Pagarbos ir pripažinimo reikia nusipelnyti – pirmiausia išskirtiniu talentu, sunkiu darbu ir drąsa. Šiuo metu S.Staniūnas gali pasigirti nuostabia galerija pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, Bernardinų gatvėje. Tokių galerijų sostinėje ar net visoje Lietuvoje beveik nėra. Galerija yra gyva, joje nuolat apsilanko gerą meną vertinantys žmonės, o jau kurį laiką čia pamažu mezgasi ir naujas savotiškas meno judėjimas. Prieš keletą mėnesių S.Staniūno galerijoje jau ketvirtą kartą įvyko unikali muzikos ir tapybos improvizacija, kurios ypatingas svečias – atlikėjo Stingo grupės narys, legendinis gitaristas ir kompozitorius Dominicas Milleris su grupe.
„Dominicas atvažiavo jau ketvirtą kartą. Tai labai svarbu, nes kai jau pažįsti kūrėją, jauti, ką jis gali daryti. Įdomu, nes kai Dominicas su grupe čia atsiranda, jie atrodo kaip nužengę iš kokio paveikslo. Ir ta erdvė, ir ta apsuptis su paveikslais – tai yra kaip šiuolaikinė scena. Visi pervargo nuo mėlynų ir raudonų fonų, spalvų, metalų, keistenybių. Tokie meistrai kaip Dominicas linkę matyti tolesnį taką“, – įsitikinęs S.Staniūnas.
D.Milleris jau keturiasdešimt metų su gitara: nuo grupės „The Police“ iki Stingo. Kodėl Sigitas su juo bendradarbiauja? „Scenoje vyksta komerciniai koncertai, į kuriuos tokie atlikėjai pakviečiami pristatyti tam tikro kūrinio ar dainų ciklo. Jie atlieka muziką, gauna atlygį ir išvyksta, o čia viskas vyksta kitaip. Jie ateityje net scenoje įsivaizduoja santykį su manimi: galbūt tapybą scenoje, galbūt mano spalvas, judančias padedant medijai? Į daug mano kūrinių galima žiūrėti beveik pro didinamąjį stiklą“, – „Stiliui“ pasakojo S.Staniūnas.
– Jūsų tapybos darbai nepaklūsta lietuviškos tapybos tendencijoms. Iš kur šis temperamentas?
– Nemanyčiau, kad mano tapybos mokykla kuo nors skiriasi nuo lietuvių tapybos mokyklos, neskaitant unikalumo ir originalumo kūryboje. Aš kuriu ne koloristinę tapybą, bet daugiasluoksnę tapybą, kai paveikslas atsiranda tarsi iš daugybės šilko spalvų skarų. Tai suteikia spalvoms prasmės, paslaptingumo, nors tampa gana ilgu procesu.
Be abejo, kiekvienam menininkui, kuriančiam savo pasaulį paveiksle, įtakos turi aplinka, kultūros, įvairiausi elementai. Pastaraisiais metais man daug kur tenka kurti: Brazilijoje, visai neseniai Kenijoje ir įvairiose kitose šalyse. Manau, kad nėra tokios vienos tendencijos, nebent tai sugalvoja vidutinybės, kurios „supranta“, kad lietuvių tapyba dabar tokia. Man atrodo, nebūna masinio meno supratimo. Kiekvienas menininkas turi absoliutaus unikalumo, originalumo dovaną.
Kalbant apie dabarties laiką, kai nemažai destrukcijos, nesupratimo pasaulyje, būtent kas nors unikalaus yra labai svarbu. Būtent tai yra šiuolaikinio pasaulio įkvėpimas. Tam tikra prasme tęsiu Europos tapybos mokyklą. Lietuvių tapybos mokykla irgi neatsirado iš oro. Mūsų meistrai studijavo ir Paryžiuje, ir Berlyne, ir Varšuvoje, ir įvairiose šalyse – grįždami kiekvienas suformavo tą mokyklą. Tuomet, sovietmečiu, viskas buvo niveliuojama. Mūsų menas daugiau, sakyčiau, tokio keisto posovietinio pobūdžio. Vienas kitas menininkas sugebėjo išlaikyti tam tikrą, tuo metu sudėtingą, unikalumą.
