Šiandien, kai bet kokios akimirkos fiksavimas fotokamera tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, gera išvaizda ypač aktuali. Juk stengiamės būti patrauklūs ne tik sau, mylimam asmeniui, ne tik nedideliam būreliui giminaičių, kuriuos kankinsime rodydami albumą. Šiandien mūsų nuotraukas gali aptarinėti tūkstančiai kad ir virtualių draugų.
Kaip reagavo R.Arlauskienė, kai „Stilius“ pateikė jai net ir dešimties metų senumo nuotraukas? Ji net prisipažino dėl kai kurių savo klaidų, o juk iš svetimų geriausia mokytis. Jei tik pavyksta.
– Ar kartais kyla noras peržvelgti senas savo nuotraukas? Kokių minčių ir jausmų kyla – kritiškų, šypseną keliančių, nostalgiškų?
– Noras kyla, bet peržvelgus vos keletą jis praeina... Susižavėjimo nekelia putlūs skruostai, natūralūs pilki plaukai, o visa tai turėjau, kol sulaukiau pilnametystės.
Žinoma, vaikystės ar ankstyvos jaunystės nuotraukos kelia daug gražių prisiminimų, tačiau visada šiek tiek jaučiausi bjauriuoju ančiuku: dvi pelenų spalvos kasytės, strazdanos, reti dantukai, pernelyg didelis liesumas, o kontrastui – apvalūs žandukai, – su šypsena pasakojo Rasa. – Jei kuri mergina taip jaučiasi šiandien, noriu paguosti, kad laikui bėgant „stori žandai“ pavirs išraiškingais skruostikauliais, dantys suaugs į gražų sąkandį, o sportuojant galima suformuoti dailią figūrą.
Tačiau, man regis, moters išvaizda gerėja jai bręstant, įgaunant pasitikėjimo savimi, lavinant protą, užsiimant saviugda. Būtent vidinė gera būsena, spinduliuojama teigiama energija ir entuziazmas bei meilė viskam, ką darai, žavi aplinkinius kur kas labiau nei tobulas išorinis grožis, o pačiai padeda nesureikšminti atsirandančių mimikos raukšlelių ar riebaliukų aplink liemenį.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nesvarbu gera išvaizda – ir ne tik mano, bet ir mane supančių žmonių. Pavyzdžiui, man visada antsvoris asocijuojasi su tingumu, apsileidimu, apatija, niurzgėjimu, nevalyvumu, o lieknumas, stotingumas – su sportiškumu, entuziazmu, aktyvumu, optimizmu, sveika mityba ir veiklumu.
Tačiau noriu būti teisingai suprasta: nebūtina būti pernelyg lieknam, nes liesi žmonės irgi gali būti pikti ir dėl to negražūs, nes nuolat yra alkani, nepatenkinti bei pagiežingi, veidas surūgęs, lūpų kampučiai nu-
svirę žemyn.
Taisyklė nusišypsoti sau veidrodyje turi daug prasmės, nes nusišypsojus pakyla ūpas, sužvilga akys, parausta skruostai, iš tiesų tampi žvalesnė ir gražesnė.
Tačiau nereikia tikėti, kad grožis, gera išvaizda yra paprastas dalykas, neva gamtos duotas ar užgyventas besišypsant visam pasauliui. Daugelis moterų, ne išimtis ir pasaulinio garso žvaigždės, ne tik neišduoda, bet ir slepia savo gražių kūno linijų, skaistaus veido, lygios odos išsaugojimo receptus.
Grožiui kurti pirmiausia reikia noro, po to – daug pastangų, rūpestingumo, atsidavimo, ištvermės, laiko ir, aišku, žinių. Grožio, kitaip tariant, geros išvaizdos kūrimas yra tarsi matrica, kurioje susipina daug dalykų ir kurie vienas be kito paprasčiausiai neveikia. Jei kas savaitę lankysiesi pas kosmetologę, tačiau valgysi abejotinos kokybės maistą, veido oda netaps skaistesnė. Jei kasdien sportuosi, bet rengsiesi netinkamais savo figūrai drabužiais, neatrodysi nei lieknesnė, nei dailesnė.
– Kas šiandien atrodo juokinga, ko sau neleistumėte?
– Kai žvelgiu į save nuotraukose, darytose prieš kelerius ir daugiau metų, matau, kad atrodau skirtingai – kartais itin jauna, o kartais gerokai vyresnė nei dabar. Stiliaus pokyčiai – tai savęs ieškojimas: kokia šukuosena, rūbai vis dėlto geriausiai mane atspindi? Dabar žinau, kas išliks madinga ar bent jau nejuokinga net ir vėlesnėms kartoms.
Buvo metas, kai norėjau atrodyti vyresnė, bet tik dėl to, kad aplinkiniai rimtai į mane žiūrėtų – juk įmonės direktore pirmą kartą tapau būdama 24 metų!
Dažnai girdžiu sakant, kad nepasidažiusi ir be įmantrios šukuosenos atrodau gerokai jaunesnė, bet aš žinau: jei stengsiuosi laikytis klasikinės linijos prieš fotografuojantis – ir prabėgus dešimtmečiui galėsiu ramiai žiūrėti į save nuotraukose.
Visoms linkiu surasti savo stilių, nevengti konsultuotis su stilistais, žino-
mais dizaineriais, makiažo, šukuosenų meistrais. Nieko bloga pripažinti, kad tau reikia patarimų stiliaus ir grožio klausimais.
