Roberto vaikystė buvo nepavydėtina: tik gimusį jį asociali motina paliko globos namuose. Beveik iškart po to iš Jonavos jis buvo perkeltas į Kauno vaikų globos namus, o penkerių metų berniuką su viena jo seserų įsivaikino pedagogų šeima iš Širvintų.
Jo gyvenime buvo visko: patyčių, pykčio, klystkelių ir didelių išgyvenimų. Kaip pavyko atsitiesti, kabintis į gyvenimą?
Dar mokykloje vaikinas buvo įsitraukęs į įvairių renginių organizavimą, pats dalyvavo projektuose, lankė visokius būrelius: nuo audimo iki sportinių šokių. Ir tik po mokyklos baigimo atvykęs į Vilnių įstojo į tuometę Giedrės Fledžinskienės aukštesniąją menų mokyklą. Tačiau ten studijavo trumpiau nei metus.
„Nuo mažų dienų mano svajonė buvo daryti ką nors, kas susiję su stiliumi. Vaikystėje ir kaimynų mergaitėms prisiūdavau drabužių – buvo sukarpyta daug gerų audinių, už tai esu gavęs pylos. Tad kurį laiką mokiausi ir drabužių dizaino, – šypsodamasis bėrė žodžius Robertas. – Mečiau studijas, nes esu karštakošis – labai greit užsidegu. Jei negaunu to, ko noriu, šiandien, pasuoju ir išeinu. Neturiu tiek laiko, kad ko nors laukčiau.“
Netrukus Roberto gyvenimas vėl pasisuko kitu kampu – jis pradėjo šokti sportinius šokius Klaipėdos universiteto „Žuvėdros“ ansamblyje. Tuo pat metu pragyvenimui užsidirbdavo šokdamas striptizą – ši veikla truko net septynerius metus.
Jau kurį laiką Robertas sėkmingai dirba plaukų stilistu, o šiuo metu su partneriu ruošiasi nuosavo grožio salono „Roberto“ atidarymui Vilniuje. Tačiau tai tik pradžia: planuose – visas grožio salonų tinklas.
– Kodėl pradėjote šokti striptizą?
– Dauguma mano, kad tai vulgaru, negražu. Man tai gražu. Tai kūno kalba. Šokau sportinius šokius, todėl esu plastiškas, turiu įgimtą grakščią eiseną, rankų judesius. Gal dėl to ir pradėjau. Man tiesiog pasiūlė, o aš sutikau, nes tai – nemaži pinigai. Per savaitgalį sugebėdavau užsidirbti iki dviejų tūkstančių litų. Aišku, vasaros buvo parduotos, nes šokau net keliose vietose, tiek kolektyve, tiek per privačius užsakymus prie staliukų.
Kiek vėliau laimės ieškoti iškeliavau į Italiją. Tačiau taip sutapo, kad ir ten šokau striptizą. Bet užtat Milane pas vieną meistrą krimtau stilisto mokslus. Galiausiai nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
– Traukė namai?
– Mano mokytojas italas labai gerai pasakė: jeigu turi rankas ir galvą, gali dirbti ir užsidirbti visur. Nebūtina važiuoti į Angliją, kur tikrai niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Todėl grįžau čia. Norėjau parodyti, kad gerų meistrų gali būti ir Lietuvoje.
– Ar visą tą laiką jautėtės smerkiamas aplinkinių dėl to, kad šokote striptizą?
– Draugai mane pažįsta, tad mano veiklą priėmė normaliai – žino, kad galiu šią minutę užsimanyti nuskristi į Mėnulį ir ten skrisiu. Aišku, iš pradžių žiūrėjo kreivai, bet kai pamatydavo, kaip profesionaliai atlieku tą darbą, nuomonė pasikeisdavo. Netgi konservatyvūs žmonės reaguodavo normaliai, nes tuo metu gerų striptizo šokėjų vyrų buvo labai mažai. Mane klientės girdavo, sakydavo, kad nėra mačiusios taip gerai šokančių vyrų, kurie sugeba uždegti ir sujaudinti. Tuomet Klaipėdoje buvau vienas brangiausių ir geidžiamiausių šokėjų.
