Porą netikėtai suvedė istorija. „Aš juk buvau viena iš Istorikų dienų organizatorių. Kai reikėjo pasikviesti vieną žinomesnių, ką nors pasiekusių žmonių, juo tapo būtent jis. Ir ne aš jį pasirinkau – vyko studentų balsavimas“, – prisiminimais dalijosi šiemet Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją baigusi politiko sužadėtinė.
Ir viskas, kas vyko vėliau, buvo netikėta tiek pačiai dabar jau Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro laipsnio siekiančiai L.Bulanovaitei, tiek jos išrinktajam.
– Kokia buvo jūsų su Arvydu draugystės pradžia?
– Kadangi organizavau tą renginį, kuriame jis buvo pakviestas dalyvauti, teko su juo susipažinti. Vėliau buvo ir dar keletas su istorija ir kultūra susijusių renginių... Labai sunku pasakyti, kada buvo tas momentas, kai įsižiebė jausmai. Viskas prasidėjo nuo smulkmenų. Vėliau pastebėjome, kad galime apie daug ką kalbėtis. Ėmėme vis dažniau kartu pasirodyti įvairiose vietose. Su Arvydu nuo pat pažinties pradžios man lengvai liejosi mintys.
– Juokaujama, kad kai moteris susipažįsta su vyru, iškart jos galvoje pradeda suktis vizija, kaip ji už jo ištekėtų ir pagimdytų jam keletą vaikų. Buvo kas nors panašaus?
– Aš to tikrai nesitikėjau, nes iš pradžių santykiai buvo labai kolegiški. Nemaniau, kad įvyks kas nors panašaus. Ir prieš dešimt metų nebūčiau pamaniusi, kad gyvenimas taip susiklostys. Niekas negali jo prognozuoti.
– Tikriausiai nujautėte, kad pradėjusi draugauti su politiku sulauksite įvairių apkalbų, o smalsuoliai norės viską išnarstyti po kaulelį?
– Žinoma, pagalvodavau apie tai. Bet kai mūsų santykiai ėmė darytis rimtesni, pagalvojau, kad norėdama juos išsaugoti, norėdama rimtos draugystės dalį privatumo turėsiu paaukoti. Viešumo niekada nenorėjau, bet juk žiniasklaidos atstovai patys pradėjo skambinti, kviesti į interviu. Į mus kreipėsi net septynios televizijos laidos. Bet mes su Arvydu sutarėme, kad nesame linkę savęs viešinti televizijoje. Norime privačių santykių – interviu į kairę ir dešinę nedalijame. Svarsčiau: jei visai nekalbėsiu su žurnalistais, jie patys ims kurti istorijas, ką nors išgalvos.
– Kaip reagavo jūsų artimieji? Kaip Arvydą priėmė tėvai?
– Žinoma, kol nepažįsti žmogaus, gali kilti juodžiausių minčių apie jį. Bet juk susipažinęs pamatai, kas tai per žmogus, ir nelieka jokių abejonių. Šeima priėmė gražiai, jie buvo pažįstami dar prieš pasirodant straipsniams žiniasklaidoje, tad jokio šoko nebuvo. Tėvai pasakė: „Abu esate suaugę žmonės ir patys sprendžiate.“
Ir jis mano šeimą, ir aš jo šeimą pažįstame. Jokių priekaištų man ar jam negirdėjau. Viskas buvo labai paprasta, bendraujame paprastai ir nesklandumų nėra.
– Nebuvo sudėtinga prisitaikyti Arvydo kompanijoje, įsilieti į solidžių žmonių aplinką, kurią tikriausiai daugiausia sudaro politikai?
– Būti jo aplinkoje teko nemažai ir nesijaučiu ten visiškai svetima. Man ta aplinka visai patinka. Aišku, tie žmonės tikrai daug pasiekę, turi tam tikrą socialinį statusą. Bendrauti su jais reikia mokėti, bet tikrai nesijaučiu iš kito pasaulio. Gal tiesiog per tuos metus jau spėjau priprasti prie jo aplinkos? Teko dalyvauti ne viename renginyje, kur nuolat sukdavosi panašūs žmonės.
– Dar pavasarį susižadėjote. Arvydo sprendimas pasipiršti nustebino ar jau tikėjotės tokio jo žingsnio?
– Tarp mūsų apie tai jau buvo šiokių tokių pokalbių. Aišku, kad pasipirš būtent tą dieną, nežinojau. Buvo graži pavasario diena, o Arvydas staiga ėmė ir pasakė: pasiruošk, važiuosime į vieną vietą. Nusivežė mane, kur atsiveria graži Vilniaus panorama, ir užmovė žiedelį.
– Kokia buvo jūsų reakcija?
– Džiaugsmas, aišku. Buvau apsisprendusi ir abejonių nebuvo.
– Jau planuojate vestuves? Kokios jos bus?
– Viskas jau suplanuota. Datos tikrai nenorime viešinti, bet tai įvyks kitais metais pavasarį.
Tai nebus didžiulė šventė su dideliu būriu draugų. Dalyvaus mums artimiausi žmonės: tiek iš šeimos rato, tiek draugai. Norime jaukių vestuvių tarp savų.
Daugiau - antradienio žurnale „Stilius“.
