Andrius dievina discipliną! Savaitgaliais vyras laikosi tokio pat griežto režimo kaip ir darbo dienomis. Anot jo, žmonės, išgirdę žodžius „disciplina“ arba „režimas“, iš karto juos tapatina su monotonija ir malonumų atsisakymu.
Tačiau A.Pauliukevičius tvirtina, kad tai tiesiog leidžia susikurti gyvenimą, kuriame įdomios patirties yra gerokai daugiau nei gyvenant be disciplinos.
„Esu šventai įsitikinęs, kad jei būčiau nėjęs į ankstyvas treniruotes, savaitgaliais pirtyje su draugais gėręs alų, dabar nebūčiau susižadėjęs su Ilka, nebūčiau laimėjęs varžybų, parašęs knygos, nusifilmavęs filme, vadovavęs interneto konsultacijų svetainei ir netgi čia nešnekėčiau su jumis“, – kalbėjo Andrius.
– Sunku suvokti, kaip galima mėgti discipliną. O jei kartais ją pamirštate, kaip vis dėlto atsipalaiduojate po darbų?
– Nuolat bendrauju su žmonėmis, tad natūraliai atsiranda vienatvės poreikis. Mėgstu fotografuoti. Tai darau jau septynerius metus – juk fotografuodamas dažniausiai būnu vienas. Iki profesionalo man toli, nors yra tokių, kurie sako, kad man tai neblogai pavyksta. Manau, jie nelabai supranta, kas yra gera fotografija.
Tačiau dažniausiai laisvą laiką leidžiame su Ilka dviese arba su mano šeima. Gamtoje arba kaime. Vaikštome su fotoaparatais, plaukiojame, irstomės valtimi, sėdime prie laužo.
Vieną kartą esame buvę naktiniam klube, ištvėrėme ten šiek tiek ilgiau nei pusvalandį.
Vengiame didesnių kompanijų, kuriose tarsi norima pasirodyti prieš kitus. Tuomet dažniausiai vyrai kalba sau, o moterys sau. O ir tie pokalbiai būna tokie: „Jūs šiemet kur nors važiuosite atostogų?“ – „Ne, šiemet mums neišeina, išleidome santaupas mano studijoms apmokėti.“ – „O mes tai skrisime į Turkiją!“
Po to ta pora grįžta namo, ir moteris užsipuola vyrą: „Girdėjai, jie šiemet atostogų skris, o mes namie sėdėsime.“
– Ar tai blogai?
– Taip, nes tuo metu žmonės net nesu-pranta, kad kažkuriuo gyvenimo etapu gali būti skirtingi tikslai, prioritetai ir lygintis vieniems su kitais yra tas pat, kas lyginti katiną su obuoliu.
– Jūs – du kartus pasaulio ir Europos kultūrizmo čempionas. O kaip vertinate moteris, kurios užsiima šiuo sportu?
– Kultūristės man visai nėra gražu! Jaučiu pagarbą už atliktą labai sunkų darbą, bet kartu nuoširdžiai manau, kad hipertrofuoti raumenys nėra tai, kas puošia moterį.
Man be galo gražu prieš ketverius metus varžybose atsiradusi bikinių kategorija, kurioje merginos tik atrodo sportiškai. Tai yra moteriško grožio etalonas. Žinau, kad tokiai mano nuomonei nepritars dalis vyrų. Dažniausiai tai bus tie, kurie turi dar mažiau raumenų nei tos tik sportiškai atrodančios merginos, ir tie, kurie yra beviltiškai stori. Matydami už save sportiškesnę merginą jie jaučia menkavertiškumą. Tokioje situacijoje reikia kaip nors reabilituotis, save paaukštinti, o lengviausias būdas tai padaryti pažeminant kitą.
– Jūs – mitybos ir sporto konsultantas. Ką paprastai patariate žmonėms, norintiems atrodyti gražiai?
