Pagal Aidą, užkietėjęs viengungis yra tas, kuris moterį į namus kviečiasi jų sutvarkyti. Tačiau A.Puklevičius kol kas juos susitvarko pats iki damos vizito.
Gana tvarkingai jis dėliojo ir savo iš pirmo žvilgsnio laisvą gyvenimą. Juk kai nereikia būti biure tam tikrą valandą, atrodo, nieko negali būti puikiau. Nieko panašaus – dirbant laisvu grafiku reikia papildomų jėgų, kad disciplina taptų tavo drauge, o ne priešininke. Tad rytą Aidas apsirengdavo taip, lyg iš tiesų ketintų eiti į darbą, išeidavo senamiestyje išgerti puodelio kavos ir tik tada sėsdavo prie kompiuterio.
Visa tai pravers agentūroje „VRP Hill & Knowlton“, kurioje jis eina kūrybos direktoriaus pareigas, nes tiksliai atbūti darbe tarsi buhalteriui ar gydytojui jam vis dėlto nereikia.
Nepaisant marių laiko, Aidui didžiausias rūpestis – kaip viską spėti. Šiuo metu jis rašo knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą ir skelbiasi apie tai visiems išsijuosęs, nes taip nori įsisprausti į rėmus – spalį rankraštis jau turi gulėti ant vienos leidyklos stalo.
Kaip dabar bus? Knygų „Keturiolika restitucijos dienų“, „Sėkmės mokestis“ autorius, žurnalų FHM ir „Playboy“ redaktorius, garsių serialų „Gedimino 11“, „Obelis nuo obels“, „Motina ir sūnus“, filmo „Zero2“ scenarijų autorius, perėjęs į viešųjų ryšių sritį, suks galvą dėl vieno prekę įperšančio sakinio?!
„Trumpas sakinys irgi gali būti turiningas – kaip ir bet koks kitas kūrinys. Rašytojas Ernestas Hemingway susilažino su kolegomis, kad parašys istoriją iš kelių žodžių ir ji visus pravirkdys. Parašė: „Parduodama: kūdikio bateliai. Niekada nenešioti.“ Iš to gali susikurti kokią tik nori istoriją – žodžių gausa nereiškia kokybės ir negarantuoja puikaus efekto“, – naujus iššūkius ramiai pasitinka Aidas.
Lakoniškumu nepasižymi jo socialinės paskyros įrašai, kuriuos seka tūkstančiai gerbėjų, bet to jis ir nesiekia – ten kaip niekur kitur leidžia sau išsilieti. Apie futbolą, žmonių elgesį prekybos centre ar pro šalį einančią pabezdėjusią merginą. Taip – buvo ir toks konfūzas. Žinote tas situacijas, kai netyčia tampi kito žmogaus gėdingo elgesio liudininku, bandai tai nuslėpti, bet jis supranta, kad jau pastebėjai – ir abi pusės nebežino, kaip elgtis. Bet ši situacija tikrai nėra geriausiai apibūdinanti A.Puklevičiaus viešus samprotavimus – greičiau šį momentą išskiriu kaip duoklę „stand-up comedy“ humoro žanro pradininkui Lietuvoje. Iš viso humoras, pasak Aido, – pats geriausias būdas išlikti šiame pasaulyje.
„Man rūpi įvairiausios temos – nuo gatvėje numestos šiukšlės iki civilizacijų žlugimo. Rūpi paprastų dalykų paradoksas. JAV pirmoji ledi Eleonor Roosevelt yra sakiusi, kad dideli žmonės nagrinėja idėjas, vidutiniai – įvykius, o smulkūs – kitus žmones. Mano įrašuose dažnai visa susipynę, nes, pavyzdžiui, politikų Otto von Bismarcko, Winstono Churchillio ar Adolfo Hitlerio aptarinėjimo nelaikyčiau smulkme“, – gūžteli pečiais Aidas.
