Šiandien ant podiumo visos keturios manekenės pasirodo ne taip ir dažnai, mat duonai jos užsidirba iš visai kitokių darbų ir projektų. Tačiau pasitaikius progai, jos neatsisako pademonstruoti vieno ar kito dizainerio rūbą. Šį kartą moterys ryžosi kiek didesnei avantiūrai – sutiko vaidinti Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vengrų režiesieriaus Cs?ba Kaélio pastatyta barokinė oratorija ypatinga ne tik dėl rinktinių muzikų, solistų ir gražuolių manekenių. Kostiumus operai kūrė pats Lietuvos mados pasididžiavimas Juozas Statkevičius. Būtent jo fantazijos prireikė režisieriui, kad išgautų prabangos ir iškilmingumo pojūtį, kokį Juozas sugeba perteikti ir per savo kolekcijų pristatymus.
Oratorijoje apie Aleksandro Makedoniečio pergalę prieš Persus furijų vaidmuo atiteko tik trims iš jų: Renatai, Medai ir Julijai. Kiek subtilesnį gerosios deivės vaidmenį atlieka Eglė. Tačiau moterys sutartinai juokėsi ir gynėsi savo vaidmenų: „Iš tikrųjų mes visos esame gerosios deivės“.
„Mes vaidiname furijas. Demonstruojame rūbus, bet demonstruojame juos išreikštai, labiau teatrališkai. Nes tai yra aukštosios mados pasirodymas, kaip anksčiau, prieš daug metų, demonstruodavau „Chanel“ mados namuose. Galima prisiminti ir Vilniaus modelių namus...“, - pasakojo Renata.
„Iš tikrųjų, tai šiek tiek skiriasi. Čia yra teatras ir, kaip bebūtų, net aktoriai sako, kad filmavimasis kine skiriasi nuo vaidmens scenoje. Taip yra ir čia – viskas padidinta. Jeigu būtų tikras mados pasirodymas, mums būtų kur kas ramiau“, - įspūdžiais dalinosi Meda.
Pasak moterų, operoje nėra perdėm išreikšto pozavimo. O ir aplinka visai kitokia: orkestras su gyva muzika, daugybė aktorių. Kad ir koks kontrastas tarp podiumo ir scenos būtų, operoje vaidinančios manekenės nesijaučia atsidūrusios ne savo vietoje, juolab – pasimetusios. „Mes šią sceną labai gerai pažįstame, nes anksčiau čia vykdavo labai daug pasirodymų“, - sakė Julija.
Energingai jai pritarė ir Renata: „Vykdavo čia ir „Nijolės“ pristatymai, ir „In Vogue“ festivalis. Todėl mes čia prisiminėme tokius labai mums smagius laikus. Tų festivalių buvo labai daug, jie buvo intensyvūs. Be to, mes kažkada vaidinome Andželikos Cholinos ir Oskaro Koršunovo spektaklyje, kuris buvo vaidinamas „In Vogue“ atidarymo proga. Beje, irgi su Juozo rūbais“.
Renata su Meda rimtesnės patirties yra įgavusios dar anksčiau, dramos teatre, kuomet vykdavo jungtiniai dizaino, mados ir muzikos pristatymai. Ten atvažiuodavo alternatyvios muzikos atstovai iš Sankt Peterburgo, Maskvos. Modeliams ten tekdavo demonstruoti Sandros Straukaitės drabužius, o kartais tekdavo net vyrais persirengti.
Operos scenos skonio anksčiau teko paragauti ir Eglei. Prieš keletą metų ji vaidino Jacques Fromental
Halévy operoje „Žydė“.
Dar prieš premjerą kalbėdamos manekenės neslėpė ir vis didėjančio natūralaus jaudulio. Jos prisipažino, kad savotiškas jaudulys prieš lipant į sceną ar ant podiumo lydi visada. „Sunku palyginti, kur adrenalinas didesnis. Viską jungia skirtinga patirtis. Jaudulio ir adrenalino ant scenos yra visur“, - sakė Renata.