Kitas dalykas, kad mano kūryba absoliučiai išsiskiria netgi pasauliniame kontekste, nes nėra kito menininko, kuris kurtų taip, kaip aš, domėtųsi simbioze, spalvos ir garso santykiu su pasauliu. Kaip ir žinomos roko legendos, kurios būtent kuria, ieško muzikos žiūrėdamos į spalvas. Tokie yra Stingas, Kenny G ir daugybė asmenybių, kurios čia lankosi.
– Santykis su muzika jūsų tapyboje ir yra tas unikalumas, dėl kurio jums taip sekasi?
– Nemanau, kad tik dėl to. Per savo kūrybinį kelią esu kūręs ir dekoracijas spektakliams Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, scenas roko koncertams. Mano galva, svarbiausia yra tapyba. Visa kita – ne utopinis, bet santykių ieškojimas. Savo kūryboje naudoju ir europines technikas, ir Azijoje įgytas. Man teko pristatyti parodas Taibėjuje, Taivane, kur gaji senoji kinų mokykla, kur daugiau naudojamas kūnas, rankos ar net taiči (kinų kovos menas), dar kiti dalykai.
– Daugiausia piešiate rankomis?
– Tai nėra visiškai tiesa. Tapau viskuo, visomis tapybos priemonėmis. Bet kartais, kai vyksta tokie susitikimai, reikia kurti daug greičiau ir tapydamas rankomis galiu tai daryti keliomis spalvomis iš karto. Tam reikia keliolikos metų kūrybinio darbo su savimi kasdien. Tik tada gali spėti pajusti tą skalę, nes kai girdi muziką, ji įkvepia. Studijoje susitikimai vyksta būtent su tais žmonėmis, kurie tuo domisi. Tokių muzikų nėra daug, nes pasaulyje per daug popso, keisto paviršutiniškumo – čia susirenka rimti kūrėjai. Tie meno dokumentai, kurie čia fiksuojami fotografijos, kino priemonėmis, gali būti pristatyti visur: muziejuose, parkuose kaip gyva meno laboratorija, kurią atlieka pasaulinio lygio menininkai. Pasaulyje nebūna penkių Stingų – būna tik vienas, nebūna penkių Kenny G, kaip ir turbūt nėra antro Sigito – tai dar viena priežastis, kodėl jie su manimi kuria.
Antra vertus, man teko pristatyti kūrybą daugelyje pasaulio šalių ir būtent per tai mes susipažinome. Tarkime, jie pamato mano paveikslą ir sako: „Mane tos spalvos įkvepia. Kur menininkas? Kur jį rasti?“ Kartais kuriant vieną paveikslą įvyksta net keturi susitikimai. Laukiame metus, kol jie vėl atvyks, ir tik tada jis tęsiamas. Taip sukurti keli kūriniai su kitais kolegomis, su Sankt Peterburgo grupe „Akvarium“. Tai yra inteligentai, išsilavinę žmonės, turintys unikalią poeziją.
– Sakote, dauguma muzikos paviršutiniška. O kokia yra nepaviršutiniška?
– Muzika yra begalinis vandenynas. Man patinka romantizmas ir mene, ir muzikoje. Šiuo atveju ieškau unikalių talentų – kaip ką tik apsilankęs Stingo kolektyvas su maestro D.Milleriu. Jis gimė Buenos Airėse, groja absoliučiai unikalia sistema, ne barškindamas gitarą, o ieškodamas harmonijos. Tai yra menininkai, kurie įpratę ne formaliai užsidarę kalti gaidas, o yra tobulai įvaldę meistriškumą. Vilniuje yra atsiradę daugybė įrašų, kuriuos tikimės kada nors paskleisti plačiau.
Užtat jie čia vis atvyksta. Tai neabejotinai garsina Lietuvą. Stingas pernai ar užpernai parašė, kad jam patinka mano paveikslas Londone ant sienos ir tik todėl atvažiavo į Kauną.
– Ar įsivaizduojate save gyvenantį kitur?
– Įsivaizduoti galima bet ką, jeigu turi gerą fantaziją. Buvimas Europos rate, europiečio pasas, galimybė bendrauti su daugelio šalių kultūros žmonėmis mums daug suteikė. Į daugelį šalių galima nuvykti išvis be vizos...
Kažkada vaikystėje būdavo draudžiama Vakarų muzika. Pamenu, su draugais gavome Stingo diską, žiūrėjome į jį kaip į šventenybę: sėdi keli berniukai, žiūri, kad tik neįbrėžtų, nes antro niekur negausi. Ir praeina trisdešimt metų, mes dirbame kartu, kuriame – man tai kaip sapnas. Jeigu man tada būtų pasakę, kad taip bus, nė už ką nebūčiau patikėjęs.
