosi dėl kiekvienos merginos. Tarsi jaučiu, kaip jos dreba, viską pateisinu. Nesvarbu, kur mokaisi, kiek esi išprususi, konkurse gali labai susimauti – įtampa ten milžiniška.
– Kaip šiandien vertinate patirtį grožio konkurse? Gal norėtumėte išbandyti savo jėgas ir Misis konkurse – esate beprotiškai graži, liekna, išmintinga – turėtumėte visas galimybes vėl laimėti.
– Ta patirtis man buvo labai vertinga, nors ruošdamasi konkursui kartais ir jausdavausi lyg kareivių mokykloje. Tuomet gavau puikias moteriškumo pamokas, nes ši sritis man buvo nauja. Būti gražia moterimi, mokėti save pateikti, tinkamai vaikščioti man buvo svetima, tad mokiausi to labai noriai, man tai buvo be galo įdomu.
Juolab kad visas iki tol karūnuotas merginas žinojau kone atmintinai, labai domėjausi šiais konkursais – juk tais laikais tai buvo bene vienintelės grožio ir stiliaus pamokos. Jei galėčiau sugrąžinti laiką, tikrai elgčiausi taip pat.
Dalyvauti Misis konkurse? Ne! Jau žinau, kas esu. Sau nebeturiu nieko įrodinėti siekdama aukštumų. Tada, 1997-aisiais, matyt, reikėjo ir grožio srityje kažką sau įrodyti. Tai man buvo neatrasta žemė.
– Sakote, kad namuose jūsų karūna, net ir įsivaizduojama, dulka. Ar jūsų tuomet dar būsimas vyras Marius, kai susipažinote, žinojo, kad simpatizuoja vienai gražiausių Lietuvos merginų?
– Mano vyras Marius – tas tikrasis, už kurio esu ištekėjusi ir su kuriuo auginu du sūnus (Asta ištekėjusi antrą kartą. – Red.), nežinojo nei apie mano laimėjimus, nei apie karūnas.
Susipažinome ant Palangos tilto, susitiko mūsų žvilgsniai. Kurortinis romanas baigėsi gražiai.
Pirmoji mano santuoka buvo trumpa ir tuo viskas pasakyta. Visi mes gauname gyvenimo pamokas, kurias turime išmokti. Aš savąsias išmokau.
Dabar turiu savo žmogų ir žinau, kas man svarbu gyvenime. Būtent dėl to mano karūnai ir tenka padulkėti spintoje. (Juokiasi.) Ne tai esmė.
– Galite tvirtai pasakyti, kad šiandien esate laiminga moteris?
– Norint ką nors turėti, reikia to siekti. Jei yra pastangos, yra ir rezultatas. Niekas neateina savaime. Tai sakau turėdama galvoje ne tik profesinius dalykus, bet ir asmeninę laimę.
Laimę galima prisikviesti įdėjus daug pastangų. Reikia leisti sau suklysti, leisti sau rinktis ir dvejoti. Tik tada galėsiu pasakyti, kad tikrai įdėjau pastangų ir dabar jau tikrai gyvenu.
Nereikia laukti, kada pradėsi gyventi. Iki šiol mokausi suprasti, kaip gera yra šiandien. Juk nežinome, kaip bus rytoj. Iki šito atradimo reikia prieiti, neužtenka apie tai paskaityti.
Sėkmė pati neateina. Sėkmę patys užgyvename ilgai dirbdami, bręsdami, augdami. Apėję visą pasaulį dažnai sugrįžtame ten, iš kur išėjome, ir čia randame laimę.
Po visų blaškymųsi ateina laikas, kai padarai išvadas. Tai, kas šiandien yra aplink mane, – labai nedaug, bet tai man – didžiulė laimė.
– Esate gydytoja dermatovenerologė. Be kokios kosmetikos priemonės neturėtų išsiversti nė viena moteris?
– Apsuksiu jūsų klausimą – ką turi žinoti kiekviena moteris? Reikia žinoti nors vieną sakinį apie savo odą, būti su ja susipažinus. Kiekvienam odos tipui naudojamos skirtingos priemonės, todėl vieno recepto nėra.
Galėčiau pasakyti, kad be veido kremo neišbūtumėte. Na, nebent jums 12 ar 14 metų. O kas yra geras kremas? Čia jau prasideda... Vienam tiks vienas, kitam – visai kitas. Gebėjimas atrasti, kas yra jūsų, – svarbiausias dalykas. Universalumas čia netinka.
Jei jūsų oda riebi ar turi polinkį į riebumą, labai svarbu geras prausiklis. Ne pieneliai, tonikai, valikliai. Prausiate veidą? Puiku! O kiek moterų jums dabar paprieštarautų, kad niekada neatsisakys to grakštaus itin moteriško veido valymo, tarsi reikšmingo ritualo kiekvieną vakarą...
