Kai prieš keliolika metų A.Jonušienė buvo kalbinama žurnalo „Stilius“, ji ėjo įmonės „Promo kartas“ direktoriaus pareigas ir ketino kabineto duris užtrenkti iki gimdymo likus tik dviem savaitėms. Galima tik pajuokauti, kad didelės mamos apsukos turėjo įtakos, kad šiandien atžala – 12-metis Justas Jonušis yra kartų sportininkas, lenktyniaujantis Italijoje ART GP komandoje.
Tad rūpesčių dėl šeimos vyrų lenktynių visuomet tik daugėjo.
Darius yra sakęs, kad jei tektų rinktis – žmona ar lenktynės, nugalėtų pastarosios.
„Asta mane supranta geriau nei aš save“, – pripažįsta jis ir tai.
Tad Astos pareigos keisdavosi – šiandien ji yra šeimos įmonių projektų vadovė, visuomet būdavo dešinioji D.Jonušio ranka. Tai juodu su Dariaus įkurtos įmonės „Promo Events“ komanda praėjusią vasarą jau 15-ąjį kartą organizavo garsiąsias 1000 km lenktynes. Kiek ir ko reikia nuveikti grandiozinių renginių metu, turėtų suprasti bet kas, kas savo namuose rengė nedidelį giminės susiėjimą.
Darius atsakingas už techninę renginių pusę, o klausimai apie užkandžius ir gėrimus jam – kosmosas, o kur dar puošyba ir padėkos bei pagarbos vakarėliai rėmėjams. Tad Asta ir paėmusi į savo rankas pramoginę renginių dalį – rūpinasi, kad gerai jaustųsi ne tik patys garbingi svečiai, bet ir jų antrosios pusės. Tai jos dėka šįmet 1000 km lenktynėse buvo įkurta išskirtinė VIP zona moterims, kur jos smagiai galėjo stebėti mėgstamiausių ekipažų kovą.
Lenktynių zona Astai – tarsi antri namai. Sūnus sportuoja nuo 7 metų, ir mama jį lydi į varžybas, rėmėjų paieška, sportininko stilius ir technikos apipavidalinimas – taip pat jos darbo dalis. Iššokusi iš aukštakulnių ir pakeitusi elegantišką kostiumėlį, čiumpa ji šepetį ir šveičia sūnaus lenktynių kombinezoną, taiso ir prisiūna rėmėjų logotipus. Įvaizdis – labai svarbi lenktynininko karjeros dalis, ypač Italijoje, kur visi išprotėję dėl stiliaus.
Nerimas šią moterį turėtų vesti iš proto – juk Darius trasoje lėkdavo 300 kilometrų per valandą greičiu, ne ką mažesni pavojai dabar tyko ir sūnaus?
„Net keista – dėl Dariaus visada būdavau rami. Net minties nekildavo, kad jam gali nutikti kas nors bloga – su didžiausiu malonumu žiūrėdavau ir sirgdavau.
O štai dėl Justo baugu. Kai kada sūnus pats paprašo, kad stebėčiau vienas ar kitas varžybas ar atsistočiau ties kokiu nors trasos posūkiu, kai abejoja, ar pavyks sėkmingai įveikti. Būna, kad būtinai turiu palinkėti jam sėkmės prieš startą, o kartais pakanka, kad varžybas stebėčiau tik internetu. Kartą mačiau, kaip verčiasi sūnaus kartas ir jis iškrinta iš automobilio!.. Net aplinkiniai baugiai ištarė „Asta!..“, tarsi bandydami mane apsaugoti nuo apimančio siaubo. Viskas baigėsi gerai, bet kartą reikėjo išmesti“, – pasakojo A.Jonušienė.
Lyg būtų mažai veiklos, pavasarį A.Jonušienė įkūrė Vairuojančių moterų asociaciją, netrukus švęs krikštynas.
– Kam toks moterų sambūris – juk jos taip nori tikėti, kad vairuoja ne ką prasčiau nei vyrai?
– Susivienijus galima daugiau nuveikti. Be to, susitikti kad ir pramoginių varžybų trasoje kur kas įdomiau nei prie kavos.
Ketinu ne tik suburti ar vienyti vairuojančias moteris linksmiems vakarėliams, noriu organizuoti ir švietėjišką veiklą vairavimo srityje, skatinti moterų užimtumą, ginti vairuojančiųjų interesus, tačiau tai tik keletas tikslų, turiu minčių užsiimti ir labdaros projektais.
Man lengva kalbėti apie vairavimą, nes esu lenktynininko žmona. Skirtingai nei dauguma moterų, žinau, kaip elgtis vairuojant, kai, pavyzdžiui, pasninga. Visada išvažiavusi iš namų patikrinu kelio dangą – įsibėgėji, staigiai stabdai ir žinai, kaip elgtis. Tai girdėdamos kitos moterys stingsta iš nuostabos – juk vien tokio pasitikrinimo momentu galima padaryti avariją.
Ne kartą manęs bičiulės prašė tinkamai pastatyti automobilį ar saugiai išvairuoti iš nepatogios vietos – tad man neramu, kaip joms seksis kelyje. Darius žadėjo padėti – juk yra įsteigęs BMW vairavimo akademiją – pamokos pravers asociacijos narėms.
Keista, tačiau į asociaciją buriasi itin užsiėmusios moterys. Sena taisyklė – kuo labiau esi užsiėmęs, tuo daugiau padarai.
