„Man visada be galo gera grįžti į Ukrainą, ypač į vietoves, kurias puošia didingi Karpatų kalnai. O Kijevas man panašus į Vilnių – kartais užsimiršęs vis pamanydavau, kad esu Lietuvos sostinėje: gatvelės, namukai, kiemai bei vingiuotas miesto reljefas ypač vakarais ne juokais primena miestą, kuriame nuolat gyvenu.
Ukrainoje turiu keletą labai senų draugų – mes vis dar palaikome ryšius, o šiuo metu bendraminčių atsirado dar daugiau. Rudenį ketiname vėl vykti į Kijevą – taigi Ukraina iš mano gyvenimo niekur nedingo, galima sakyti, prasidėjo atgimimas“, – sakė Artūras.
– Kaip sumanėte fotosesiją Černobylyje?
– Dažnai sapnuodavau šį miestą, tarsi jame jau kažkada būčiau buvęs. Labai domėjausi tuo, kas ten įvyko, kaip viskas klostosi toliau, su Einiumi dalijomės įvairiomis nuorodomis, dokumentika. Kai tik gavome kvietimą vykti į Ukrainą, supratome: dabar arba niekada!
Lankantis toje šalyje nesinorėjo prarasti nė vienos minutės, todėl dienotvarkę susidėliojome itin skrupulingai.
Į Černobylį patekti nėra lengva, todėl viską derinome gerokai iš anksto. Norėjau parsivežti šį tą ypatinga, pamaniau, kad tai galėtų būti fotosesija. Su šia mintimi iššūkių tik padaugėjo, bet žinojau, kad viskas pavyks!
– Bet juk rizikinga vykti į tą vietovę! Pripetė iki šiol – miestas vaiduoklis, juk stūkso vos 3 kilometrai nuo elektrinės.
– Mūsų gidas Saša pats yra gimęs Pripetėje, dar būdamas vaikas kartu su šeima buvo evakuotas iš avarijos vietos. Jis perspėjo, kad radiacijos gausime labai daug, – juk vykstame į didžiausios pasaulyje branduolinės elektrinės avarijos vietą. Radiacijos gavome su kaupu! Kai kuriose vietovėse dozimetras (prietaisas radiacijai matuoti) skelbdavo mums tai nepakeliamu cypimu. Tas vietoves automobiliu turėdavome perskrosti akimirksniu, tačiau niekas negali prilygti jausmui, kai atvykome į teritoriją, kur stūkso atominė elektrinė. Stovėjome nuo jos mažesniu nei šimto metrų atstumu. Pasitelkus fantaziją mintyse prabėgo visa katastrofos istorija, jos esami ir būsimi padariniai – juk po sarkofagu vis dar slūgso apie 200 tonų plutonio bei kitokių radioaktyviųjų medžiagų.
Šiuo metu Pripetė – tarsi miestas miške: ten karaliauja gamta, bastosi vilkai, meškos, sulaukėjusios karvės, kiaulės, arkliai. Vandens telkiniuose niekieno netrukdomi plaukioja milžiniški šamai – jų tiesiog knibždėte knibžda. Beje, gidas leido mums juos pašerti duona.
Šiuo metu avarijos vietovė reikalinga tik galvos netekusiems turistams – tokiems, kokie esame mes, mokslininkams arba metalo vagims. Pastarieji gaudomi ir baudžiami, nes metalo supirktuvėms priduoda radioaktyviuosius metalus. Vis dėlto ten gyvena keletas žmonių, kurie savavališkai ten atsikraustė nepraėjus nė metams nuo katastrofos. Tiems senukams „samosiolams“, kaip žmonės juos vadina, jau per 80–90 metų ir jie sveikut sveikutėliai.
– Kiek laiko truko fotosesija, kokie įspūdžiai, kas krito į akis ir galbūt širdį?
– Užtrukome keletą valandų. Į pastatus įeiti draudžiama, kaip ir liesti bet kokius ten esančius daiktus, bet aš keliems prisilietimams vis dėlto neatsispyriau.
Labiausiai stebino beprotiška ramybė, vandens kapsėjimas nuo sienų – atrodydavo, kad kažkas pastate vaikštinėja kartu su mumis, tačiau tai būdavo vandens lašai arba pro langus besiskverbiančių medžių šakų šiugždesys.
Nemažai medžių jau pradėję augti ir sporto salėse ir baseinuose. Saša mus patikino, kad nors ir savaitgalis, mes esame vieninteliai drąsuoliai, tądien užsukę į Černobylį ir Pripetę. Vis dėlto laiko, kurį galima išbūti avarijos vietoje, nėra tiek daug, tad visko gerai neapžiūrėjome.
– Kokia fotosesijos mintis? Ką tuo norėjote pasakyti?
– Labiausiai norėjosi natūralumo, autentiškumo, kad nuotraukose būtume tarsi tie „samosiolai“. Norėjome, kad fotografijos būtų panašios į archyvinius Černobylio kadrus.
Mūsų fotografė Olha Zakrevska, taip pat gimusi Pripetėje, net nesuabejojusi sutiko mums padėti.
Su Olha susipažinome per mūsų koncertų vadybininkę Ukrainoje Olhą Jermak. Vos susisiekus su fotografe ir pabendravus, tapo aišku, kad viskas bus taip, kaip ir turi būti! Keistas sutapimas – Olha irgi jau seniai norėjo grįžti į Pripetę aplankyti gimtųjų namų, tačiau vis nerasdavo tinkamos progos, tad mūsų pamišėliška idėja jai labai tiko.
Dirbome nelengvomis sąlygomis, gidas rūpinosi mūsų saugumu, todėl kai kuriuos rizikingus žingsnius sudrausdavo ir tekdavo rinktis kitą vietą. Laikas spaudė – juk radiacija kūną skrodžia kiekvieną akimirką.
Galbūt kuri nors naujų mūsų fotografijų papuoš rengiamo mini albumo viršelį. Ši fotosesija labai mums brangi, tad tikrai rasime, kur ją panaudoti.
– Ukrainoje neseniai koncertavote Kijevo klube, muzikos festivalyje, Odesoje – kaip praėjo pasirodymai toje šalyje?
– Tai buvo tarsi mažasis turas po Ukrainą. Likome neįtikėtinai nustebinti tenykštės publikos, visų koncertų metu atrodė, kad esame Lietuvoje. Dauguma žmonių mus girdėjo pirmą kartą, tačiau ošė lyg būtų mūsų gerbėjai namie. Pažadėjau jiems, kad uždainuosime ukrainietiškai, ir pažadą tesėsiu!
Šiuo metu kartu su Einiumi tobuliname vaizdo kūrinį, kurį įrašėme ukrainiečių kalba ir netrukus pristatysime gerbėjams Ukrainoje.
– Kokios žmonių nuotaikos šiuo neramiu, kovingu laiku?
– Žmonės nerimauja, laukia ir tikisi, bet kartu ir džiaugiasi gražia diena, šypsosi, stengiasi gyventi ramybėje. Jie labai vieningi, nebijo reikšti savo pažiūrų ir minčių, kartu trokšta išgirsti ir kitų nuomonę.
Mūsų šalyje nuomonės reiškiamos dažniausiai komentarų skiltyse internetu arba anonimiškai, o išėję į gatves visi staiga tampa konservatyvūs, nuolankūs ir dievobaimingi. Ukrainos žmonės neturi jokių kaukių – viskas gyva, vyksta čia pat.
