„Išvykstate į save. Tie, kurie lankėsi šiose ekspedicijose, grįžo pasikeitę, atradę dalelę savęs", - džeržgiant traukinių ratams perone kalbėjo profesorius Vytautas Landsbergis. Jis išvykstantiems įteikė kepalą juodos duonos.
Istorinės Lietuvos vėliavos entuziastai keliauninkams įdėjo „100 gramų vienybės". Taip du vėliavnešiai vadino penkiasdešimties popierinių lietuviškų vėliavėlių kekę. Misijos dalyviai per dvi ekspedicijos savaites vėliavėles žadėjo pasėti Sibiro žemėje.
Išvyko ten, kur gimė mama
„Kraunuosi kuprinę“, - paklausta, ar gali kalbėti, telefonu atsakė Guoda Pečiulytė. „Lietuvos ryto“ žinių tarnybos veidas ketvirtadienį vakarop išvyko į „Misiją Sibiras“. Laidos „Reporteris” vedėja teigė, kad tremties tema jai niekad nebuvo svetima. Seniau žurnalistei išvažiuoti vis trukdydavo darbai. Tad į Sibirą ji teigė vis bandydavusi nukeliauti mintimis.
G.Pečiulytei tai – labai asmeniška kelionė. Dalis jos šeimos buvo ištremta kaip tik į tą miestelį, į kurį šiais metais tvarkyti kapų važiuoja lietuvių grupė. „Mano močiutė vieną dieną nenuėjo į darbą, nes sirgo jos vaikas. Už tai ji gavo kalėjimo tremtyje. Iš ten ji dalį kelio grįžo pėsčiomis žiemą“, - apie žiaurią ir absurdišką praeitį pasakojo G.Pečiulytė.
Laidų vedėja tvirtino, kad tremtis - vienas iš mūsų šalies skaudžiausių etapų, apie kurį mes turime kalbėti ir negalime jo pamiršti. Perone pakalbinta jos mamab atsiminė tėvų kalbas po to, kai jiems pavyko grįžti į gimtinę. „Sibiriokas artimesnis, nei giminė", - citavo juos G.Pečiulytės mama, pati Sibiro nepamenanti, nors ten ir gimė.
Prašė palinkėti sėkmės
Žurnalistė prisipažino, šiek tiek bijanti fizinio krūvio. Įkvėpimo Guoda žadėjo semtis iš pavykusio parengiamojo žygio ir praeities faktų. „Nėra buvę taip, kad keliaučiau suplanuotai. Mėgstu improvizuotas keliones. Čia - visiška priešingybė. Stengsiuosi galvoti, kad jiems buvo skaudžiau“, - kalbėjo žurnalistė.
Vėliau savo paskyroje socialiniame tinkle laidų vedėja pasidalino jautriu įrašu. „Apie Misiją Sibiras svajojau, galvojau, sapnavau jau seniai. Bet vis ne ta data, vis ne tas laikas, vis ne tos aplinkybės... Ir kaip visada, kažkas jas sudėlioja taip kaip reikia ir kai reikia.
Šiandien išvykstu ten, kur prieš 66 metus gyvuliniu vagonu ištremta mano močiutė su kūdikiu ant rankų. Kur mano tetoms gimtąją Šešupę turėjo pakeisti platusis Jenisiejus. Kur gimė mano mama... Žinau ir adresą, kur dešimt metų kasdien apie Lietuvą svajojo mano seneliai“, - rašė G.Pečiulytė, draugų prašydama palinkėti jai sėkmės kelionėje.
Savanoriais buvo šimtai lietuvių
Šiemet lietuvių ekspedicija tvarkys tremtinių kapavietes Rusijos Krasnojarsko miesto apylinkėse. Vyriausiajam ekspedicijos dalyviui – trisdešimt šešeri, jauniausiajai – vos dvidešimt vieneri metai. „Misija Sibiras“ organizuojamas jau devintus metus.
Nuo jo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose tolimajame Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų. Jų metu per 200 atrinktų savanorių sutvarkė apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.
Sovietų rėžimas Lietuvos gyventojus pirmą kartą masiškai pradėjo tremti 1941 metų birželio 14 dieną. Kraupūs ir negailestingi trėmimai vėl atsinaujino 1944 metais. Iš viso per sovietinę okupaciją iki 1953 metų į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkstančių mūsų šalies gyventojų.