Mes užaugome uždaroje erdvėje. Tada net dažų be specialaus pažymėjimo nepardavinėjo. Mes rasdavome, kaip nuvažiuoti į Sankt Peterburgą ir su kuprinėmis parsitempdavome jų iš dažų fabriko. Vis tiek kurdavome. Esu iš tų menininkų, kurie užgrūdinti. Perėjome daugelį etapų. Nuo rūselio iki dabar – šios studijos reikalų.
– Laikote save produktyviu menininku?
– Aš manau, kad tai – reliatyvus klausimas, bet aš kuriu daug. Toks yra brandus, geriausias laikas. Produktyvumas priklauso nuo to, ką kuri. Jei pasiimi šluotą ir nudažai aštuonias drobes per pusę valandos ir po to sakai, kad tai yra menas, aš nieko prieš. Bet man toks menas neįdomus.
Būna, trejetą metų ruošiesi parodai, įsigilinęs, kur ji bus. Ne viena mano paroda vyko istorinėse vietose: Vilniaus bastėja, Arsenalas, fortas Brazilijoje, fortas Toronte. Aš iš viso atsisakydavau pristatyti kūrybą galerijose. Bet viskas kažkaip kinta: ir spalvų skalės, ir požiūris. Nesu iš tų menininkų, kurie sukūrė šabloną ir vėliau reprodukuoja savo kūrybą.
– Tenka pataikauti klientams?
– Aš visą laiką to vengdavau ir tai galbūt yra pliusas, tai pelnė tarptautinę reputaciją. Dabar kiek lengviau, nes mažiau kiti ką nors aiškina: „perdažykit man šitą“ arba „būtų gražu...“ Žmonės priima mano sukurtą harmoningą pasaulį taip, kaip jiems artima. Žiūri į mano kūrinius kaip į tam tikrą aukšto kultūros lygio vertybę, kuri penkis šimtus metų gali nepakeisti spalvų, nes nutapyta tokiomis technikomis ir dažais, kuriais Europoje buvo kuriama prieš penkis šimtus metų.
Šiais laikais yra daugybė meno formų, aš matau labai daug artimų dalykų sau ir domiuosi viskuo. Bet turiu savo tvirtą požiūrį. Man, aišku, labai malonu, kad žmonės nori užeiti į galeriją, kad jiems patinka. Juk, be visų tų įvykių, čia lankosi ir muziejų direktoriai, ir įvairiausi kultūros žmonės, ministrai, ambasadoriai.
– Menininkas turi būti drąsus žmogus?
– Taip. Be šito būtų labai sunku. Bet be talento irgi nieko nebūtų. Aš labiau susidomėjęs, kaip sukurti meną, kuris turi harmoniją, prasmę. Jau aiškiai suprantu, kuriems mano kūryba patinka, o kuriems – ne. Jeigu jums sakau, kad saulėta diena, o jūs fortepijonu negrosite trankiai, bet ieškosite asociacijų tai išreikšti. Tai universali kalba, kurią žmonės supranta nepaisant religijų, kultūrų skirtumų, odos spalvos. Kai kas žmogiška. Būna didžiulis džiaugsmas, kai paveikslas pavyksta ir tu tai jauti. Manau, kad kiekvienam menininkui sunkiausia ir ilgiausiai trunka tai pajusti.
– Jūsų paveikslai kabo ant daugybės įžymybių sienų, tokių kaip Stingo, Hillari Clinton, Bruce’o Williso, Boriso Grebenščikovo...
– Žinote, yra kolekcininkų, kurie iš viso nenori, kad jų pavardė būtų minima. Aš tikrai vengiu to pamaiviškumo. Taip, tai yra tam tikras rodiklis, bet daug mano kūrinių kabo įvairiose kolekcijose ir Kinijoje, ir Brazilijoje – tenka ką nors paaukoti, kad gyventum.
Man nereikia perdėtos prabangos – man svarbu, kad galėčiau gyventi ir kurti. Šiaip ar taip, mano kūriniai neabejotinai turi tam tikrą vertę.
– Kaip įvertinate savo kūrinius?