– Ar neapmaudu, kad knygos autoriai šiandien nesulaukia tiek dėmesio, kiek anksčiau? Be to, net pasirašėte jas ne savo, o Pelenio slapyvardžiu. Be to, ir niekas jūsų, einančio, pavyzdžiui, Šiauliuose gatve, neatpažįsta kaip populiariųjų serialų scenarijaus autoriaus. Tai kuriame etape jums pasimėgauti šlove ir garbe?
– Senais laikais, kai rašytojas Charlesas Dickensas rengdavo viešus skaitymus – būdavo tikri anšlagai. O Amerikoje žmonės rinkdavosi į uostą laukdami laivo, atgabenančio jo naujų knygų iš Anglijos. Būtent knyga man smagiausia reikšti save.
Nuo mano knygų išleidimo prabėgo daug metų – tiražai išpirkti, galima nebent aptikti internete tarp naudotų spaudinių. Arba... pasiimti ir negrąžinti bibliotekai sumokėjus už tai baudą – taip padarė keli mano bičiuliai.
Pelenio pseudonimas – duoklė mano genealogijai, nes tai prosenelio pavardė. Nenorėdamas tarnauti rusų armijoje nusipirko bajoriškus dokumentus ir pasikeitė pavardę. Be to, kaip žmogus, dirbęs leidyboje, žinau, kad grafiškai Pelenis atrodo geriau nei Puklevičius. O kam reikia – tas mane žino.
Tad nerūpi, kad nesu garbstomas ir dėl filmų scenarijų, – pakanka Sidabrinės gervės apdovanojimo. Iš viso scenaristų nežino niekas – net to, kuris jį rašė vienam geriausių pasaulyje filmų. Jei nori šlovės, būti matomas, gali tapti aktoriumi ar režisieriumi.
– Jūs – ir protų kovų rengėjas bei vedėjas. Iš kur semiatės žinių ir koks klausimas jums pačiam labiausiai patinka?
– Tikrai turiu krūvą nereikalingų žinių, tad protmūšiai – vienas būdų jas panaudoti. Man patinka klausimas apie 2002-ųjų Solt Leik Sičio žiemos olimpiadą: atidarymo eitynėse visi buvo su žieminiais drabužiais ir vienintelis rogutininkas Patrickas Singletonas ėjo su šortais. Klausimas – kokiai šaliai jis atstovavo? Bermudai! Juk žodžiai „šortai“ ir „bermudai“ simboliškai siejasi su šalies vardu. Tai grakštus klausimas su pateiktu atsakymu – tik reikia nestandartiškai mąstyti.
– Iš kur tai – gal tėvai jums ir vyresniajam broliui vaikystėje rengdavo viktorinas?
– Tėvai daug skaitantys. Mama inžinierė, tėtis, kaip ir mudu su broliu, yra teisininkas. Norėčiau manyti, kad žmogui didžiulę įtaką daro aplinka, tačiau statistika teigia, jog viską nuveikia genai, – kad ir kaip man nesinorėtų to pripažinti.
Su tėvais ir broliu galime šnekėtis valandų valandas neužsičiaupdami įvairiomis temomis – nuo tarptautinės politikos iki mados.
– Kalbatės su broliu apie moteris?
– Kadangi jis vedęs, nelabai yra apie ką šnekėtis ta tema, nebent apie patinkančias aktores, – juokiasi Aidas.
– Viena savybių, kurių norėtumėte atsikratyti, – tai neryžtingumas. Ar daug moterų jus yra dėl to palikusios?
– Taip, aš mindžikuoju ir tarsi moterėlė iš pasakos apie auksinę žuvelę lieku prie suskilusios geldos. O ką reiškia daug moterų? Apibrėžkite.
– Tarkime, 116.
– Oi ne, daug mažiau, – kvatojasi vyras.
