Pasakodama apie savo knygą aktorė juokiasi prisimindama, kaip kalbino kolegas ir su kokiu užsidegimu tas istorijas rašė.
Kaip po vienu stogu gyvena du rašytojai? Mat prieš metus knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“ išleido ir N.Narmontaitės vyras, Lietuvos 1000-mečio odisėjos jachta „Ambersail“ dalyvis, keliautojas, lektorius ir derybų konsultantas Paulius Kovas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Į vienas kito kūrybinę erdvę nesibrauname“, – sakė aktorė ir prisipažino, kad rašydami knygas matydavosi rečiau.
– Teatras, kinas, televizija, kulinarija, žvejyba, mezgimas, o dabar – dar ir knyga. Kaip viską spėjate? – paklausiau N.Narmontaitės, kuri į susitikimą atlėkė bėgte.
– Sutikčiau, kad para būtų guminė, o laiką galima būtų pratempti. Pastaruoju metu naktimis miegu vos dvi tris valandas. Trūksta ir laiko, ir miego, bet energijos pakanka, negaliu skųstis.
– Kiek įmanoma ištverti miegant po dvi valandas?
– Nuolat taip gyventi turbūt negalėčiau, bet įprastai man pakanka penkių valandų miego.
– Per kiek laiko parašėte knygą?
– Medžiagą rinkau dvejus metus, bet tos sukauptos medžiagos yra dar dviem knygoms. Jau esu parašiusi trečdalį antrosios knygos.
– Apie ką jūsų knyga?
– Atsakyti, kad tai knyga apie teatro ir kino užkulisius, būtų per siaura. Apie ką knyga, tiksliausiai apibrėžia pavadinimas – „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės (ko nematė žiūrovai)“.
Pavadinimo pradžią pasirinkau sausoką, bet pirmieji du žodžiai liks ir kitose knygose, keisis tik paskutinis – kasininkes galbūt keis grimuotojos, scenos darbininkai ar kritikai. Paskutinis žodis vis tiek bus susijęs su teatru. Juk teatras nėra vien aktoriai ir režisieriai – tai ir scenos darbininkai, ir valytojos, ir rūbininkai.
Teatrų kasininkės yra pripasakojusios tokių juokingų istorijų, kad jas rašydama raičiausi iš juoko.
– Norėtųsi bent vieną išgirsti.
– Kasininkių istorijos – tai trumpi nuotaikingi dialogai. Ko klausia žmogus, atėjęs prie teatro kasos arba ten paskambinęs? „Koks šįvakar spektaklis?“
To paklausė ir į Jaunimo teatro kasą paskambinęs vienas žiūrovas. Kasininkė atsakė: „Čia gyvena žmonės“ (Rimo Tumino režisuotas spektaklis pagal Atholo Fugardo pjesę. – Red.). „Oi, atsiprašau“, – pamanęs, kad pataikė į butą, sutriko žmogus ir padėjo ragelį.
Smagių istorijų turi ir mažų miestelių kasininkės. Vienai iš jų paskambinęs žiūrovas vėlgi pasiteiravo, koks bus vakare spektaklis. „Bus sunku“, – jam atsakė kasininkė, turėdama galvoje Adolfo Večerskio režisuotą tokio pavadinimo spektaklį.
„Nieko tokio. Vis tiek pasakykit, koks spektaklis“, – neišsigando žiūrovas.
„Bus sunku“, – vėl sako kasininkė.
„Tai jau mūsų reikalas, sunku ar nesunku. Mes patys nuspręsime, – pyktelėjo žiūrovas. – Gal vis dėlto pasakysit, koks spektaklis?“
Šiaulių dramos teatras. Paskambinęs į kasą žmogus paklausia, koks vakare spektaklis, ir nusičiaudėja.
„Į sveikatą, pone“, – sako kasininkė.
„Ačiū, – padėkoja jis ir darsyk pasiteirauja, koks spektaklis.
„Į sveikatą, pone“, – vėl jam atsako kasininkė.
„Aš tai jau girdėjau. Labai jums dėkoju, bet koks vis dėlto spektaklis?“ – neatstoja žmogus, niekaip nesuvokiantis, kad tai režisierės Nijolės Mirončikatės spektaklio pavadinimas.
– Kaip kilo mintis užrašinėti kasininkių istorijas?
