Kaunietė verslininkė L.Bohne „Stiliaus“ viršelį papuošė 2009-ųjų pradžioje. Tuomet ji tvirtino, kad žmonės neturi sparnų, bet turi svajones, kurios juos neša tolyn.
Nuo šio interviu praėjus daugiau nei penkeriems metams, per kuriuos L.Bohne netrūko asmeninio ir profesinio gyvenimo vingių, moteris sako tapusi dalykiškesnė.
„Dabar tikiu, kad vien svajoti nepakanka. Žmonijos variklis – tikslai, atsakomybė ir troškimas gyventi geriau. Pastarasis dalykas man asocijuojasi ne su turtais, visuomenine padėtimi ar nieko neveikimu. Tai galimybė augti, kurti ir tuo, ką darai, teikti džiaugsmo sau ir kitiems“, – kalbėjo L.Bohne.
Šiuo metu didžiausią džiaugsmą moteriai teikia jos devynmetis sūnus Nojus ir galimybė kasdien vis giliau pasinerti į rankų darbo persiškų kilimų pasaulį.
Prieš septynerius metus persiškų kilimų galeriją „Lauros namai“ Kauno senamiestyje įkūrusi moteris „Stiliui“ yra pasakojusi, kad jos pažintis su persiškais kilimais prasidėjo Vokietijoje.
Tuomet L.Bohne buvo 21 metų mergina, kuri nieko neišmanė apie kilimus, tačiau turėjo nuo vaikystės įskiepytą vertingų daiktų pojūtį.
„Mano proprosenelė buvo aristokratė, iš jos paveldėjome daugybę itin vertingų tekstilės dirbinių. Žiūrėdama į persiškus kilimus suvokiau, kad jie turi išliekamąją vertę ir yra perduodami iš kartos į kartą“, – sakė L.Bohne.
Kelias dešimtis tūkstančių Vokietijos markių tuomet kainavę persiški kilimai L.Bohne atrodė lyg stebuklas.
Pradėjusi plačiau domėtis persiškais kilimais ji siekė ne vien sukurti širdžiai artimą verslą. Moteriai buvo svarbu dalytis žiniomis apie tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą. Taip, kaip įprasta daugelyje senųjų Vakarų Europos valstybių.
„Persiškas kilimas į pasaulį atkeliavo iš Persijos, Kaukazo, Mažosios ir Vidurinės Azijos. Jis rišamas tik iš natūralios jaunų avių vilnos arba natūralaus šilko, raštai ir spalvos griežtai grindžiami paskirų tautų ir vietovių tradicijomis, dažomas natūraliais dažais.
Tokių kilimų, ypač išlaikytų kelis dešimtmečius ar net daugiau nei šimtmetį, vertė gali būti labai didelė. Laikui bėgant kilimo tarsi vyno kaina tik didėja. Juk žiūrėti į persišką kilimą – tai matyti daugiau nei 2,5 tūkst. metų puoselėtą meno pasaulį.
Kilimai Vakarų Europoje visuomet turėjo savo vietą ir vertę. Ir Lietuvoje pastaruoju metu gausėja jų gerbėjų. 50 metų iš mūsų savimonės buvo išbraukta ir tik dabar atrandame vertybes“, – aiškino pašnekovė.
Nuo tada, kai kalbėjosi su „Stiliumi“, L.Bohne tapo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, Artimuosiuose Rytuose žinoma persiškų kilimų eksperte. Ji dažnai kviečiama vertinti kilimų autentiškumo ir būklės.
Gilindama žinias ji ne tik matė Europos aukcionuose atsidūrusius ar kolekcininkų namus puošiančius antikvarinius kilimus, kai kuriuos kainuojančius net kelis milijonus eurų.
Moteris apkeliavo daugybę Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų kraštų. Irane ji gėrėjosi didelę meninę vertę turinčiais senaisiais persiškais kilimais, kuriuos vietinės šeimos kaip didžiausią turtą perduoda savo vaikams ir vaikaičiams.
Per tą laiką L.Bohne tapo dviejų leidinių autore ir išskirtinės parodos organizatore. 2010 metais ji išleido knygą „Persiški kilimai. Istorija ir tradicijos“, o po dvejų metų Kauno „Žalgirio“ arenoje surengė parodą „Antikvariniai persiški kilimai ir tekstilė privačiose Europos kolekcijose“ ir išleido knygą tokiu pat pavadinimu.
