Pirmą kartą Eglija žurnalo viršelyje atsidūrė 2004 metais, kai pelnė Kauno ponios titulą. Tuomet vieniša dviejų mergaičių motina atvirai kalbėjo apie grožį, motinystę ir planus sužibėti pramogų pasaulyje. Kiek vėliau, 2009 metais, E.Vaitkevičė prabilo apie prabangą, flirtą ir erotiką savo gyvenime.
Nuo pirmojo Eglijos interviu „Stiliui“ prabėgo lygiai 10 metų. Nuo tada jos gyvenime pasikeitė daug kas – profesija, mylimasis, namai, pavardė ir net vardas.
Per šį laikotarpį keitėsi ir E.Vaitkevičės vaidmuo visuomenėje. Pati Eglija įsitikinusi – dėl to kalta žiniasklaida. Todėl dabar su ja moteris stengiasi palaikyti kuo atsargesnius ryšius.
„Ilgą laiką būdama žinoma išmokau dozuoti informaciją ir pateikti ją tokiu kampu, kokiu man norėjosi. Manipuliuoti žodžiais išmokė pati žiniasklaida, kuri ne kartą mane įskaudino: iškreipdavo faktus, visiškai kitaip pateikdavo mano žodžius. Žiniasklaida suformavo klaidingą mano įvaizdį.
Žmonės, kuriuos sutikdavau, niekaip negalėdavo patikėti, kad esu visai kitoks žmogus: gyvenime nesu nei koketė, nei lengvabūdė. Esu gilus, mąstantis ir šiltas žmogus. Po tokių nusivylimų pradėjau pati su žiniasklaida žaisti“, – sakė Eglija ir prisipažino, kad yra pasiryžusi po daugybės metų nutraukti šį žaidimą ir prabilti visiškai atvirai.
Vienintelė tema, kuria moteris nepanoro plačiai kalbėti, – jos naujas mylimasis odontologas Paulius Stučinskas. Su juo E.Vaitkevičė susipažino nutrūkus santykiams su ilgamečiu draugu, dėl kurio Eglija apsigyveno Londone.
„Šiuo metu jaučiu, kad mano asmeniniame gyvenime vyksta kažkas, ko aš nelabai suprantu. Mano širdyje vėl pakilo vėjas, ir aš nežinau, koks bus viso to rezultatas. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano gyvenime yra mokytojas“, – patikino Eglija.
– Esate sakiusi, kad gana lengvai įsimylite. Ar tapote atsargesnė?
– Iš dalies. Kita vertus, tokių vyrų, kurie būtų įdomūs, intelektualūs ir garbingi, aš nebematau arba jie mano kelyje pasitaiko labai retai.
Paprastų arba bet kokių vyrų man nereikia. Aš galiu įsimylėti lengvai, bet tam turi būti tinkamas subjektas.
– Nuo pirmojo jūsų interviu „Stiliui“ prabėgo 10 metų. Kaip pasikeitėte per šį laikotarpį?
– Kartais paskaitau savo interviu, duotus prieš daug metų. Labai įdomu pamatyti save iš laiko perspektyvos, prisiminti, kuo gyvenau, ką veikiau ir kokia buvo mano asmenybė, kokius planus kūriau.
Atsivertusi „Stiliaus“ žurnalą pamačiau, kad šiandien esu lygiai tokia pati, kokia buvau ir prieš dešimt metų. Didžiausias atradimas – esu lygiai tokia pati, kokia buvau jauna mergaitė. Aš vis dar svajoju, kuriu planus ir labai noriu viską patirti. Esu vis dar tokia pat jautri ir kartais naivi, lyg mano gyvenime nebūtų buvę dramų ir sunkių išgyvenimų.
Savo gyvenimą matau kaip ėjimą spirale aukštyn, kartais sustojant ties tuo pačiu tašku, užsibūnant ilgiau, nei norėtųsi, tačiau žinant, kad ir juodžiausias periodas kada nors baigsis. Tas žinojimas man padeda neprarasti blaivaus proto ir savitvardos, susitvarkyti su savo jausmais pačiai, be daktarų ir psi-chologų pagalbos.