– Šią mintį pakišo šviesaus atminimo Kauno dramos teatro kasininkė Danutė Bencevičiūtė, kuri labai mylėjo teatrą. Ji užsirašinėdavo visokius keistus klausimus, o savo užrašus vėliau man padovanojo.
Štai keli iš jų: „Ar Nijolė Narmontaitė šįvakar vaidins gyva?“, „Ar su kelnėmis į teatrą leidžiate?“, „Kasininke, gal žinote, ar aš mačiau šį spektaklį?“
– Jūsų knyga labai linksma?
– Knyga nepaprastai linksma, nors joje yra ir nostalgijos, ir keistų situacijų. Pavyzdžiui, kad ir Oskaro Koršunovo nuotykis, kaip naktį Antakalnyje jį užpuolusi žiurkė įkvėpė sukurti spektaklį.
Labai išsamūs ir įdomūs Juozo Budraičio pasakojimai apie kiną. Klausydama savo kolegų pasakojimų supratau, kiek daug apie juos nežinojau.
– Kaip kilo mintis rašyti?
– Kartu su poete Violeta Sagaityte rašiau pjesę „Selavy“ apie mažą mergaitę, kuri norėjo būti aktorė ir siekė būti panaši į Marlene Dietrich, Marilyn Monroe ar Lizą Minnelli.
Tai autobiografinis kūrinys, į kurį buvau įterpusi keletą scenų – kas nutinka, kai pamiršti tekstą arba kai atsitinka kas nors tokio, ko nėra parašyta tekste.
Paaiškėjo, kad pjesė buvo per ilga ir tos scenos netilpo. Aš jų atsisakiau, bet pasakodavau tas istorijas susitikimuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Žmonės leipdavo iš juoko. Jiems patinka tie, kurie moka iš savęs pasijuokti.
Suvokiau, kad tai gerai visus nuteikia. Todėl ir nutariau tas savo bei kolegų istorijas perkelti į knygą.
O tai, ką gavau iš kolegų, jų nuoširdumas ir prisipažinimai mane pribloškė. Jie visi mane labai palaikė ir įsitraukė į žaidimą. Atvirumas ir nebijojimas pasijuokti iš savęs žavėjo. Mano diktofonas ir nedidelė filmavimo kamera nuolat keliavo kartu, gaudžiau jų prisipažinimus ir istorijas net naktimis, kai ką nors prisiminęs kuris nors paskambindavo.
Dvejus metus važinėjau po Lietuvą skersai išilgai, bet patys įdomiausi susitikimai vis dėlto vykdavo mūsų su Pauliumi namuose. Tuomet galėdavau pagalvoti ne tik apie tai, ką kalbėsiu, bet ir kuo vaišinsiu savo pašnekovus. Iškvosdavau, ką jie mėgsta, ir pagamindavau.
– Jums patinka ruošti valgį?
– Labai! Kiekvienam savo pašnekovui paruošdavau tai, ką jis mėgsta. Net stalą papuošdavau pagal jo mėgstamą stilių.
Tik vėliau pamąsčiau, kad galėjau padaryti dar vieną dalyką – kulinarijos knygą pagal tai, ką kam gaminau. Nors tokios aktorės kaip Eglė Gabrėnaitė ir Gražina Balandytė gali malkų priskaldyti net ir prie vienintelio kavos puodelio.
– Dauguma žmonių jus geriau pažįsta iš televizijos, o ne kaip teatro aktorę. Ir vertina prieštaringai – arba labai patinkate, arba ne. Kodėl taip yra?
– Daugybė žmonių yra prisipažinę, kad anksčiau manęs nemėgo, bet atrado pamatę kokį nors spektaklį.
Esu vertinama pagal savo vaidmenis, o juk kone 80 procentų mano personažų – gana šlykščios, valdingos, stiprios moterys. O kas gi tokius žmones mėgsta? Gyvenime esu visokia: būnu ir stipri, ir silpna.
– Kuris vaidmuo jus geriausiai atskleidžia?
– Kadaise mane geriausiai atskleidė kone dešimtmetį vaidintas spektaklis „Pepė Ilgakojinė“. Jos žaismingumas, išdykavimas, noras rengti šventes man priimtinas.
Man ir gyvenime patinka kurti džiugesį. Patinka, kai žmonės juokiasi, šypsosi.