Vos dieną trukusioje parodoje eksponuota per 60 įspūdingų antikvarinių persiškų kilimų ir tekstilės iš privačių įvairių Europos šeimų kolekcijų.
Skolindamasi brangius ir vertingus kelių dešimčių ar poros šimtų metų senumo eksponatus lietuvė turėjo pelnyti kolekcininkų pasitikėjimą ir už juos prisiimti atsakomybę.
– Ko dar pavyko pasiekti per penkerius metus?
– Įkūriau persiškų kilimų galeriją Rygoje. Prieš kelerius metus Kaune sulaukiau latvių, kurie manęs paklausė, kodėl verslo neplėtoju jų šalyje. Juk, be manęs, to niekas nedaro. Po ilgų kompromisų su savimi ryžausi šiam žingsniui, nors, savaime suprantama, turėti galeriją svetimoje šalyje nelengva ir fiziškai, ir emociškai. Antra vertus, kad sulaukčiau tokio kvietimo, reikėjo nudirbti daug darbų ir pasisemti nemažai žinių.
Itin dideliu pastarųjų metų darbo, žinių įvertinimu vadinu ir tai, kad tampu geidžiama lektore, vis dažniau paskaitas skaitau Europos didmiesčių antikvariatų, meno galerijų savininkams, interjero dizaineriams, architektams.
– Verslą sukūrėte neturėdama finansinio užnugario. Jį ir toliau plėtojate viena. Turbūt nėra lengva, kai šalia nėra stipraus vyriško peties?
– O kas sako, kad paprasta ir lengva? Susižavėjusi persiškų kilimų grožiu į šį verslą įkritau kaip į šaltą vandenį. Kai pradėjau dirbti, nebuvo jokio užnugario.
Niekada neturėjau ir neieškojau turtingo vyro ar globėjo. Tačiau turiu neįkainojamą dvasinį užnugarį – artimus žmones, bičiulius, kurie mane palaiko ir skatina eiti pirmyn.
– Kur jūsų sėkmės raktas?
– Manyje. Juk pačiai reikia susitvarkyti su visomis problemomis. Esu savarankiška ir nepriklausoma, neieškau gyvenime lengvo kelio. Moku pakovoti už save ir jaučiu didelę atsakomybę už tai, ką darau. Ne kartą esu girdėjusi klausimą: kam man viso to reikia? Atsakymas paprastas – kasdien trokštu gyventi geriau.
– Buvote ištekėjusi už vokiečio, bet su juo asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Tačiau tvirtinate, kad gyvenimas Vokietijoje, nors ir nebuvo labai laimingas, jus daug ko išmokė?
– Su buvusiu vyru susipažinome būdami studentai, septintaisiais metais santuoka iširo, nes skyrėsi mūsų vertybės. Šis gyvenimo laikotarpis mane išmokė kietumo, drąsos, nuoseklumo, užsispyrimo. Čia turėjau ir dar vieną svarbią pamoką: atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo. Dabar tai puikiai sugebu.
Vokietijoje studijavau ekonomiką, baigiau Paderborno universitetą, dirbau ekonomiste informacinių technologijų įmonėje.
– Po skyrybų laukė dar vienas asmeninio gyvenimo vingis. Tačiau antrąkart paskui vyrą nesekėte – gyvenate Lietuvoje, o amerikietis jūsų sūnaus Nojaus tėvas – Amerikoje?
– Kodėl su juo neišvažiavau į Ameriką? O ką ten turėjau veikti? Užsidaryti tarp keturių sienų ir laukti grįžtančio vyro? Nenorėjau būti emigrantė.
Juk čia, Lietuvoje, savo gimtinėje jaučiuosi puikiai. Turiu gražų verslą. Čia – mano šaknys, tėvai, draugai, artimieji.
Be to, Nojaus tėvas darbo reikalais daug važinėjo po pasaulį. Dabar galiu pasakyti, kad mus išskyrė atstumas. Gyventi atskirai du žmonės gali metus ar dvejus, tačiau kai tai trunka ilgiau, tampa problema.
– Vadinasi, šiuo metu jūsų širdis laisva?
– Širdis, kaip ir protas, yra užimti daugybe dalykų: sūnus, artimieji, verslas, galerijos, darbuotojai. Tačiau jeigu kalbame apie santykius su vyrais, tuomet laisva.