Vieninteliai mano vaistai buvo ir tebėra kūryba, mokslai, menas, muzika, atsiribojimas nuo viešumos ir gilinimasis į savo vidų. Todėl šiandien esu labai laiminga dėl to, kur esu, kas esu, kokia esu. Džiaugiuosi kiekviena savo gyvenimo minute, ir pirma mintis apie viską, kas mane supa, – visas pasaulis yra nuostabus, nesvarbu, kiek kartų mane nuvilia žmonės.
– Ar jums svarbu būti matomai?
– Pirmą kartą viešumoje atsidūriau prieš dešimt metų, kai tapau Kauno ponia. Po to žurnalistai ėmė mane kalbinti, kviesti į televizijos laidas, netgi dalyvavau realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Tada maniau, kad mano sena vaikystės svajonė tapti dainininke išsipildys, kad žinomumas, įgytas dalyvaujant grožio konkurse, padės prasimušti į pramogų pasaulį. Nežinojau, kad visa tai suteiks tik nusivylimą ir neviltį.
Buvau vertinama, apkalbama, komentuojama. Tada norėjau dingti iš viešumos ir gailėjausi, kad visa tai pradėjau. Esu jautri, o viešumas labai apsunkino gyvenimą.
Bėgant laikui išmokau su tuo gyventi. Dabar dažniausiai pasakoju tik apie savo profesinius laimėjimus, mokslus, darbą ir aistrą aromaterapijai bei kvepalams.
Į viešumą niekada neleidau patekti informacijai apie mano antrą pusę, mylimus žmones. Išimtimi tapo tik Laimas Fergizas. Tačiau jis pats norėjo viešumo ir mėgavosi užklupusiu dėmesiu.
Pati iš prigimties esu kukli, nuolanki, nes taip mane auklėjo tėvai. Todėl žinomumas man buvo sunkus išbandymas.
– Kas labiausiai jus žeidžia?
– Visą gyvenimą labai skaudžiai išgyvenau dėl neteisybės, melo, apgavysčių. Aš pernelyg pasitikiu žmonėmis. Kita vertus, tas pozityvumas padeda džiaugtis gyvenimu ir eiti toliau.
Vis dėlto manau, kad skaudžios gyvenimo pamokos buvo naudingos: pažinau daug žmonių ir jų vidinių demonų. Dabar sugebu net po pirmo telefono pokalbio pasakyti apie žmogų viską: kas jis yra, kokia jo esmė, kokių velnių iš jo galima tikėtis.
– 2004 metais sakėte, kad neverkiate nei iš skausmo, nei iš džiaugsmo. Ar bėgant laikui pasidarėte jautresnė?
– Prisimenu, tuo metu mano asmeniniame gyvenime buvo daug išgyvenimų, skausmo. Bet nesugebėjau išspausti ašarų, neleidau sau verkti. Ir dabar nemoku verkti iš skausmo.
Aš tik dar labiau susikaupiu, susigūžiu ir užsidarau savyje, bet neverkiu. Žinau, kad patariama per ašaras išleisti liūdesį. Juk žmogaus siela išsivalo per savo syvus – ašaras arba prakaitą. Aš renkuosi sporto salę. Taip ateina palengvėjimas.
Daugelis sportuojančių jaučia palengvėjimą. Ypač vyrai, nes jiems verkti nepriimtina. Paradoksalu, bet ant mano peties yra verkę nemažai vyrų.
Man ašaros prasiveržia tik tada, kai gera, aš myliu arba esu labai mylima. Daugelis sako, kad mano stiprybė yra neverkti, bet aš manau, jog tai kaina, kurią sumoku už šią stiprybę.
– Viena užauginote dvi dukras. Kokias vertybes joms stengėtės perduoti?
– Visada susigraudinu, kai pagalvoju, kaip aš myliu savo dukras. Tikra palaima būti jų mama. Esu labai dėkinga likimui, kad man jas padovanojo.