Jei jaučiu, kad kam nors nepatinku, nelendu bendrauti. O kam? Stengiuosi palengvinti gyvenimą, nenoriu užkrauti nei savo problemų, nei blogų minčių. Nors žmonės man yra prisipažinę labai gražių dalykų net ir po dramatiškų spektaklių.
Man patinka įvairūs vaidmenys, nenoriu, kad mano personažai būtų vien teigiami arba neigiami. Kuo įvairesnė paletė, tuo įdomiau.
Kai kas nors prisipažįsta, kad prašviesinau dieną, nieko nėra maloniau. Gyvenu niekam nieko nepavydėdama, man net nereikia stengtis to daryti. Nelinkiu bloga netgi tiems, kurie yra mane įskaudinę ar pasakę ką nors negražaus.
– Kas jus gali sugraudinti?
– Daug kas. Galiu greitai susigraudinti žiūrėdama filmą ar spektaklį. Nuolat išeinu apsibliovusi, tikrai esu jautri.
Galiu apsiverkti, kai kas nors negero nutinka artimam žmogui, galiu apsiverkt iš džiaugsmo ar nuoskaudos, galiu apsiverkt iš gerumo – kai kas nors puikiai pavyksta kolegoms, kai pamatau gerą, stiprų darbą. Nors labiau mėgstu išsiverkti scenoje nei gyvenime. Gyvenime nemėgstu rodyti ašarų.
– Scenoje esate jautri, linksma, energinga, galbūt namie – rami, tyli?
– Mes su Pauliumi daug juokaujame, dažnai juokiamės jau nuo pat ryto. Bet mums viskas išeina natūraliai – pokštaujame ir kuriame sau šventes iš mažų dalykų.
– Gal retai matotės, todėl kiekvienas susitikimas su vyru yra šventė? Paulius plaukioja, jūs keliaujate po Lietuvą...
– Matomės labai dažnai. Dažniausiai keliaujame kartu. Kai jis skaito paskaitas ar veda seminarus, jei tik esu laisva, visuomet keliauju kartu. Į mano renginius jis, jei tik gali, taip pat vyksta kartu. O po renginių netoliese radę kokį nors vandens telkinį būtinai liekame pažvejoti.
– Ar tiesa, kad išmokėte savo vyrą žvejoti?
– Gėdingas faktas. (Nudelbia akis.) Na, gal ir neišmokiau, bet kad įtraukiau į šią veiklą, tai tiesa. Bet Paulius ir pats žvejodamas pajuto didžiulį malonumą.
– Sykį mačiau jus besidžiaugiančią Kalėdų dovana – nauja meškere. Ar tai tikrai jums geriausia dovana?
– O, taip! O šią vasarą gavau ypatingą dovaną – tikrą žvejybą Norvegijoje. Pagavau menkę, sveriančia net 22 kilogramus. Tik vėliau, kai jai iš nasrų išlupome keturias prieš tai prarytas silkes, ji svėrė 18 kilogramų – tai mane labai nuvylė. Pauliaus didžiausias laimikis – 15 kg menkė.
– Ar vyras, prisiekęs buriuotojas, privertė jus pamėgti šį užsiėmimą?
– Prieš savaitę Paulius išplaukė buriuoti dviem mėnesiams, šįsyk su juo neplaukiau. Šiaip dažnai prisidedu prie buriuotojų, kad pajusčiau tą „malonumą“. Būtinai uždėkit kabutes.
Mano kelionės ilgai netrunka. Noriu pajusti, ką jis jaučia, bet suvokiu, kad iki galo niekada to nesuprasiu, nes jachtose, ant vandens jaučiuosi visiškai kitaip nei jis.
– Ar pamenate netikėtas piršlybas 2009-aisiais, kai grįžęs po Tūkstantmečio odisėjos Paulius paprašė jūsų rankos Prezidentūros kieme? Ar žavėjotės jo poelgiu, ar vis dėlto vėliau jam dėl to priekaištavote?
– Pažįstant Paulių, kuris yra kuklumo įsikūnijimas – tykus, ramus, viešumo ir dėmesio nemėgstantis žmogus, man tai buvo didžiulis netikėtumas. Bet kartu ir didžiulis įvykis, kurį prisiminti labai gera.
Negalvoju, ar tai buvo labai vieša, ar ne. Juolab kad Paulius tuomet įvardijo, jog tai padarė tarsi savoje šeimoje, su kuria praleido devynis mėnesius plaukdamas „Ambersail“. Šalia jo buvo buriuotojai, savų žmonių ratas.