– Techniškai kalbant, jei žmogaus hormonų sistema funkcionuoja normaliai, kad jis mestų svorį, reikia iš maisto gauti mažiau kalorijų, nei organizmas per dieną sudegina. Tada jis tą deficitą padengs iš kūno riebalų ir jie tirps. Ir tą kalorijų skaičių reikia gauti kuo dažniau valgant. Daugeliu atvejų viskas ganėtinai paprasta. Bėda ta, kad žmonės labai išsibalansavę, tai yra visiškai nutolę nuo to, kokius juos sukūrė gamta. Jie nepasiima nuo žemės nukritusio obuolio, neišsikepa mėsos ant laužo, neapeina ratu aplink ežerą – verčiau važiuoja į degalinę ir nusiperka mėšlainį.
Jie taip pat nori tikėti stebuklingais metodais ir dietomis, kuriuos matė per televizijos laidas arba apie kuriuos pasakojo už tvoros gyvenanti kaimynė.
Žmones tenka mokyti paprasčiausių dalykų, kuriuos jie mokėjo vaikystėje, – kad ir atsikėlus rytą pavalgyti pusryčius. Viskas taip elementaru, kad jie net nenumano, kokie puikūs gali būti rezultatai.
– Kiek jūsų karjerai padėjo sėkmė, o kiek – sunkus darbas?
– Pirmiausia aš dar nesijaučiu pasiekęs labai daug. Būtų labai šaunu, jei niekada to ir nepajusčiau – visada likčiau alkanas ir nuolat norėčiau vis daugiau.
Tokių klausimų išties pasigendu.
Matydami sėkmės lydimą žmogų labai retai nutuokiame, kiek nesėkmių jis išgyveno iki tol, kol jam pagaliau pasisekė, kiek kartų jis stojosi ant kojų ir bandė iš naujo.
Mokykloje mokiausi vidutiniškai. Baigiau architektūrinio piešimo mokyklą, bet į architektūrą taip ir neįstojau. Įstojau į kitą specialybę ir po dviejų mėnesių pajutau, kad tai ne man – studijas teko mesti. Tad įstojau į istoriją. Įgijau istorijos bakalauro laipsnį, magistrantūros studijos man nepavyko. Dirbau istorijos mokytoju ir vėl supratau, kad tai ne man. Du kartus buvau iškeliavęs į Angliją ir abu kartus nudegiau! Dabar dirbu mėgstamą darbą, parašiau knygą, gavau vaidmenį ir vasarą nusifilmavau komedijoje „Dėdė, Rokas ir Nida“.
Kelias į sėkmę labai retai būna tiesus ir labai retai randamas iš karto. Dažniausiai tenka padaryti daug klaidų, daug kartų pralaimėti ir vėl patikėti, kad tau vis dėlto pavyks. Ir dvi, trys, penkios nesėkmės iš eilės visiškai nereiškia, kad kitą kartą tau vėl nepasiseks. Sėkmės receptas yra tik tikėjimas plius darbas.
– Susidaro įspūdis, kad jūs labai kategoriškas, nejautrus ir nešvelnus! Kas jus jaudina?
– Aš jautrus. Man visada kaupiasi ašaros žiūrint filmus „Rokis Balboa“ arba „Kita svajonių komanda“. Taip pat dokumentinius filmus apie Muhammadą Ali, Nelsoną Mandelą. Klausant Vytauto Kernagio dainų taip pat sunku išlikti nejautriam. Mane sujaudina per didelius vargus ir sunkumus pasiekti laimėjimai.
– Kaip lepinate savo mylimąją? Kokia yra jūsų išrinktoji?
– Klausimas kaip iš serialo! Ką turėčiau atsakyti? Kad nešu kavą jai į lovą? (Šypsosi.)
Man ji – svajonių moteris, kurią ketinu vesti. Su Ilka susipažinome, kai ji studijavo Lietuvoje, vėliau aš buvau priežastis, dėl kurios ji čia liko, o ne grįžo atgal į Afriką. Beje, nors Lietuvoje ji gyvena neseniai, jau neblogai kalba lietuviškai ir mokosi taisyklingai rašyti.
– Leiskite spėti: tikriausiai ant jūsų vestuvinio stalo nesipuikuos tradiciniai lietuviški valgiai?
