Prabėgus septyneriems metams „Stiliaus“ viršelis su J.Sadauskiene buvo daug niūresnis ir rimtesnis – moteris išliejo skausmą dėl kraupaus nusikaltimo – mylimojo nužudymo, jis neištirtas iki šiol. Negana to, prieš pat nusikaltimą neteko ir ilgai laukto kūdikio.
Kaip ši gyvenimo mėtyta ir vėtyta moteris gyvena šiandien? - klausia „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Į interviu Jolanta atvyko tiesiai iš policijos komisariato – kažkas, prisidengę agentūros vardu, ieško vaikinų modelių, neva galinčių tapti mados namų „Calvin Klein“ veidu.
„Aišku, mane džiugina, kad šį vardą vis kas nors pasisavina, lyg kokie kiniškų prekių gamintojai, padirbinėjantys „Prada“ ar „Gucci“ prekes. Tai paglosto savimeilę, bet viskas turi savo ribas. Reikia užkirsti kelią tokioms suktybėms“, – ryžtingai kalbėjo J.Sadauskienė ir pietums užsisakė tik šviežiai spaustų sulčių.
Dėl įtempto gyvenimo ritmo Jolanta nepietauja jau daug metų. Moteris įprato valgyti tik pusryčius ir vakarienę.
Tai pasakodama J.Sadauskienė kelis kartus pasitikrina telefoną ir atsiprašo, kad šiek tiek pavėlavo. Pastebiu, kad nuo pirmojo jos interviu „Stiliui“ nedaug kas pasikeitė.
– 2000 metais „Stilius“ savo skaitytojams jus pristatė šitaip: „Jos gyvenimas – tai visiška sumaištis: ji nuolat niekur nespėja, vis ką nors pamiršta, pameta arba yra apvagiama.“
– Ir ši sumaištis tik progresuoja – su metais ji tampa tik baisesnė! (Juokiasi.)
Tais 2000 metais neturėjau elektroninio pašto, nebuvo net tokio žodžio „BlackBerry“. Dabar situacija visai kita – aplinkiniai gali mane pasiekti bet kada ir aš net privalau būti pasiekiama bet kuriuo paros metu. Tad sumaišties, savaime aišku, padaugėjo.
– Kada pastarąjį kartą atostogavote taip, kad išjungėte telefoną?
– Niekada neišjungiu telefono. Apie tokią prabangą net nesapnuoju.
Atostogauju gana dažnai, bet visur nešiojuosi telefoną. Man nesunku kylant į kalną keltuvu ar gulint paplūdimyje po palme atsakinėti į laiškus. Todėl ir nedramatizuoju, kad man labai blogai.
Tik tas skubus fizinis persikėlimas iš taško A į tašką B sukelia daug sumaišties.
– Vis dar gyvenate, liaudiškai sakant, ant lagaminų?
– Žinoma. Nuolat judu tarp Vilniaus ir Kauno biurų. Visada vežuosi krūvą daiktų, kurių gali prireikti. Juos tenka vežiotis, nes niekada nežinau, kokie daiktai yra vienuose ar kituose namuose. Vienas Dievas težino, kur kas iš tiesų yra. Juokauju, kad viena kojinė vienuose namuose, kita – kituose.
– 2000 m. žurnalo viršelis skelbė: „Jolantai Sadauskienei plojo Europos karaliai.“ Ar nepasiilgstate tų laikų, kai žengdavote podiumu ir aplinkinių dėmesys būdavo skirtas jums?
– Tada buvo smagu dirbti modeliu, dabar smagu daryti visai ką kita. Manau, kad jau užaugau. Ėjimas podiumu – smagus ir geras dalykas tik tam tikru gyvenimo etapu.
Dabar man norisi išreikšti save rimtesnėje sferoje. Tiesą sakant, vadyba man suteikia daug daugiau adrenalino nei apdarų demonstravimas karalių ir kitokių įžymybių akivaizdoje.
Niekada nežinau, kaip baigsis ką tik prasidėjusi diena. Įprastai planai per dieną dešimt kartų pasikeičia ir su tuo kažkaip reikia susitvarkyti. Turiu staigiai priimti svarbius sprendimus. Kartais pagalvoju, kad galėčiau rengti krizinių situacijų valdymo seminarus. (Juokiasi.)
– „Ko man gyvenimas nepaduos ant lėkštelės, pasiimsiu pati“, – taip kalbėjo 28 metų Jolanta. Ar gyvenimas aplaužė jums sparnus?
– Negaliu pasakyti, kad ko nors negavau. Tiesa, radau būdų, kaip pasitvarkyti savo lėkštutę.
Tai labai ilgas ir sunkus darbas su savimi. Dabar savęs paklausiu, ar man tikrai reikia to ar ano savo lėkštutėje? Per tuos metus labai daug saviauklos buvo.
Nežinau, kaip tada mano proteliui buvo. Vaizdžiai tariant, tuomet dar viena koja vaikščiojau podiumu, o kita vadovavau modelių agentūrai „Modilinos“. Buvo sunku, kol galiausiai apsistojau ties viena sritimi.
– Visi įpratę matyti jus visada pasitempusią, tačiau kiek anksčiau jūs savo noru nelįsdavote į sukneles, o savo mėgstamiausiais drabužiais laikėte marškinėlius ir sportines kelnes.