– Jūs, kiek suprantu, visuomet stengėtės tuo vadovautis. Ar buvo gyvenime keleri metai, kai, tarkim, leidote sau ramiai auginti vieną ar kitą vaiką?
– Bet man įdomu suktis veikloje. Štai būdama 33 metų įstojau į Vilniaus pedagogikos universitetą studijuoti socialinės pedagogikos. Žinau, kad kitos studentės darbus nusipirkdavo, o man patikdavo pačiai sėdėti prie knygų, rašyti kursinius ir diplominį darbus.
Nesu profesionali šokėja, bet kol dukra buvo mažytė, sumaniau įsteigti šiuolaikinių šokių mokyklą. Tikėjau, kad meninės gimnastikos įgūdžiai pravers. Neslėpiau to nuo auklėtinių tėvų – sakiau, kad esu tik mėgėja, bet būdavo tiek norinčių mergaičių, jog jaučiausi įvertinta. O mintis kilo tuomet, kai pagalvojau, kad man būtų neblogai pasportuoti – bet nejaugi eisi į sporto salę ir dar pinigus mokėsi, – juokėsi Asta. – Kai augo sūnus, supratau, kad jam reikia sportinės veiklos – rengdavau dienos stovyklas. Pravertė pedagogikos diplomas. Pati sugalvojau tą projektą – mokydavome su kitais treneriais vaikus įvairiausių sportinių dalykų.
Man, ko gero, smagiausia su vaikais dirbti – jie tokie atviri, paprasti. Ir kaip nuoširdžiai skamba mažylės komplimentas: „Tu labai graži ir labai šypsaisi.“ Jeigu yra kompanijoje vaikų, aš visuomet su jais pabendrauju.
O iš esmės, kai norime, mes, moterys, galime suderinti viską – ir grožiui laiko skirti, ir susitvarkyti namie, ir darbui laiko lieka.
– Jonušių šeimos moterys greičiausiai Dariaus ištreniruotos? Ar kaip tik mokėtės pas svetimus, nes saviems, kaip dažnai būna, kantrybės pritrūksta?
– Darius – puikus pedagogas. Jis nerėkia. Mane tik visuomet ragindavo nelėkti, o aš mėgstu greitį. Kai mudu susipažinome, vairuotojo pažymėjimo dar neturėjau, bet mokėjau vairuoti. Tačiau subtilybių išmokau tik Dariaus dėka. Kaip ir devyniolikametė mūsų dukra.
Man visai nesvarbu, prie kokios transporto priemonės vairo sėsti – parvairuočiau ir autobusą, ir sunkvežimį, ir vilkiką. Manau, dukra – taip pat.
– Sukatės automobilių pasaulyje, kuris tradiciškai yra vyrų. Tai greičiausiai irgi įkvepia gerai atrodyti. Ar visuomet sulaukiate komplimentų?
– Iš tėvų paveldėjau gerą sudėjimą – esu labai valgi, moteriai tiek valgyti nederėtų, – juokdamasi prisipažino Asta. – Nerūkau ir visai negeriu alkoholio. Jau kurį laiką stengiuosi gyventi sveikai. Atrodo, kas čia tokio paragauti taurę gėrimo, bet aš puikiai, laisvai jaučiuosi ir be jos. Man nereikia išgerti, kad atsipalaiduočiau.
Atidžiau rūpintis išvaizda gal dar tik pradėsiu – pripažįstu profesionalų gebėjimus. Kartais pažįstamos subtiliai užsimena, kad jau lyg ir laikas, pataria kur ir ką reikėtų mano veide patobulinti, bet laikinai naudoju gerus prancūziškus „Monteil“ produktus ir susilaikau, pažiūriu į veidrodį, nusišypsau... lyg viskas dar neblogai ir nusiraminu: na, kaip aš be savo mimikų ir emocijų atrodysiu?
– Šį rudenį su Dariumi minėsite 20 bendro gyvenimo metų sukaktį. Kaip pralėkė tie dešimtmečiai – lenktyniavote lyg trasoje, susidurdavote ir apdaužyti išsiskirdavote, laistėtės pergalių šampanu, verkėte dėl pralaimėjimų?
– Gyvenime būna visko. Darius – liberalus žmogus, klasikinis vyras – jam labai rūpi šeima. Mes visada abu paskendę darbuose, tad labai gera rasti laiko ne tik jiems. Stengiuosi visus suburti prie stalo ne tik savaitgalį, bet ir darbo dieną. Ir labai tuo džiaugiuosi.
Tačiau mūsų poilsis dažniausiai toli gražu ne ramus. Štai neseniai pagaliau leidome sau trumputes atostogas, bet per jas nulėkėme ne pagulėti prie jūros, o į Vokietiją, Heidės atrakcionų parką.
Ekstremalu – vieną sykį kilau atmerktomis akimis, o kritau žemyn užsimerkusi. Bet adrenalino proveržis nustelbdavo baimę. Įspūdžiai nerealūs, vis dėlto su Dariumi kai kurių atrakcionų atsisakėme – labai jau daug viražų aukštyn kojomis.
Girdėjau, kad keturiasdešimtmečio slenkstis baugus, bet aš jaučiuosi labai gerai. Kadangi esu lyg vijurkas, džiaugiuosi pojūčiu, kad darausi sėslesnė, bet jokiu būdu ne tingesnė. Man patinka, kaip gyvenu, ką darau, puikiai žinau, ko noriu.