– Vyras gali svajoti apie tai, kokią moterį ves, bet kokios bus pačios vestuvės, svajoja moteris. Mūsų vestuves, kurios vyks Namibijoje šių metų pabaigoje, planuoja Ilka. Apie tai, kas ir kaip ten bus, žinau labai mažai. Man buvo pranešta, kuo reikia apsirengti, tad nusipirkau didelius plačius marškinius ir plačias kelnes – siuvėja juos susiaurino per liemenį, ir esu jau pasiruošęs!
Tai tikrai nebus tradicinės lietuviškos vestuvės su kokiu nors genio vaizduotę turinčiu vestuvių vedėju, vedančiu žaidimus, kuriuose pralaimėjusi pusė privalo išgerti degtinės, o laimėjusi – gauna teisę išgerti degtinės. Nebus išmintingų tostų, kur dėdė Algis linki algos, teta Valia – valios, o teta Naftalina – naftos. Tai tikrai ne man.
– Kiek ilgiausiai esate nesimatę su Ilka?
– Kartu su ja esame dvejus su puse metų. Iš tiesų ilgesniam laikui buvome išsiskyrę tik kartą, kai praėjusias Kalėdas Ilka praleido su savo šeima Namibijoje. Man tai buvo labai ilgos penkios savaitės, per kurias visą laiką atidaviau projektui Kilo.lt kurti. Tada tiesiog dirbau ir net Naujųjų metų išvakarėse namo grįžau prieš vidurnaktį, kad po fejerverkų galėčiau iš karto eiti miegoti ir rytojus būtų darbinga diena.
– Platūs tvirti pečiai, išpuoselėtas kūnas, garbanos ir daug laimėjimų – tikriausiai sulaukiate daugybės moterų dėmesio, o Ilkai tenka pavyduliauti savo vyro...
– Atvirai kalbant, dėmesio iš kitų moterų sulaukiu nedaug. Pirmiausia dėl to, kad nebūnu ten, kur galėčiau jo sulaukti. Beveik nebūnu viešosiose erdvėse, na, išskyrus sporto klubą. O jei jau taip nutinka – būnu su sužadėtine, ir tuo viskas pasibaigia.
Socialiniame tinkle „Facebook“ merginos man kartais parašo ir paklausia ko nors apie treniruotes ir mitybą. Gal kartais tai būna tik pretekstas pradėti pokalbį, bet kadangi aš ir atsakau tik tai, jos tikriausiai pamano, kad esu beviltiškas, ir laiko daugiau negaišta.
Dar anksčiau, kai nepažinojau Ilkos, buvau labai susitelkęs į savo veiklą, tad jei to dėmesio buvo, tiesiog nepastebėdavau.
O dabar man jo jau nebereikia.
– Kokios vertybės jums svarbiausios?
– Geranoriškumas vienas kito atžvilgiu, kilnaus tikslo turėjimas ir darbštumas. Jei yra šios savybės, visi kiti trūkumai – žinių, suvokimo, kažko turėjimas arba neturėjimas labai greitai nublanksta, nes tai išugdoma.
Tikrai nuoširdžiai nesuprantu neturinčių tikslo, neturinčių svajonės, plaukiančių pasroviui, nemokančių ir nenorinčių ko nors paaukoti dėl geresnės ateities.
– Minėjote, kad nenorite sustoti vietoje, nes tai tik sugriauna stimulą stengtis. Kokie jūsų tolesni planai?
– Šiuo metu jaučiu, kad esu tiksliai ten, kur norėčiau ir turėčiau būti, radau savo kelią. Dabar jau yra intriga, kiek toli šituo keliu galiu nueiti, kokia plati gali būti mano veikla. Ir į tai įeina viskas: šeima, knygų rašymas, Kilo.lt plėtimasis į kitas šalis, dalyvavimas kultūrizmo varžybose. Šiuo metu Kilo.lt yra jau ir Latvijoje, dabar baigiami vertimai į rusų kalbą, tad plėsiuosi į Rusiją, Baltarusiją.
Visa tai nebūtinai turi ir gali būti apibrėžta tiksliais skaičiais: kiek vaikų susilauksiu, kiek uždirbsiu, kiek knygų išleisiu, kiek medalių užsikabinsiu, į kiek šalių išplėsiu savo veiklą. Tikslas yra kuo daugiau pasisemti ir taip save įvertinti.
