Dar paauglystėje, kai Jaunųjų technikų stotyje su draugais lankė chemikų būrelį, G.Lagunavičius išmoko pasidaryti garsinių ir dūminių bombų, ašarinių dujų. Pastarųjų kartą prileido troleibuse, po to mokykloje. Iš troleibuso pabėgo, o mokykloje gavo pylos. Vėliau, studijuodamas universitete, per chemijos eksperimentus su bendraminčiais supleškino kabinetą. Tačiau nuo pomėgio dirbti su sprogiosiomis ir degiosiomis medžiagomis Gyčio niekas neatbaidė. Neatgrasė nuo pirotechnikos ir tėvo – garsaus chemijos mokytojo Jono Lagunavičiaus – raginimas nesukti klystkeliais ir duoną pelnytis iš chemijos.
48 metų festivalio „Vilniaus fejerija“ rengėjo draugystė su ugnimi, prasidėjusi nuo žaidimų, ilgainiui tapo verslu. Dabar jis – pirotechnikos įmonės „Blikas“ vadovas ir kone visų gražiausių fejerverkų, kuriuos Lietuvoje matome per miestų ir asmenines šventes, bendraautoris.
Gytis, kaip ir jo jaunesnysis brolis Arūnas, tikriausiai negalėjo netapti chemiku. Tėvas abu nuo mažens lenkė prie šio mokslo, jie važinėjo po olimpiadas, vėliau įstojo studijuoti, nes, pasak Gyčio, bent jau pirmuosiuose dviejuose kursuose mokytis nieko nereikėjo, chemija tarsi buvo įaugusi į kraują. Tik Arūnas tapo mokslininku, fermentų išradėju, o Gytis paniro į fejerverkų gamybą.
„Universitete būdavo įprasta, kad per Chemikų dieną dangų nutvieksdavo studentų kurti fejerverkai. Dėstytojai tai toleravo, nors kartą ir sudeginome kabinetą. Po kiek laiko sukurti fejerverkus paprašė fizikos studentai, paskui dar kažkas, juos pastebėjo Saulius Pilinkus ir Saulius Paukštys, kurie tuomet buvo subūrę klubą „Teachers Whisky“, planavo paminklą amerikiečių muzikantui Frankui Zappai ir jiems prireikė fejerverkų. Taip ir įsisukome“, – pasakojo G.Lagunavičius, kurti pirmuosius fejerverkus mokęsis iš rusiškų caro laikų knygų.
Pirmas rimtesnis „Bliko“ užsakovas buvo Nidos popmuzikos festivalius ėmęs rengti Arūnas Valinskas. Visus nuo kitų renginių likusius pinigus jis skirdavo fejerverkams, tad už juos būdavo galima padaryti ką nors įspūdingesnio. Gavusi jo užsakymą, „Bliko“ komanda susikraudavo visą turimą įrangą ir traukdavo prie jūros. Festivaliai būdavo įspūdingi, susirinkdavo daug žmonių, tačiau pirotechnikai nelabai ką matydavo: tokia jau jų dalia – kai kiti linksminasi, rikiuoti savo bombeles.
Dabar įvairiausi festivaliai, šventės, jubiliejai, sutiktuvės ir palydėtuvės – G.Lagunavičiaus ir jo komandos duona kasdieninė. Paklaustas, kokiose vietose yra tekę šaudyti fejerverkus, Gytis atsakė klausimu: „O kur neteko? Gal tik po vandeniu.“
Kasmet jie lipa į Televizijos bokštą, kur tenka dirbti su šalmais ir prisirišus virvėmis, fejerverkus leido iš sraigtasparnio, bažnyčios bokšto, plausto ežero viduryje, vieną didžiausių vestuvių fejerverkų – nuo Palangos tilto. O štai užsakymo fejerverkais pasveikinti kūdikio atėjimą į pasaulį „Blikas“ atsisakė.
„Kartą įmonė sulaukė vieno vyro prašymo pašaudyti fejerverkus prie gimdymo namų sulaukus momento, kai jo žmona pagimdys. Užsakovas pageidavo rimtų fejerverkų už porą tūkstančių litų. Laimei, nuo šio sumanymo būsimąjį tėvą pavyko atkalbėti. Jam sakėme, kad po tokių fejerverkų visos moterys pagimdys vienu metu“, – juokėsi G.Lagunavičius.
Grožėtis fejerverkais einame šventės valandą. Nori nenori susidaro įspūdis, kad ir tų žmonių, kurie mums kuria šventę, darbas – tarsi lengvas slydimas valso žingsneliu per parketą. Tad koks tas pirotechniko gyvenimas? Kaip fejerverkas?
Tačiau vyriškis purto galvą: „Darbas vakarais, savaitgaliais, per Naujuosius metus. Net švento ritualo – pakelti taurę šampano laikrodžiams mušant dvylika – niekada nepavyksta atlikti. Iki šiol Naujuosius metus su bendradarbiais švenčiame liepos mėnesį, ištaikę dieną savaitės viduryje. Net nemačiau, kaip vyresnės dukterys užaugo, – tuomet kūrėme ir plėtėme įmonę, nebuvo kada galvos pakelti. Mažai su jomis buvau.“
Su žmona Lena, gide dirbančia filologe, Gytis kartu nuo studijų laikų. Juokingiausia, kad kartu apsigyveno tą dieną, kai padegė universitete kabinetą. Iš pradžių vyro veiklą, matyt, vertinusi kaip suaugusių žmonių žaidimą, ilgainiui apsiprato. Kaip ir trys dukterys – aštuoniolikametė Austė Marija, šešiolikametė Tėja ir devynmetė Aurora. Nė viena į chemiją nelinkusi, tėvo pėdomis neketina sekti ir jis dėl to pernelyg nesigraužia.
„Nors mūsų įmonėje dirba moterų ir jos labai padeda, nes vyrukai kartais būna paviršutiniški, tegu dukterys geriau tėvui valgyti ruošia, o ne fejerverkus makaluoja. Šiame versle reikia ne tik išmanyti chemiją, estetiką, bet ir aukoti naktis gaminiams bandyti, sugebėti pakelti 100 kilogramų“, – savo darbo sunkumus vardijo pirotechnikas.
Ar reginį akims kuriantis G.Lagunavičius surengia fejerverkų festivalį per šeimos šventes? Ir vėl Gytis purto galvą: „Stebėti fejerverkus man – profesinė liga. Šeimoje nebent įžiebiame bengališkąją ugnelę ar torto fontanėlį.“
Darbe ugnies prisižiūrėjęs pirotechnikas draugus ir artimuosius gali nustebinti ir kitaip. Kaip? „Pavyzdžiui, sukviesti į gimtadienį pasipuošusius, peteliškes ryšinčius vyrus ir aukštakulnius batelius avinčias viešnias, susodinti į autobusą ir išvežti į mišką. Nebuvo jokio fejerverko, o šventė pavyko“, – vieną savo gimtadienių, švenčiamų balandžio mėnesį, prisimena G.Lagunavičius.
Kurti ir leisti fejerverkus – pavojingas darbas. Ko gero, kaip ir išminuotojams čia galima klysti tik kartą. O ar gali fejerverkų kūrėjas likti nenusvilęs nagų? G.Lagunavičius visiems to linkėtų, bet pačiam nepavyko išsisukti: kartą ruošė raketų mišinį ir viena jų sprogo, nudegino kairę ranką, ilgam liko pėdsakas. Žmona Lena tuo metu laukėsi Austės. Ir keistas dalykas – duktė nuo gimimo ant kairės rankos turi kartais pasirodančią pigmentinę dėmę.