Su mergaitėmis sutariame gerai. Baigusi studijas Danijoje Greta atvyko pas mus į Didžiąją Britaniją. Šiuo metu ji studijuoja Londono menų universitete. Jaunesnioji Klaudija mokosi Londono koledže ir taip pat planuoja studijuoti universitete.
Mane nuo vaikystės tėvai mokė, kad aukštasis mokslas ir mokslai apskritai yra didelė vertybė. Dabar tai skiepiju savo vaikams. Mūsų šeimoje įprasta padėti vienas kitam, suprasti, domėtis ir rūpintis vienas kitu.
Aš to siekiau nuo tada, kai Greta ir Klaudija dar buvo vaikai. Šiandien mes esame stipri komanda.
– Apie jūsų grožį ir jaunatviškumą nuolat sklando kalbos. Kokia jūsų gaivios išvaizdos paslaptis?
– Savo išvaizdos nesureikšminu, tačiau stengiuosi prisižiūrėti, kad atrodyčiau estetiškai. Be to, esu labai dėkinga savo tėvams. Mano mama iki šiol neturi raukšlių ir vis dar naudoja dekoratyvinę kosmetiką, mano gamintus kremus.
Nenoriu pasakyti, jog nieko nereikia daryti, kad išliktum jaunas. Tačiau nereikia dėl savo išvaizdos pulti į paniką ar labai išgyventi. Stresas kenkia grožiui.
Neseniai konsultavau jauną moterį, kuri skundėsi dėl raukšlių ir prastos odos būklės. Iš karto jai pasakiau, kad jaučiu jos į stresą linkusią prigimtį, desperaciją ir kad ji nesijaučia laiminga. Ji tai patvirtino.
Kokį kremą jai galiu sukurti, jei ji neišsimiega ir kiekviename žingsnyje mato savo netobulumus? Esant tokiai situacijai padeda tik darbas su savo vidumi, o ne išore.
– Esate viena iš nedaugelio lietuvių, šokančių erotišką šokį burleską. Kaip pavyksta nubrėžti ribą tarp erotikos ir vulgarumo?
– Nežinau, kaip apibrėžti tą ribą. Ją galima tik jausti. Moteris, apsirengusi ilgais kailiniais ir apsiavusi „Louboutin“ bateliais, gali atrodyti vulgariau nei kita moteris, tik skarele prisidengusi savo krūtinę.
Vulgarumas slypi žvilgsnyje, pozoje, galvos palinkime. Vulgaru yra tada, kai neši vulgarią žinią savo išvaizda. Aš nebijojau šokti burleskos, nes jaučiau, kas gali atrodyti vulgaru, ir to vengiau. Neapsinuoginau ir kruopščiai rinkau pozas, kurios nebūtų vulgarios, studijavau burleskos istoriją, lankiausi dešimtyje šou užsienyje ir rinkausi ne pačius atviriausius kostiumus. Naudojau milžiniškas vėduokles prisidengti ir daugybę „Swarovski“ kristalų bei plunksnų, kad nukreipčiau dėmesį nuo savo kūno.
Buvau vienintelė burleskos atlikėja šalyje. Klubai ir privačių vakarėlių organizatoriai samdydavo mane ir mokėdavo didelius pinigus už tris mano šokius, nes neturėjau konkurenčių. Be to, juk ne tik burleską šokau – sukūriau dainų ir šokių programą su burleskos elementais, turėjau trupę.
Dabar visa tai praeityje, nes užsiimu veikla, kurią pradėjau vos tik gimus pirmajai dukrai, – kosmetologija. Londone mokiausi bene penkiose grožio ir kosmetologijos mokyklose, o šiuo metu jau baigiu lazerių ir šviesos terapijos kursus.
Dirbu labai įtemptai ir planuoju karjerą toliau daryti grožio ir sveikatos srityje, kosmetologijoje.
– Kurti verslo ir ieškoti gyvenimo laimės išvykote į Didžiąją Britaniją. Ar tai reiškia, kad ir žinomumas ne visada yra raktas į sėkmę?