Man pasisekė, kad mama ir močiutė perdavė Kauno aristokratijos stiliaus pojūtį, o bajoriškos kilmės šeima per kelias kartas paliko perlų, supratimą apie šilką ir meilę pasaulyje pripažintam, nesenstančiam grožiui, kurį akimis tiesiog rijau žiūrėdama senuosius Holivudo, prancūzų filmus.
Ankstyvoje jaunystėje būta ir nenatūralių dalykų: išbandžiau ir aš cheminį šukavimą, kuris ne tik pasendino dešimčia metų, bet ir kuriam laikui sugadino plaukus. Įdegusi soliariume tapdavau gražesnė, bet tik akimirkai. Jei jaunos merginos gali išvengti šių klaidų, tegul įsiklauso į patarimą: nedarykite to – tai negražu ir nesveika.
– Dėl ko šiek tiek apmaudu – juk anksčiau ir rūbų, ir grožio meistrų per daug nebuvo ir pagaliau supratimo apie skoningą, gerą išvaizdą. O gal viso to ir nereikia, užtenka paties gyvenimo, esate sau brangi bet kurią praeities akimirką?
– Žinoma, kad branginu kiekvieną akimirką, kuri buvo, yra ir bus. Pats gyvenimas nėra mažiau gražus ar mažiau vertingas, jei ne visada pavyksta atrodyti gerai nuotraukose.
Kiekviena moteris pasakytų, kad apmaudu, jog dar visai neseniai nebuvo profesionalių stilistų, grožio konsultantų, vietinių mados diktatorių, informacijos sklaidos priemonių, padedančių merginai ruošiantis vakarėliui ar formuojant stilių kiekvienai dienai.
Būtų puiku, jei mūsų vaikystėje būtų buvę lietuvių dizainerių – tokių kaip šiandien, tikrų savo srities specialistų, ar bent jau prieinamos informacijos apie užsienio kūrėjus. Dabar tereikia domėtis jais, sekti, įsižiūrėti į jų kūrybą ir bandyti panašiai kurti savo įvaizdį – rafinuotą, išskirtinį, bet kartu ir subtilų.
– Ar jūs jau įpratote fotografuotis, neatsikalbinėjate kamerai nukrypus į jus, o gal tai kas kartą vis tiek šioks toks gluminantis momentas?
– Fotografuotis ne itin mėgstu, nes žinau, kad dažniau būsiu nepatenkinta savo nuotrauka nei maloniai nustebinta. Vis dėlto geriau pozuoti ramiai, nemosikuoti rankomis ar pliaukšint kameroms šaukti: „Ne, ne!“ Tuomet nuotrauka bus tik dar labiau nevykusi.
Bet nematau jokios tragedijos, jei nuotrauka man nepatinka. Juk gyvenime esu iš tiesų „faina“! – smagiai kalbėjo Rasa. – Na, ir kas, kad dažniausiai nuotraukose nesišypsau. Tikra tiesa ta, kad žmonės nėra tokie, kokius matome nuotraukose. Jie galbūt nepaliaujamai juokiasi, o fotografuojantis turi savo firminę pozą, padedančią fotografijoje atrodyti patraukliau.
– Galbūt mokėtės pati viena, kaip atsistoti, kokiu kampu pasukti galvą? Gal galite patarti, kaip atrasti savo „geriausius kampus“ ir ką slėpti nuo fotoobjektyvo?
– „Geriausi kampai“ atrandami dažnai fotografuojantis, tačiau tikrai nesu gera pozavimo specialistė.
Tačiau atkreipiau dėmesį, kad geriausios nuotraukos tos, kuriose atsisuku į objektyvą atsipalaidavusi, neįsitempusi.
Beje, geri fotografai ir patys pagauna gerus „kampus“, nuotaiką, apšvietimą. Taigi kaip atrodysite nuotraukose, priklauso ir nuo jų.
– Kaip atrodo jūsų pasiruošimas prieš renginį – turite savų šukuosenos, makiažo meistrų, seniai viskas aišku, ištobulinta? Ką iš viso darote dėl geros išvaizdos? Tik nesakykite, prašau, kad užtenka laimės ir miego. Tai svarbu, bet neabejoju, kad grožį puoselėti padeda ir žemiški produktai.
– Pasiruošimas renginiui, vakarėliui nėra sudėtingas, jei viskas apgalvota. Prieš pat šventę neeksperimentuoju nei su stiliaus transformacijomis, nei rinkdamasi grožio specialistus.
Vizažistė ir plaukų meistrė visada ta pati. Drabužių dizaineriai – vėlgi tie patys, pamėgtieji. Jei nutariu ką nors nauja nusipirkti parduotuvėje ar kitaip nei įprastai atrodyti, visada tariuosi su stilistu, bičiuliu ir kolega Mantu Petruškevičiumi.
Jis puikiai užbaigia mano bendrą galutinį „total look“, tarsi uždeda taškus ant i, patardamas, kokius pasirinkti batelius, delninukę, papuošalą ar pataisydamas tokią detalę kaip šalikėlis, dirželis.
Kai gyvenimo ir darbo ritmas intensyvus, prieš renginį pritrūksta tik... laiko miegui ar bent jau meditacijai. Pasižadėjau skirti sau daugiau laiko per atostogas.
Grožis ir sveikata labai susiję. Praktikuoju jogą, laikausi sveikos mitybos principų, lepinuosi masažais, puoselėju plaukus ir odą. Turėčiau skirti kiekvieną dieną bent po tris valandas, tačiau net ir pačios nusistatytos taisyklės turi pateisinamų priežasčių jų nesilaikyti – tikrai dėl savo grožio ir sveikatos turėčiau gerokai daugiau padaryti. Juk laikas nėra gailestingas moters grožiui.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