– Sakoma, kad gyvenant vienam ateina lūžio momentas, kai jau nebegali su kuo nors dalytis pastoge. Ar jums tai negresia?
– Esu gyvenęs kartu su moterimi, ir ne vienus metus. Visokių bendrumo pavyzdžių mačiau gyvenime – ir blogų, ir gerų. Jei nesutaria žmonės, vadinasi, per daug galvoja apie save. Realybei tie pavyzdžiai neįkvepia – nebent kūrybai. Štai naujasis mano romanas ir bus apie tai, kaip žmogui pasikeisti gali padėti meilė.
– Nesutaria, nes per daug galvoja apie save? O kaip savasis „aš“ ir mintis, kad auka reikalinga tik jai pačiai?
– Bet tai susiję su egoizmu. Aš nieko prieš, kad žmogus galvoja apie save, – kuo jis geriau savimi pasirūpins, tuo mažesnė našta bus kitiems. Bet tavo savastis neatsiranda tik iš tavęs – ir kiti į tą „aš“ šį tą įdeda, tad turi tai branginti ir kitam žmogui padėti kurti savąją esmę.
Žinoma, tai filosofija – realios situacijos susiklosto taip, kad norisi rėkti. Tačiau visada gali pasakyti „atsiprašau“ – lengviausiai pasakomas ir geriausias žodis, gal net geresnis už „ačiū“.
– Ar moterys jums rodo dėmesį?
– Pasiūlymų tuoktis paštu ar socialinėje paskyroje negaunu ir einant gatve moterys nemėto rankinių į balą, kad tik į ją neįlipčiau. Pats turi rodyti dėmesį.
– O kokiai moterų amžiaus grupei jūs rodote dėmesį?
– Neslėpsiu – pirmiausia dėmesį atkreipiu į išvaizdą. Dar nesutikau moters, kuri ant kaktos būtų užsirašiusi, kad moka septynias kalbas ir Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. Paskui klausai, ką ji kalbą, – kai kada po pirmų žodžių supranti, kad mums nebus apie ką toliau šnekėtis. O amžius – artimesnis manajam. Vis dėlto man svarbu temų bendrumas, nors domiuosi ir jaunimo temomis – tarp mano sekėjų socialinėje paskyroje yra daug jaunimo, net nežinau, kodėl.
O svarbiausia – humoro jausmas, jis gali atpirkti daugybę kitų trūkumų. Tai bendražmogiška, galioja ne tik moterims – su žaviu sukčiumi, nors jis gali tave apgauti ir laikai jį per rankos atstumą, bendrauti kur kas įdomiau nei su pasaulio teisuoliu.
– Vidutinio amžiaus krizė jums – praeitis?
– Su broliu sutarėme, kad pastebėję jos ženklų, spirsime vienas kitam į užpakalį. Kuo pasireiškia krizė, kurią sukelia natūrali hormonų kaita? Vyras pradeda domėtis aštuoniolikametėmis, balotiruojasi į Seimą ar nusiperka „čioperį“. Mudviem dar taip neįvyko.
– Galbūt kankinotės ieškodamas gyvenimo prasmės?
– Mano pasaulėžiūra nėra lengvabūdiška, bet stengiuosi į gyvenimą žiūrėti lengvai. Susitaikiau su tuo, kad visų knygų neperskaitysiu, viso vyno neišragausiu – juk apsivilkęs įkapes tikrai negalvosiu: ak, neparagavau 1927 metų „Salon“ šampano ar 1989 m. „Haut-Brion“. Vis dėlto susitaikymas – tai ne priežastis nieko neveikti, nes ir taip daug laiko praleidžiame tuščiai.
– Tai jūsų pagalvė niekada nedrėko nuo ašarų?
– Statistika teigia, kad vyrai kino teatruose dažniau verkia nei moterys. Mes esame sentimentalūs. Kartą apsiverkiau žiūrėdamas romantinę komediją „Mano mylima keistuolė“ („My Sassy Girl“), nors mano draugė to visiškai nesuprato. Apsiverkti galiu nebūtinai iš liūdesio – mane sugraudina meno kūrinys, eilėraštis, gamta.