– Manau, kad mane lydi sėkmė, nes visas svajones Lietuvoje jau įgyvendinau. Kiekvienais metais sudarydavau norų sąrašą. Aš jį visą išpildžiau: išleidau albumą, įgijau antrą magistro laipsnį, išmokau aromaterapijos paslapčių, sukūriau savo vardu pavadintą kosmetikos ir kvepalų liniją, išmokau gaminti ekologiškas žvakes, persikėliau gyventi į Londoną, dukra mokosi universitete. Būtent tokios ir buvo mano svajonės.
– Per pirmąjį interviu „Stiliui“ sakėte, kad per gyvenimą pakeitėte 16 gyvenamųjų vietų. Koks šis skaičius būtų šiandien?
– Šis persikėlimas yra septynioliktas. Tikiuosi, ne paskutinis. Kuo toliau, tuo labiau mėgstu keliauti ir nebijau įsikurti naujoje vietoje. Tačiau kitas kartas, matyt, bus tada, kai vaikai gyvens savo gyvenimus.
– Ką laikote savo namais?
– Mano namai ten, kur mano vaikai ir kur susikuriu jaukią aplinką. Labai mėgstu būti namuose ir užsiimti įdomia veikla, skaityti, kurti, gaminti kosmetiką, kvepalus, svajoti ir planuoti. Būdama viena niekada nesijaučiu vieniša. Aš pati sau esu draugė.
– Ne kartą keitėte ne tik namus, bet ir veiklos sritį. Ar savosios dar nesijaučiate radusi?
– Veikla dar neapibūdina žmogaus esmės. Vienoje vietoje dirbti yra nuobodu, neįdomu, dvelkia rutina, užsistovėjimu. Negaliu dirbti nuo aštuntos iki penktos. Man patinka dirbti ir savaitgaliais, ir naktimis, jei yra įkvėpimas kurti.
Žemiškesnis kosmetologės darbas man malonus. Jei turiu sveikatos ir noro, dirbu iki vakaro, o jei matau, kad reikia pailsėti, perkeliu darbus į kitą dieną. Nemanau, kad blaškiausi tarp darbų. Aš visada dirbdavau tik dviejų rūšių darbą: kūrybišką arba žemiškesnį, susijusį su vadyba arba grožio sritimi.
– Kas jus įkvepia eiti pirmyn?
– Mane įkvepia gamta. Kai pamatau nuostabią rožę ar apsilankau gėlių parodoje, sukyla kūrybinė energija. Juk esu aromaterapeutė. Aromatai, augalai mane skatina veikti, kurti.
Įkvepia ir sėkmės lydimi, gražūs, drąsūs žmonės. Privengiu neigiamos informacijos, nežiūriu kriminalinių kronikų. Užtat valandų valandas galiu stebėti gražius dalykus, gamtą, klausytis klasikos arba keliauti.
– Jei galėtumėte parašyti laišką sau, 35 metų moteriai, kai tapote Kauno ponia, ką patartumėte?
– Nebijok. Niekada nebijok sakyti, daryti tai, ką jauti. Baimė yra didžiausias priešas. Sakyk „ne“ be baimės.
Dar būtinai pasakyčiau Eglei tokius žodžius: „Tu esi nuostabi, būk tokia, kokia esi savo viduje, nes Dievas tave tokią myli.“
– Dėl ko nors savo gyvenime gailitės?
– Gailiuosi tik dėl to, kad ko nors nesuspėjau padaryti arba pabijojau pradėti. Gailiuosi tų akimirkų, kai pamaniau, kad nesugebėsiu, neatlaikysiu. Taip pat apmaudu, kad nekreipiau dėmesio į tai, ką sako mano nuojauta, ir pabėgau, užuot gynusi savo nuomonę.
Dar gailiuosi, kad nepasakiau atvirai visko, ką manau apie žmogų, kad jaučiausi nepatogiai sakydama „ne“.
Manau, kad žmonės, kurie sako, jog savo gyvenime nieko nekeistų ir kartotų tas pačias klaidas, yra pernelyg arogantiški. Jie bijo, kad pasirodys nevykę, netobuli. O aš nebijau sakyti, kad taisyčiau savo klaidas.