– Ranką pridėjusi ant širdies galiu pakartoti tuomet pasakytus žodžius apie savo stilių. Aišku, sportinių kelnių dabar nesimaučiau, bet patogumą labai mėgstu.
Turbūt visi buvę modeliai tai mėgsta, nes podiumas visam gyvenimui atgraso nuo blizgučių ir aukštakulnių. Visada sukandusi dantis puošiuosi, kai reikia eiti į kokį nors renginį. Man tai neteikia jokio malonumo.
– Ko nepateisinate kasdieniame moterų stiliuje?
– Kai iš karto matyti, kad vaikšto tuštybė. Nesuprantu, kaip taip galima. Žinoma, neturiu teisės teisti, bet pati tikrai nesugebėčiau pusę valandos prieš darbą praleisti šukuodamasi ir dažydamasi.
Ačiū Dievui, man to ir nereikia. Kasdienė apranga mados pasaulio užkulisiuose tikrai nėra vertinama ir svarbi.
– Kokių moteriškų silpnybių turite?
– Esu tinginė. Mėgstu pamiegoti – tokia mano silpnybė. Ryte niekaip negaliu atsikelti. Labai sunku, jei reikia atsikelti anksčiau nei pusę 9-os ryto. Tuomet visa diena sugadinta, galva lyg sudaužyta.
Galėčiau miegoti bet kada ir bet kur. Kad ir čia, restorane, jei man kas duotų pagalvę, užmigčiau.
Dar labai myliu save ir nieko negaliu padaryti. Taip save myliu, kad turiu nuolat su tuo kovoti ir sau priminti, kad reikia pasižiūrėti ir į kitus žmones. Tiesa, būtent tai visą dieną ir tenka daryti – žiūrėti į kitus. Vakare pamatau save veidrodyje ir klausiu savęs: „Ką gi tu dėl savęs šiandien nuveikei?“
Suprantu, kad nieko. Todėl kiekvieną vakarą pasižadu, kad kita diena bus kitokia, bus mano. Tikiu, kad ta diena dar ateis.
– Jeigu galėtumėte parašyti laišką sau, kai jums buvo 35-eri, kai gedėjote ir vyro, ir kūdikio...
– „Nusiramink, kvaiša! Ko raudi? Atsimerk, kas tau?“ – pirmi žodžiai būtų tokie. Toliau: „Tokia Dievo valia. Viskas. Pasipurtyk ir eik. Nėra čia ko dramatizuoti, analizuoti. Palik tai Dievui spręsti. Vis dėlto ne tu ir ne teisėsauga, o jis tars paskutinį žodį. Tau reikia išmokti priimti Dievo valią.“
– Būtent po netekties atsigręžėte į religiją?
– Aš visada su Dievu buvau, bet tada tiesiog paniškai į jį kabinausi.
– Negi dabar, kai praėjo septyneri metai, manote, kad stipriai gedėti yra kvaila?
– Tai yra žmogiška. Aš tai suprantu.
Bet kalbu apie tą viešą gedėjimą. Galėjau tyliai gedėti.
Vienintelis dalykas, dėl kurio ryžausi tokiam atviram interviu, buvo siekis viešumu padaryti kokią nors įtaką vangiam teisėsaugininkų darbui. Kitu atveju tikrai nebūčiau kalbėjusi, nes apie asmeninį gyvenimą niekada nekalbėjau.
Tačiau šiuo atveju išdrįsau pereiti visą tą pragarą. Laiku mane žurnalistė pačiupo, buvau nevaldoma dar.
– Užtat šiandien jūsų akys švyti.
– Aš visą laiką laiminga!
– Tai dėl meilės?
– Aš turiu asmeninį gyvenimą, tačiau niekada apie jį nekalbu. Asmeninį gyvenimą pasilieku sau kaip prabangą.
Kartais stebiuosi matydama antraštes straipsnių, kuriuose žmonės pasakojasi: su tuo draugauju, dabar su anuo skiriuosi, o su šiuo kartu keliaujame...
Nesuprantu, kodėl to žmonėms reikia. Galbūt jie tai daro dėl reitingų ar pardavimų, bet, mano nuomone, tai nesveika.
– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės?
– Dekalogu ir viskuo, kas surašyta Biblijoje. Niekas dar geriau nesugalvojo. Per tiek tūkstančių metų nepadarėme pažangos šioje srityje.
Aišku, kartais labai norisi perfrazuoti kai kuriuos pasakymus. Pavyzdžiui, jeigu tau sudavė per skruostą, siūlyčiau ne atsukti kitą, o vožti atgal. Todėl kartais tenka balansuoti tarp šitų dalykų.
Būna atvejų, kai tenka nukrypti nuo vertybių, kad atsidurtum reikiamoje vietoje. Bet, žinoma, tas kanonas yra įrašytas galvoje ir stengiuosi nuo jo per daug nenukrypti.
Negaliu pasakyti, kad mama ar kas nors kitas mane katalikiškai išauklėjo. Aš pati šiuo klausimu smarkiai dirbau. Man to reikėjo. Dievu remtis geriau negu žmonėmis.