– Gamta? Jūs panašus į tą, kuriam gamtos reikia nebent su asfaltuotais takeliais ir šaltu šampanu.
– Komfortas gerai, bet ir be jo puikiai apsieinu. Yra buvę atostogų, kai keliavau po tarpeklius, kanjonus ir griovius. Man patinka trijų rūšių atostogos: aktyvios gamtoje, susijusios su žmogaus kūryba ir gastronomija bei tingios prie baseino su dvidešimčia knygų per dešimt dienų.
– Ar turite juokingų įpročių ar ritualų?
– Iš viso nesu ritualų mėgėjas. Esu nuobodus žmogus. Nebent pats pasijuokiu, kai iš įpročio pradedu teliūskuoti taurėje vyną ir uostyti net tuomet, kai atskiedžiu jį vandeniu.
– Pasakojant apie jus neįmanoma nepaminėti fakto, kad eidamas diplomato pareigas sulaukėte bausmės už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi – valstybinių lėšų pasisavinimą ir praleidote metus pataisos darbų namuose. Ar šis faktas jums trukdo gyvenime, pasiveja jo aidai?
– Jei klausiate, vadinasi, trukdo. Darbo karjerai netrukdė niekada. Be to, kai padarai klaidą – už ją sumoki laisvės atėmimu, finansais ir žygiuoji toliau. Žinoma, niekas neatpirks to skausmo, kurį savo poelgiais suteikei artimiesiems.
– Pataisos darbų namai – ta vieta, kuri jums padėjo suvokti pasaulį. O kam jį suvokti?
– Kad geriau jame orientuotumeisi. Kai socialinėje paskyroje nuorodą „patinka“ spaudžia keliasdešimt tūkstančių žmonių, manai esąs reikšmingas ir nepagalvoji, kad kur kas daugiau asmenų turi visai kitokią nuomonę ir mąsto visiškai kitaip.
Pabendravęs su žmonėmis iš kito socialinio sluoksnio oda pajutau, kad pasaulis nesibaigia tavo draugų ratu, pažįstamais, kurie žino žmogaus teises, yra pažangūs ir išmano tarptautinę padėtį. Gerai yra suvokti, kad yra ir kitokių žmonių, – kad negyventum dramblio kaulo bokšte su automatiniu vandens nuleidimo mechanizmu.
Kai žinai apie kitokių žmonių egzistavimą, gali rasti raktą, kaip juos persivilioti pas save. Gal tai net šioks toks švietimas.
– Ką sakė mama, kai tapote „Playboy“ žurnalo redaktoriumi?
– Kai paskambinau pranešti, kur esu kviečiamas, ji garsiai atsiduso ir tris kartus paklausė: „Į „Playboy“?!“ Girdėjau fone tėvą šaukiant: „Ar tu žinai, kas yra „Playboy“, ar nors kartą skaitei, ką apie tai išmanai? Ar žinai, kad jame Algimantas Čekuolis spausdinosi?“ Kai mama nuėjo nusipirkti žurnalo, prie kasos stengėsi savo užmojį užmaskuoti – apvertė žurnalą ir visai sutriko, kai kasininkė viešai jį atvertė, – juk jai reikėjo nuskenuoti viršelyje esančią kainą.
„Šito tau neatleisiu“, – pasakė man mama. Bet kai paskaitė žurnalą, pateikė gerą klausimą, į kurį negaliu atsakyti ir šiandien: „Kam prie tokių gerų straipsnių reikia nuogų merginų?“ Tiesiog kažkada taip sugalvojo žurnalo įkūrėjas Hugh Hefneris.