Man ši akimirka šviesi ir maloni, visuomet prisimenu ją su šypsena. Šis svarbus žingsnis pasiteisino, gyvename darniai ir gražiai. Gera turėti tokį šiltą prisiminimą.
– Po vienu stogu darniai sugyvena du rašytojai?
– Vienas rašo viename kambary, kitas – kitame. Į vienas kito kūrybinę erdvę nesibrauname. O rašydami išties rečiau susitikdavome.
Namie dirbame dažnai. Paulius rengiasi seminarams, paskaitoms, aš – vaidmenims, mokausi tekstus ar kartoju scenas. Mums tai netrukdo. Pauliaus buvimas šalia niekada neerzina, priešingai – veikia raminamai.
O kol jo nėra, šveičiu ir blizginu namus, tvarkau spintas, viską dėlioju, perdėlioju. Prisigalvoju, kur ką pakeisti, perstatyti.
– Gal po knygos pasirodymo keisite profesiją?
– Ne, rašytoja tikrai netapsiu, nors kurdama pajutau didžiulį smagumą. Dėlioti į knygą savas ir kolegų istorijas buvo smagu. Ne vienas kalbintas kolega prisipažino, kad net nebežino, kas tai yra stabtelėti, susėsti, pasišnekėti, įsiklausyti, prisiminti, išsikalbėti. Šiuolaikinis gyvenimas diktuoja naują tempą.
– Ar tai, kad prieš tris mėnesius tapote močiute, jūsų gyvenimo tempo nė kiek nepristabdė?
– Mūsų šeimoje Kamilės gimimas – didžiulis įvykis. Nuvykus į Londoną, kur gyvena mano sūnus, ir paėmus anūkę ant rankų apėmė žodžiais nenusakomas jausmas. Pamenu, aš jai kažką kalbu, o ji į mane žiūri didelėmis akimis ir atrodo, kad viską supranta. Visi sako, kad mudvi labai panašios.
Regis, mes jau susitarėme, kad ji mane vadins mamsiumi. Kadangi ji ne žemaitė, baba manęs vadinti juk negalės.
Kol kas kone kasdien bendraujame skaipu, ji pažįsta mano balsą. Bet dabar jau daug dažniau skraidysiu į Londoną.
– Esate nemažai keliavusi. Ar nekilo minčių apsigyventi kur nors kitur?
– Man labai patinka Lietuvoje. Net ir tada, kai matau, kad kas nors čia vyksta ne taip. Tik galėtų būti šilčiau.
– Ar būdama teatro aktorė nesibodite vaidinti televizijos serialuose?
– Man patinka vaidinti ir teatre, ir serialuose, ir kine. Juk tai aktoriaus profesijos dalis. Jei tik kas kvies – eisiu, eisiu ir eisiu. Su malonumu filmuočiausi ir studentų darbuose be jokio atlygio. Reikia dirbti taip, kad nebūtų gėda. Jau pasiilgau rimto vaidmens kine.
Beje, „Nekviestoje meilėje“ tapau rašytoja, o mano Zita iš „Moterų laimės“ troško būti poetė. Matote, kiek gyvenime visokių sąsajų!
Zitos personažas man labai patiko, žmonės miesteliuose mane tokiu vardu ir šaukdavo.
O epizodas, kai aš, pamačiusi savo dukters kavalierių besibučiuojantį su kita mergina, pradedu trankyti jį rankine ir vytis per Gedimino prospektą, sulaukė praeivių dėmesio. Šią sceną nufilmavusi grimuotoja paskelbė internete, vaizdo įrašas sulaukė daugiau nei 25 tūkstančių peržiūrų.
Dėmesys manęs nevargina, galiu kalbėti ir apie savo darbą, ir apie gyvenimą su visais, kas manęs paklausia.
Jei aktorių tai vargina, vadinasi, pasirinkta ne ta profesija. Ar neabejoju, ar tai mano kelias? Nė kiek! Šiame kelyje labai gerai jaučiuosi ir nuo to kaifuoju!
Susitikimai su N.Narmontaite ir jos knygos „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės (ko nematė žiūrovai)“ pristatymas vyks knygynuose „Pegasas“:
lapkričio 24 d. 18 val. – Marijampolėje; lapkričio 26 d. 18 val. – Klaipėdoje.