– Kas jums yra laimė?
– Laimingas tas žmogus, kuris randa savo lopinėlį po saule, gali kurti, daryti kad ir nedidelius, tačiau jį ir aplinkinius džiuginančius darbus. Net klaidos, kurių padarome, yra neatskiriama mūsų augimo dalis.
– Posakių, nusakančių, kas yra meilė, yra turbūt tiek, kiek ir pasaulyje žmonių. Koks jūsų meilės apibrėžimas?
– Meilė – tai sugebėjimas paminti savo ego ir priimti supantį pasaulį bei žmones tokius, kokie jie yra. Tačiau iki tokio lygio paprastam mirtingajam pakilti labai sunku. Reikia daug dirbti su savimi.
– Išvaizdai ir grožiui puoselėti skiriate daug dėmesio?
– Stengiuosi tai daryti. Malonu žiūrėti į tas moteris, kurios taip rūpinasi savo grožiu, kad atrodo kone tobulos. Džiaugiuosi, kad jos gali ir turi laiko tai daryti. Prisižiūrinčios moterys primena, kad savęs negalima pamiršti.
Tačiau gyvenime svarbiausia siekti harmonijos – išorinio grožio, intelekto ir dvasinio tobulėjimo. Nė vieno šių trijų dalykų negaliu diskriminuoti. Todėl ir kitoms moterims linkiu neapsiriboti tik viena sritimi.
– Ar dažnai jus galima išvysti besisukinėjančią virtuvėje?
– Savaime aišku. Patinka ruošti valgį sau, sūnui ir bičiuliams. Patinka gaminti indiškus, graikiškus, itališkus ir ypač persiškus patiekalus, gardintus egzotiniais prieskoniais.
Tačiau mane galima sutikti ir maitinimo įstaigose, kur ruošiamas skanus maistas.
– Jūsų idealios atostogos vis dar prie jūros? O gal poilsiavimo įpročiai pasikeitė?
– Pajūris ir toliau išlieka mėgstamiausia mano atostogų vieta. Palanga, Neringa yra patys nuostabiausi poilsio kampeliai. Ir nors dėl lietuviškų orų visą dieną tysoti prie vandens paprastai neįmanoma, veiklos nestinga. Labai patinka važinėti dviračiu, riedučiais, vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, kartais tiesiog pasėdėti parke.
Tolimesnėms atostogoms renkuosi Graikijos salas, kurių suskaičiuojama bene tūkstantis. Ypač žavi nedidukės salos. Kai kuriose jų net nevažinėja automobiliai, tačiau architektūra, antikinių šventyklų liekanos, maistas, užeigos, paplūdimiai ir žmonės ten unikalūs.
– Ar stengiatės žengti koja kojon su mada? Dairotės naujausių pasaulinio garso drabužių dizainerių kolekcijų?
– Esu konservatyvi, todėl paskui kiekvieną ką tik pasirodžiusią kolekciją nebėgioju. Man svarbiausia ne etiketė, o drabužio ar aksesuaro kokybė ir pluoštas ar medžiaga, iš kurio jie pagaminti. Vertinu tų dizainerių sukurtus drabužius, kurie puikiai prigula prie kūno ir yra ilgaamžiai.
Turiu šešias rankines, kurias nešioju paeiliui kokį pusmetį ar metus. Jos ilgai nesusidėvi, nes yra klasikinio stiliaus ir geros kokybės, todėl bet kurią jų galėsiu išsitraukti iš spintos dar po metų ar kelerių. Svarbu, kad nenusibostų. Silpnybę jaučiu nebent geriems batams.
– Būtų sunku įsivaizduoti, kad persiški kilimai, kurie puošia „Lauros namų“ galeriją, nebūtų svarbiausias jūsų namų interjero akcentas.
– Gyvenu Žaliakalnyje, tarpukariu statytame name aukštomis lubomis. Prie art deco stiliaus baldų ir seno medinio parketo priderinti persiški rankų darbo kilimai suteikia erdvėms ne tik grožio, bet ir harmonijos, jaukumo. Tikiu, kad visi šie vertingi daiktai keliaus iš kartos į kartą.
– Jeigu bent penkerius metus prašoktumėte į ateitį, kokią save norėtumėte išvysti?
– Norėčiau išlikti tokia pat kupina veiklos ir entuziazmo. Viliuosi, kad jo nepritrūksiu.