Dirbdamas žurnaluose FHM, „Playboy“, pakalbinau beveik visus žmones, kuriais žaviuosi. Jei kuris nesutikdavo, mesdavau argumentą, kad lenkiškai žurnalo versijai interviu davė politikas Lechas Walęsa ir popiežius Jonas Paulius II.
Vis dėlto labiausiai mane žavi ne garsenybės, o didelės nežinomų žmonių istorijos. Kartą sutikau senuką – kavinėje jis paklausė, kiek kainuoja kava. Per brangu. Kad pavaišinčiau, atsisakė, atsinešė paruoštos iš parduotuvės ir mudu įsišnekėjome. Apie tai, kaip jis buvo išvežtas į Sibirą, grįžęs paauglys į Lietuvą nemokėjo lietuviškai, bet išmoko – kaip ir dar keletą kalbų. Apie tai, kaip bėga laikas ir kaip jam apmaudu, kad daug ko nebepamatys, nes pasaulis greitai ir taip įdomiai keičiasi.
Buvau sužavėtas. Juk dideli dalykai įvyksta ant mažų žmonių pamato. Menininkai mėgsta keikti vidutinybes už nieko neišmanymą, bet tie neišmanėliai rūpinasi paprastais dalykais – kaip uždirbti duonai – ir kuria materialų visuomenės pagrindą, ant kurio galima kurti savo meną. Dideli negali būti be mažų.
– Kai dirbote žurnalistu, ar turėjote klausimą, kurį mėgdavote pateikti?
– Patį kvailiausią – kokie jūsų ateities planai? Su kolegomis užduodavome jį parodijuodami patys save. Manau, sveika pasijuokti iš savęs – galiu pašiepti, tarkime, savo svorį, tad galiu pasijuokti ir iš sekso ar gėjų.
Dar patinka kitas klausimas, kurį Astrid Lindgren kūrinyje apie Karlsoną uždavė Freken Bok. Ši supyko, kad Karlsonas negali be išvedžiojimų į klausimus atsakyti paprastai „taip“ arba „ne“.
Tada Karlsonas paklausė: ar jau lioveisi gurkšnoti konjaką rytais? Pagalvokite – tikrai neįmanoma atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai.
– Tuomet pateiksiu savo mėgstamiausią klausimą – ko yra jūsų šaldytuve?
– Agrastų skonio jogurto, kurio galiojimo laikas jau pasibaigęs – kaip gerai, kad paklausėte, reikės išmesti. Dar daržovių, kepsnys, mineralinio vandens, konservuotų sardinių, šaldytų grybų ir pora butelių vyno.
– Vakarienę damai ištaisytumėte?
– Ir iš kirvio galima, tik fantazijos turėk. Supjaustai daržoves, salotas pagardini kepintais migdolais ar sezamais, dar bazilikais, šlakstai balzaminiu actu, aliejumi. O, dar turiu bandelių – galima skaniai paskrudinti. O jei turi laiko nubėgti mocarelos, iš viso puiki vakarienė. Ne blogiau nei restoranuose, kuriuose brangu.
– Kaip pradėjote domėtis gastronomija – juk net padėjote Australijos garbės konsului Lietuvoje Antonio Meschino parengti kulinarijos knygas „Ciao, Lietuva!“ ir „Dievų maistas“?
– Kažkada net kiaušinių normaliai nemokėjau išvirti. Kartą su draugu Niujorke buvome per Velykas ir nusprendėme jas atšvęsti. Kiaušinius išviriau per minkštai. Bent jau nudažėme juos savo mėgstamos „Žalgirio“ futbolo komandos simbolika.
Prie puodų stojau gyvendamas... su moterimi. Vis pasitaikydavo tokios, kurios petražolės neskirdavo nuo mėsmalės. Tad negi mirsi badu – pradėjau gaminti.
– Aidai, o kokio klausimo nepateikiau, nors tikėjotės?
– Nepaklausėte, koks mano Zodiako ženklas, – nusikvatoja vyras.