„Tai nėra mums labai būdinga, sakyčiau. Tačiau kai į repeticiją eini jau antrą kartą, viską supranti“, - aiškino Julija.
Kad ir koks sceninis jaudulys kankintų, žinomos moterys gyvenimo suteikta galimybe džiaugėsi. „Labai smagu tokia nauja patirtis. Mes dabar visos nevaikštome tais podiumais labai dažnai. Tai tik kartas nuo karto pasitaikanti užklasinė veikla, o ne tiesioginė veikla, kuria dabar užsiimame. Mums visoms čia smagu: ir bijome kartu, ir džiaugiamės kartu, ir panikos atakos ištinka kartu“, - juokėsi Meda.
„Bet žinote, kas įdomu? Mes juk vis tiek vaidiname operos ir baleto scenoje, bet vaidiname modelius. Vaidini tarsi dalį savęs, kuri yra kažkur kitur, jau pamiršta truputį... Bet, aišku, turime suvaidinti ir tuos kitus personažus, ir pats demonstravimas kitoks, nes skiriasi laikmetis, epocha“, - pasakojo Eglė.
Jai pritardama Julija juokėsi, kad į furijų vaidmenį įsijausti tenka labiau – čia nėra „flashback'o“ į modelių darbą.
Pasakyti „Taip“ dėl pasirodymo operoje moterys turėjo vos po keletą minučių. „Kiek mes turėjo laiko apsispręsti? Dvi minutes?', - juokėsi Meda.
„O aš tuo metu, kai Meda paskambino, turėjau susitikimą, pasakiau, kad negaliu kalbėti. O Meda man sako: „Turi pasakyti - „taip“ arba „ne“. Aš pasakiau - „taip“. Labai paprastai viskas įvyko“, - jai antrino Julija.
Pasiūlymą savo numylėtoms manekenėms pateikė pats kostiumų kūrėjas Juozas, tad abejonėms vietos nebuvo.
„Kad ir kaip būtų, Juozas yra tas žmogus, kuriuo visos iš mūsų absoliučiai pasitikime ir žinome, kad tai bus įdomu, smagu, gražu, įspūdinga, įgausime patirties. Ir manau, kad neverta šioje vietoje ginčytis – galima ganėtinai drąsiai atsiduoti į jo rankas. Aišku, kaip modeliams, nereikėtų reikšti savo nuomonės, kai papuošia kažkoks dizaineris. Tačiau bet kokiu atveju, jauti ar tai tau yra priimtina, ar ne, kaip tu jautiesi. Atlieki savo darbą, bet minčių turi. Šiuo atveju, dėl to, kaip viskas atrodo vizualiai, jaučiamės puikiai“, - aiškino Meda.
Moterys sutartinai džiaugėsi, kad didesnių vargų dėl vaidinimo operoje nepatyrė – viskas „Aleksandro puotoje“ puikiai sustyguota, o ir režisierius joms pasirodė mielas. Be jokios abejonės, Juozo kurti prabangūs rūbai manekenes ant scenos privertė pasitempti ir savaime įsijausti į atliekamą vaidmenį.
„Rūbai scenai visada yra daugiau stilizuoti nei tie, kurie skirti gatvei. Visada dėl to esi labiau pakylėtas, iškilmingesnis, kitaip turi elgtis. Savaime suprantama, kad gatvėje nevaikštome taip, kaip ant scenos. Juozo paskutinė kolekcija irgi dvelkė Japonija, buvo naudojami perukai...Šiais laikais ne visi kuria švarų minimalizmą“, - pasakojo Eglė.
„Kekviena iš mūsų yra rodžiusi tokią gausybę ir įvairovę skirtingų laikmečių ir stilių rūbų, kad mus nustebinti kažkuo būtų sunku, į tai žiūrime labai paprastai. Kaip ir į persirenginėjimą viena šalia kitos. Tai yra darbo dalis, kuri visiškai užgrūdina ir esi ramus“, - atskleidė Meda.
Žinomos manekenės pasakojo, kad jas išties jaudina tai, jog operoje viskas gražiai ir estetiškai suvesta – galima pajusti gyvenimo džiaugsmą ir šventę.
