„Pati nustebau, kad daug kas į tai atkreipė dėmesį, o garbanoti - mano natūralūs plaukai. Esu nuo mažems garbanė, tiesiog toks formatas nelabai tinkamas televizijai, be to, aš pati pripratau plaukus tiesinti beveik kasdien. O ralyje nepasiemiau plaukų džiovintuvo, tad atsibudau garbanota“, - smagiai pasakojo Agnė.
- Ar turite savų receptų, kaip prižiūrėti plaukus?
Aš nemėgstu beveik jokių grožio procedūrų, manau kad nereikia krauti nei ant veido, nei ant plaukų chemijos ir taip tik padėsime jiems būti sveikiems. Aš naudoju tris priemones: šampūną, kaukę be parabenų ir aliejuką - man to pilnai pakanka. Nustebtumėte pamatę mano vonią - ten nemoteriškai mažai buteliukų, - juokėsi Agnė.
- Ar pirmą kartą dalyvavote tokio pobūdžio varžybose?
Taip, pirmą kartą. Tiesą pasakius, viską įsivaizdavau kiek kitaip ir lengviau... Treniravomės su tituluotu sportininku Roku Kvaraciejumi, bet nežinojome, kokios bus rungtys - tiek jam, tiek man tai buvo pirmas kartas.
Nemoku apsakyti, koks apima jausmas stovint prie starto, nesu to patyrusi gyvenime: tavo visas vidus užverda, adrenalino tiek, kad vos gali susikaupti! Startavus viskas dingsta, nelieka nei baimės, nei jaudulio, matai tik tikslą taisyklingai įveikti trasą, neprisirinkti baudų, nesuklysti, nenuslysti nuo trasos ir neapsiversti.
Šiose varžybose buvo nelaimė ir vienas ekipažas patyrė nelaimę, bet, ačiū Dievui, visi gyvi ir sveiki.
Aš vairavau, šalia sėdėjo profesionalus ralistas, kuris nė karto nebuvęs šturmanu, bet, manau, mes kaip pirmą kartą puikiai susitvarkėmė.
Neslėpsiu - buvo ir ašarų, nes įtampos tikrai daug... Kai po pirmo greičio ruožo tau į gabalus suplyšta padanga, tikrai nėra džiaugsmo ir kai turi jai pakeisti vos 4 minutes...nes kitaip nespėsi į kitą greičio ruožą.
Vienu momentu galvojau, kad viską mesiu, nes įtemptų momentų buvo ne vienas ir ne du, kai čiuoži dėl per didelio greičio, o šturmanas rėkia: „Spausk „gazą“ ir lipk iš šalikelės!“, o tau norisi spausti stabdį nes matai, kad „eini ant ribos“... Buvo momentų kai kovojau pati su savimi, tai išbandymas.
Bet suėmiau save į rankas ir pasakiau sau, kad čia ne vieta silpnumo akimirkoms, turiu kovoti iki galo, nes tai buvo mano pasirinkimas, turiu pateisinti tuos, kurie manimi tikėjo, rėmėjus, kurie davė mašiną, vaiką, kuris sirgo ir laukė bet kokių žinių.
Su mažu atsarginiu važiavome net tris greičio ruožus, buvo labai pavojinga, mūsų laiko rodiklis krito, bet čia juk sportas, reikia mokėti pralaimėti ir susitaikyti su nesėkme.
- Dalyvauti ralyje jus kas nors įkalbėjo ar buvote linkusi „chuliganauti” visuomet?
- Aš vairuoju 16 metų, man tai didelis malonumas, tikrai mėgstu greitį, bet kelyje svarbiausia yra pagarba. Neplanavau dalyvauti, įkalbėjo organizatoriai - aš už tai jiems labai dėkinga. Jau planuoju dalyvauti gale vasaros tarptautiniame „Press ralyje“ ne Lietuvoje - toliau treniruosimės ir sieksime aukštesnių rezultatų. Tikra nemanau, kad moterys prastesnės vairotojos, bet mes tikrai atsargesnės, o tai pakiša mums koją.
- Kaip į tokį užmojį reagavo artimieji – vyras, sūnus?
Kai per treniruotes ant žvyro atsidūriau su Roku griovyje, vyras pasakė: „Tavo ralis baigtas". Tada pasigalėjau, kad jam pasakiau, man tai nieko nepakeitė, na, tai buvo pamoka, kad turiu būti atsargesnė kelyje.
Mano mažasis sūnelis labai didžavosi manimi, papasakojo visiems draugams, sirgo už mane ir jaudinosi, kad viskas būtų gerai. Kai pasakiau, kad vienas ekipažas apsivertė - liepė labai susikaupti.
Moteris, turinti vaikų, turi didelį savisaugos instinktą, tai irgi nepadeda siekiant aukštų rezultatų.
Buvau septinta savo klasėje, manau kad neblogai. Net šeši ekipažai iš 50-ties dalyvavusiųjų nebaigė varžybų.