Riebiaodėms reikia itin atidžiai skaityti odos priežiūros priemonių sudėtį. Ten neturi būti aliejaus, vaško ir kitokių poras užkemšančių medžiagų. Jei oda šerpetoja, ji netapo sausa – jai trūksta drėgmės. Kai riebiaodė eina rinktis kremo, ji neturi prašyti konsultantės kremo sausai odai. Reikia prašyti kremo riebiai dehidratuotai odai.
Jei tai žinosite, niekada nepadarysite odai žalos!
– Kaip veido odą saugoti nuo šalčio – juk atėjo žiema?
– Žiemą oras yra sausas, daugiau būname patalpose. Net riebiaodžiai jaučia, kad oda pradeda šerpetoti, praranda drėgmę. Vadinasi, ją reikia drėkinti dar labiau, o ne maitinti. Priemonės žiemą turi būti stipriai drėkinančios. Žinoma, tuoj pat neikime į lauką!
Rytą drėkinamąjį kremą galima tepti pusvalandį prieš išeinant į lauką. Jei lauke dvidešimt laipsnių šalčio, juk vis tiek tepsime apsauginį sluoksnį. Bet ilgai taip šalta pas mus nebūna.
– Ar geras kremas būtinai labai brangus?
– Visiškai ne. Kaip ir daugelyje sričių, grožio srityje daug lemia pakuotė ir gamintojo pavadinimas. Garsus vardas, itin gražus buteliukas, nuostabi dėžutė visada kvepia brangiau.
Tačiau visi burtai, stebuklai gyvenime veikia – tuo įsitikinau dirbdama gydytoja. Jei tiki burtais, gyvenimas tampa lengvesnis. Tepu brangų kremą ir jis man padeda – tai irgi burtai.
Yra ir geros sudėties ne itin brangių priemonių. 1000 litų kremui daugeliui yra brangu, 400 – irgi nepigu, 200 litų – neblogai. Tačiau daugelis sutiks, kad už 20 litų gero kremo nenusipirksi.
Aš dirbu tik su medicinine kosmetika. Žinau, kad ši kosmetika saugi, jei nekalbėsime apie alergiją ar kitus išskirtinius požymius. Vaistinėse tokių priemonių yra labai neblogų.
Kreipiasi į mane mergaitės, matau jų išgąstingą žvilgsnį sužinojus kainą... Patariu kremą pirkti per akcijas. Labai geros sudėties kremą galima nusipirkti ir už 80 litų. Gera kosmetologė arba dermatologė visada patars tinkamai.
– Kaip vertinate dabar itin populiarią ekologišką kosmetiką?
– Skeptiškai. Jei ekologiška kosmetika tikrai gera, ji turėtų būti beprotiškai brangi.
– O plastinė chirurgija, botulino injekcijos?
– Esu už visus XXI amžiaus laimėjimus. Šios procedūros man ne pražūtis, o laimėjimas. Tačiau, kaip ir kiekvienas ginklas, jos turi būti tinkamose rankose. Viskas turi būti daroma su saiku.
O ką daryti moteriai, kurios aplinkiniai nuolat klausia, kodėl ji tokia pikta, sėdi susiraukusi? Jei pykčio raukšlės daro tave nebemielą, kodėl gi jų nepanaikinti su itin paprasta priemone – botulinu. Truputį šios priemonės reikiamoje vietoje – aš už tai.
Tačiau dažnai šiandien matome „pripūstas“ ir suvienodėjusias moteris. Tai jau ne botoksas! Hialuronas! Visur, kur reikia ir nereikia. Tai jau balansuoja ant vulgarumo ribos. Tai diskredituoja gerus dalykus. Nereikia pagal vieną šabloną gaminti žmonių...
– Ar pati esate gavusi botulino injekcijų?
– Žinoma! Pykčio raukšlės aš nebeturiu. (Juokiasi.) Kai peržiūriu savo vestuvių nuotraukas, kuriose esu 28 metų... Matau griovius, man baisu žiūrėti! Tai laimingiausia mano gyvenimo diena, o atrodau susirūpinusi ir pikta.
– Esate puikios figūros. Kokio patiekalo niekada nepamatytume jūsų lėkštėje?
– Taip, tikrai galvoju, kas yra mano lėkštėje. Tačiau buvo laikas, kai buvau spjovusi į visas dietas. Po konkursų neribojau savęs. Tačiau dabar vien porcijų ribojimo burtai nebeveikia...
Šiandien aš nevalgau miltinių patiekalų. Jokių. Šokoladą stengiuosi keisti vaisiais.
Sportuoju, bet kur kas mažiau, nei norėčiau. Man geriausias sportas yra šokis. Jei geras tempas, smagi muzika, šokdama išsikraunu kuo puikiausiai. Po vienos treniruotės jaučiuosi liekna ir patraukli – ir nesvarbu, ką rodo svarstyklės.
Šoku zumbą ir žaidžiu tenisą. Reikia.