– Dažnai dalyvaujate televizijos projektuose. Norite būti matomas?
– Dirbant tokioje srityje reikia būti matomam. Klientams patinka, kad esu žinomas. Aišku, tokia reklama man ne visada patinka, nes dažniausiai parodoma blogoji mano pusė. Visiems įdomiausia tik tai, kad augau vaikų namuose, šokau striptizą ar su kuo nors pasibučiavau... Kita vertus, šokių projektas man buvo prie širdies.
– Kokia ta geroji pusė?
– Tai, kad su meile dirbu savo darbą. Nebuvo lengva to pasiekti. Kodėl niekam neįdomu, kaip aš augau, kad dabar tapau toks, koks esu? Taip, gyvenime buvo įvairių situacijų. Televizijos laidoje sutikau ir savo biologinę motiną. Bet jos ieškojau tik dėl to, kad sau atsakyčiau, jog tokia iš tiesų egzistuoja. Tėvai yra tie, kurie užaugino, o ne gimdė.
– Vaikystėje trūko artimo tėviško ryšio?
– Galbūt to nesuvokiau. Buvo sunku, nes aplink visi žinojo, kad mes – globotiniai. Apskritai mano globėjai – pedagogai, tad daug kas vaikystėje buvo draudžiama. Dabar esu dėkingas už tai. Kita vertus, kai man suėjo aštuoniolika, pajutau laisvę, pradėjau daryti tai, ko nereikėtų. Tada ir supratau, dėl ko jie mane saugojo.
– Bet sakoma, kad kuo sunkesnė jaunystė, tuo sėkmingesnis gyvenimas vėliau. Taip ir jūsų atveju?
– Taip. Vaikų namai leido man suprasti, kad niekada gyvenime nieko negausiu tik spragtelėjęs pirštais. Viską reikia pasiekti pačiam. Nuo mažų dienų man teko dirbti ir statybose, ir sargu, ir aukle, ir vargonininku, ir zakristijonu – daug gyvenime patyriau, ieškojau savęs.
Dabar turiu jaunų klientų, kurie dejuoja, kaip „užkniso“ tėvai, mat vadovauja, aiškina. Aš jiems sakau, kad tėvai linki tik gero. Liepia suklusti, ir ne iš blogos valios, o dėl to, kad vaikai nenuklystų blogais keliais. Mano gyvenime buvo ir narkotikų... Bet dėl šių etapų radau atsakymus, kodėl tai nėra gerai. Teko dirbti su savimi. Dabar jaučiuosi užgrūdintas, tačiau niekam to nelinkiu.
– Sulaukdavote patyčių dėl to, kad buvote įvaikinti?
– Man nuolat prikaišiojo, kad esu iš vaikų namų, pamestinukas. Tačiau mums apie tai užsiminus tėvams, jie pykdavo, sakydavo, kad kalbame nesąmones. Jie slėpė tiesą nuo mūsų iki paskutinės minutės.
– Kokia buvo ta paskutinė minutė?
– Po mokyklos baigimo, kai pradėjau studijuoti Vilniuje. Kartą važiuojant autobusu klasės draugės sesuo manęs paklausė: „Ar radai savo tėvus?“ Mane ištiko šokas. Grįžau namo, susėdau su globėjais ir aiškinausi... Buvo ir klyksmo, ir ašarų – visko. Ilgą laiką pas juos nesilankiau. Užtrenkiau duris pasakęs: „Jūs nesate mano tėvai.“ Buvo labai sunku suvokti realybę, susikalbėti su savimi. Jie nekalti, kad tai atsitiko, jie norėjo apsaugoti. Bet mažame mieste žmonės kalba, visi viską žino – paslapties neišsaugosi. Manau, kad tokiu atveju vaikas turi žinoti tiesą, nes nežinia, kokia reakcija bus vėliau.