– Aš netapau, kad užsidirbčiau. Vienas inteligentas iš Sankt Peterburgo kartą yra pasakęs, kad gero meno pardavinėti negalima, nes tai yra liaudies, kultūros turtas. Stengiuosi vengti tokių dalykų. Pavyzdžiui, manęs prašo: „Gal tu man gali ką nors tokio?..“ Ne, negalėčiau. Sugalvoju ką nors, kaukę užsidedu. Kartais iš tikrųjų jaučiu džiaugsmą, kai sužinau, kad mano kūrinys kabo šalia Pablo Picasso arba Amedeo Modigliani, arba kokioje privačioje galerijoje. Ir Olandijos karalienė džiaugiasi paveiksliuku. Mes dažnai giriamės dalykais, kurie to neverti.
Tikrai išgyvenu džiaugsmą, kai pamatau, kad mano tapybą supranta ir brazilų, ir Lietuvos vaikai, ir vidutinio amžiaus žmonės, ir senukai.
– Gitara jums labai brangus daiktas?
– Aš žaviuosi gitara nuo mažens. Mano amžinatilsį tėvai buvo mokslininkai, bet turėjo pomėgį domėtis klasikine gitara, įvairiomis gitaros mokyklomis: prancūzų, ispanų, italų. Aš pagrodavau ta gitara, bet po to pradėjau vis daugiau piešti.
– Lietuvoje žmonės pamažu pradeda labiau suprasti meną?
– Neabejotinai žmonės jau pasiblaškė po pasaulį, po Europą, aplankė muziejus – kitaip pradeda žiūrėti. Bet nemanau, kad ir kitur pasaulyje yra kitaip.
Nors kai kuriems žmonėms paveikslas būtų paskutinis dalykas, kurio atsisakytų. Britai juokauja, kad šiais laikais geriau turėti paveikslą ant sienos nei lėšų banke. Geras menas visada turi tam tikrą kylančią vertę. Ir tie sovietiniai mitai apie menininkus, kad tik po mirties bus kažkas, yra absurdas, visiška netiesa.
– Jus žeidžia toks požiūris?
– Atrodo, nors ir viskas nuostabu, bet žmonių vertybių skalė ir požiūris į menininką posovietinis. Atseit džiaukis, kad nedirbi fabrike ir nerašai lentelių ant durų.
Aš esu pripratęs, užgrūdintas senas vilkas. Nekreipiu į tai dėmesio, tiesiog vengiu tokių žmonių ir negaištu laiko gilindamasis į jų inteligencijos koeficientą, nes jis tikrai yra arti minusinio. Juodaodis, nemokantis kalbos, ar kas nors kitas iš džiunglių kartais labiau supranta meną savo žmogiškumu nei pragmatizmo apsėsti žmonės. Čia tas pat, kas mylėti grožį. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be šito. Kiti gal gali?
– Būna, kada nedirbate?
– Įdomus klausimas, nes faktiškai tai ir yra kūryba. Arba galvoji apie meną, arba galvoji, ką dar nutapyti.
Darbų yra visada: paruošti dažus, paletes, teptukus, kad būtų galima pradėti kurti. Kiekvienas turi tam tikrą ritualą, susiformuoja tradiciją, kuri padeda geriau kurti. Man būna įvairiai – reikia išmokti save pagauti, klausytis savęs. Būna, pajuntu, tarsi koks angelas važiuotų ranka, – bet kokia spalva, kurią palieti, atrodo būtent ta, kurios reikia. Būna, kad reikia kamuotis, vaikščioti, išgyventi. Man atrodo būtina kažkiek išgyventi paveikslą, nes tada pavyksta įdėti tikrumo, paslapties, kurios turiu savo viduje.
Mėgstu atsidurti gamtoje. Nesu iš tų, kurie nemėgsta bendrauti, man patinka viskuo dalytis su žmonėmis. Neseniai sukūriau aštuonių kūrinių ciklą Mombasoje (miestas Kenijoje). Turėjau galimybę kelias dienas pažiūrėti į žvėris – ten daugybė kilometrų stepių, kur gyvena žirafos, drambliai, kitokie gyvūnai. Mane daug kas domina: ir teatras, ir koncertai, ir paprasčiausiai išeiti pasivaikščioti.
Įdomi darbo specifika – tam tikra prasme tapytojai irgi yra inteligentai, bet dauguma vaikšto dažytomis rankomis. Būna, galvoji: būtų gerai į kokį renginį nueiti, bet kol nusivalysi rankas... Geriau dar padirbėti.
