Prieš 12 metų žurnale „Stilius“ ji teigė, kad įsivaizduoja save prabangioje aplinkoje ir siekia, kad būtų jos verta.
„Tikrai, aš taip sakiau?“ – juokiasi iš praeities ištrauktos minties kūrėja.
Tai nebuvo tuščias noras – ji iš tiesų jaučiasi gyvenanti prabangiai, nes prabangą sukuria žmonės, kurie Žydrūnę supa. O jie puikūs. Bet taip ji jautėsi visada ir visur – prabanga mokėti pasiekti tokią vidinę būseną. Prabanga – ir saulė Izraelyje visus metus, tačiau kažkada Žydrūnė sau pasakė, kad klimatas jos nuotaikai įtakos negali turėti.
„Kodėl gamta turėtų mane veikti? Tai pasirinkimas. Kaip ir karo atveju. Kodėl turiu jaustis blogai, jei esu gyva ir sveika, su mielais žmonėmis?“ – garsiai svarsto Ž.Grigonytė.
– Orai – tai viena, tačiau kaip gali neveikti netoliese sprogstančios raketos?
– Su vyru gyvename šiek tiek už Tel Avivo – tos vietovės nepasiekė nė viena tų kelių tūkstančių paleistų raketų. Nesu abejinga įvykiams, bet daug kas priklauso nuo požiūrio. Karinis nerimas Izraelyje tvyro ore ne pirmą kartą. Tad pasitiki žmonėmis ir situacija.
– Apie kokį pasitikėjimą ir požiūrį galima kalbėti, kai, užkaukus sirenoms, reikia apsirengti ir palikti namus per keliolika sekundžių?!
– Reikia būti ten, kad suprastum realią grėsmę. Aš jos savo kailiu nepatyriau. Naktį ir Vilniuje nereikėtų eiti į tam tikras vietas, gatves – ypač neapšviestas, nes visko gali nutikti. Ir mes Izraelyje gyvename įprastai, tik nevažiuojame į Gazos Ruožą, kur galbūt gali ir žūti.
Kaip jaučiuosi, ar man nereikia pagalbos, klausia ne tik artimieji Lietuvoje, bet ir mano draugai Izraelyje. Pastariesiems atsakau, kad padėti man nereikia, nes jaučiuosi lygiai taip pat kaip jie – ramiai.
Atsakyti į klausimą, kas teisus – Izraelis ar Palestina, man sunku, nes į viską žvelgiu iš menininko pozicijos. Kas iš jos matyti? Chaosas, kuris turi savo logiką. Tik žinau viena: kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo logikos ir taikos daugiau.
– Ar yra, ko nekenčiate?
– Ne, nes neapsimoka nekęsti. Neapykanta – tai visa ko regresas.
– Dar iki gyvenimo Izraelyje nuveikėte svarių darbų, išradote neaustine technologija kuriamą audinį, kurį naudojote ne tik kurdama drabužius, bet ir interjero detalėms. Ar kūrybiškumas per pastaruosius metus prislopo, ar svečioje šalyje yra galimybių reikštis?
– Dar ir kiek galimybių! Mane žavi inovacijos, o Izraelyje jų pilna. Naujovėmis domiuosi nuolat, mane specialistai, menininkai daug kur įsileidžia – į biochemijos, tekstilės, gaminamos pagal nanotechnologijas, laboratorijas, meno galerijų užkulisius. Semiuosi žinių – pati dalijuosi įgytomis.
Nuo savo profesijos – dizaino – visiškai nenutolau, tik viskas tapo globaliau. Kaip tik šiuo metu dirbu su keliais projektais, kurie padės susitikti, susijungti technologijoms ir pramoniniam dizainui. Lietuvos dizaino mokykla stipri, tik labai daug specialistų išsibarstę po pasaulį, nes jų tiesiog čia per daug.
Žodžiu, mūsų privalumus noriu sujungti su naujausiomis technologijomis, kurių Izraelyje pilna. Ten vos ne kas trečias žmogus yra patentavęs kokį nors išradimą. Man pačiai pavyko patobulinti savo išrastą audinį – klijus pakeičiau per 12 valandų išgaruojančia medicinos priemone. Iš medicinoje naudojamo liuminescencinio pigmento, pagaminto fosforo pagrindu, sukūriau šviečiantį audinį, o iš jo atsirado nuo dienos šviesos įsikraunantys ir naktį šviečiantys toršerai.
Be to, bendradarbiauju su Lietuvos ambasada Izraelyje – yra daugybė darbų, kuriuos galiu nuveikti neoficialiai.
– Nebekuriate drabužių kolekcijų, nesiplėšote žūtbūt norėdama jas pristatyti pasauliui? Juk, regis, būtent to turėtų siekti dizaineris.
– Drabužius kuriu, kai noriu ir patogu, kai kas nors užsako – nebegyvenu nuo kolekcijos iki kolekcijos. Galiu sau leisti neskubėti, man nereikia galvoti apie buitį – juk sakiau, jog gyvenu taip, kad nenorėčiau nieko keisti.
– Prieš savaitę sukako penkeri metai, kai susituokėte su Eladu Kubeisy. Koks jausmas?
– Labai geras, atrodo, kad prabėgo vos penki mėnesiai.
– Ką galėtumėte pasakyti apie žmones ištinkančias negandas – nesutarimus, susvetimėjimą, skyrybas?