– Dėl to ir pats tapote agresyvus?
– Tikrai manau, kad dėl to. Aišku, viskas susidėliojo į savo vietas, po kiek laiko tėvų atsiprašiau. Dabar su jais palaikau ryšį kiek tai įmanoma. Juk tėvai yra visada: pas juos gali nuvažiuoti, pavalgyti ir prisiglausti. Jie yra tie žmonės, į kuriuos galiu atsiremti.
– O kas padėjo atsitiesti?
– Sutikti žmonės. Tie, kurie taip pat iš vaikų namų buvo paimti į šeimas. Mačiau jų pavyzdį.
– Kiek brolių ir seserų turite? Bendraujate su jais?
– Mūsų daug, tačiau aš žinau tik keturis. Teko su jais bendrauti po televizijos laidos, kurioje ir susitikome. Bet vėliau pamačiau, ko jie iš manęs nori. Tuo metu jau buvau žinomas, tad supratau, kad jie žiūri į mano kišenę, todėl santykiai nutrūko. Su seserimi, su kuria augome, sutariame gerai, esu jos vaikų krikštatėvis. Jie be galo mane myli ir aš juos myliu.
– Išgarsėjote, turite daug žinomų klientų. Didžiuojatės savimi?
– Visą gyvenimą galima ko nors siekti. Turiu daug tikslų, esu vis kuo nors nepatenkintas. Manau, žmonės, kurie nori ko nors siekti, visada yra nepatenkinti, nori vis daugiau. Mano gyvenimo bagažas – lyg spyris į užpakalį. Žinau, kad negalima nuleisti rankų ir pasiduoti pusiaukelėje. Visur būna sunku, ir naujame versle pradžia bus sunki.
– Kokią didžiausią išdaigą gyvenime esate iškrėtęs?
– Esu tiesiog atsistojęs ir išėjęs iš salono, kuriame dirbau. Tuo metu mano gyvenime buvo sudėtingas laikotarpis, daug nemalonių įvykių. Man tiesiog pasakė ne tokį žodį... Tad trenkiau durimis ir išėjau. Vėliau mėnesį buvau be darbo. Kitas atvejis – kai lygiai taip pat pasielgiau su globėjais.
– Šiuo metu turite savo gyvenimo žmogų?
– Taip. Ir esu labai laimingas. Manau, kad tai mano žmogus. Labai džiugu, kai kas nors palaiko, yra į ką atsiremti. Tas žmogus kol kas gyvena kitame mieste, bet greitu metu atsikraustys ir, tikiuosi, būsime kartu.
– Kaip susipažinote?
– Internetas visagalis. (Šypsosi.) Kiek žmonių tekdavo sutikti draugų vakarėliuose ar dar kur nors, santykiai nesusiklostydavo. Nežinau, kaip bus dabar. Gyvenime nebūčiau suplanavęs, kad taip atsitiks. Esame susižadėję. Tačiau daugiau pasakoti nenoriu, nes tai subtilūs dalykai. Per anksti atskleistos detalės gali turėti nepageidaujamų pasekmių.
– Minėjote, kad kadaise teko groti vargonais, patarnauti bažnyčioje. Nesvajojote tapti kunigu?
– Bažnyčia man visą gyvenimą buvo artima. Kai pirmą kartą joje pamačiau gražiai apsirengusius berniukus, patarnaujančius kunigui, krikšto mamai pareiškiau, kad ir aš noriu. Ji mano norų nepaisė, tad pats nuėjau pas kunigą ir kitą dieną jau patarnavau per mišias. Vos neįstojau į kunigų seminariją – mane atkalbėjo. Tai padaryti sukliudė ir kalbos, kad šokau striptizą. Galiausiai turėjau išeiti ir iš bažnyčios, kurioje tuo metu dirbau vargonininku. Įveikti šį etapą buvo sunku – tuomet ir įklimpau į blogus dalykus. Bet, ačiū Dievui, pakilau iš duobės. Visada viskas į gera, nes tiesiog negali būti tik į bloga.