– Tai psichologų darbas – reikia profesionalaus išmanymo norint kalbėti tokiomis temomis. O kalbant moteriškai prie kavos puodelio... Sakyčiau, kad nereikia pritempinėti brangaus žmogaus prie savo įsivaizduojamo gyvenimo modelio, nereikia jo kontroliuoti ir pasiduoti stereotipams. Moralės, aišku, visur reikia – tiek darbe, tiek santykiuose. Jei nuo to nukrypstama, kyla grėsmių.
– Jūs dažnai po keletą savaičių praleidžiate Vilniuje, tėvų namuose, – taip pailsite nuo šeimos santykių?
– Ne, nuo santykių nesiilsiu, mes abu su vyru daug keliaujame. Lietuvoje būnu ir su Eladu, čia atvyksta jo šeimos nariai, mūsų draugai. Eladas – tarsi mūsų šalies ambasadorius: moka labai gražiai ir skaniai pasakoti, tad daugelis neatsispiria pagundai čia apsilankyti.
– Ar lankotės Tel Avivo muziejuose, Jeruzalėje, garsiose šventose vietose, vis lekiate Raudų sienon įsprausti raštelio su prašymu?
– Į muziejų užeinu nebent turėdama laiko – kas nors netikėtai atidėjo susitikimą, vėluoja. Ar daug vilniečių lankosi sostinės muziejuose? Ne, taip ir mano kasdienybę pripildo įprasta veikla. Beje, šiuo karštu laikotarpiu dauguma muziejų lankytojus įleidžia nemokamai, juk žmonės, šiaip ar taip, kenčia nuo įtampos, tad siūloma įsikrauti visai kitokių emocijų. Net kai kurios medicinos procedūros, pavyzdžiui, akupunktūros seansai, siūlomi nemokamai, kad žmonės galėtų atsipalaiduoti.
Savo norais Raudų sienos neapkraunu, o gražias, svarbias vietas aplankau lydėdama savo svečius.
– Ar nesunku laikytis Toroje aprašytų nuostatų, kurių paiso tikintys izraeliečiai? Nepainiojate indų, skirtų pieno produktams, mėsai ar žuviai?
– Taisykles ir tradicijas žinau, bet mudviejų su Eladu namuose nėra jokių apribojimų. Iš tiesų mano mityba nepakito nuo nuolatinio gyvenimo Lietuvoje laikų. Juk, tarkime, kiaulienos ir čia nemažai žmonių nevalgo.
Gal pirmaisiais gyvenimo metais Izraelyje buvo tik aštresnis požiūris į viską. Bet dabar jau kalbu hebrajiškai – žmonės mane supranta ir aš juos, ir visa tapo įprasta, niekas neatrodo keista.
Be to, nedažnai ruošiu valgį – rytą išgeriame kavos ir neriame į savo veiklą. Pietaujame su vyru mieste, vakarieniaujame taip pat ar pas draugus. Jei laukiu svečių, ruošiu valgį pagal jų poreikius, kaip ir bet kuri šeimininkė Lietuvoje.
– O ką veikiate per šeštadieniais švenčiamą šabą, kai negalima daryti jokio darbo, net šviesos jungiklio paspausti?
– Izraelis – tarsi spalvinga vėduoklė su įvairiausiais žmonėmis ir jų įsitikinimais. Vieni labai griežtai laikosi tikėjimo taisyklių, kiti – itin liberalūs. Šabas izraeliečiams – kaip mums sekmadienis, skirtas poilsiui ir brangiems žmonėms. Kas kaip nori, moka, taip leidžia tą dieną. Mes su vyru tą dieną nedarome nieko ypatinga.
– Esate nusiteikusi būti neišmušama iš vėžių nei raketų atakų, nei niūrių orų, bet juk ateina išsisėmimo, apatijos, melancholijos, liūdesio laikotarpiai? Kaip iš jų išlipate?
– Neseniai supratau, kad liūdesys – prabanga. Tai bedugnė, kurioje nėra nieko teigiama. Jei kasdien praktikuosi liūdesį, įklimpsi iki ausų pats to nejausdamas. Ką daryti? Pasirinkti ne liūdesį. Išgerti kavos, suvalgyti ledų, pabėgioti – daryti bet ką, kas teikia kad ir mažyčio malonumo.
– Ar šiandien pamenate ką nors, kuo anuometė Žydra buvo juokinga, neteisinga?
– Aš visada sau patikau, kokia buvau ir kokia esu. Ar esu laiminga? Nuo liūdesio iki laimės – vienas žingsnis. Dieve, kalbu kaip kokia jogos aistruolė, – juokiasi Žydrūnė. – Bet greičiausiai būtent Izraelyje išmokau save perjungti iš niūrumo į džiugesį. Kad ir kokia būtų įtempta situacija, Izraelyje žmonės gyvena šlepečių, marškinėlių ir šortų atmosferoje – jie atsipalaidavę.
– Kas tuomet yra mums, lietuviams, kodėl čia ne taip dažnai žmonės šypsosi – juk niekas į mus nešaudo, negena iš namų? O gal viskas gerai, tik per daug patys apie tai kalbame ir dejuojame?
– Kiekvienam vertėtų suvokti, kad negyvena juodraščio, – gyvenimas tik vienas. Netikiu, kad 80 procentų žmonių nesišypso gatvėje todėl, kad turi priežastį būti nepatenkinti. Neturėti nuotaikos šiaip sau yra prabanga, netgi sakyčiau – pasileidimas. Banalu, bet reikia džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar.
