Dainius apie automobilius, motociklus, šuolius parašiutu ir kitus ekstremalius savo pomėgius gali kalbėti valandų valandas. Jaunas vyras, sėsdamas prie lenktyninio automobilio vairo ar šokdamas iš lėktuvo, neturi jokių prietarų. Jis nė karto nėra laistęs savo mašinos, kurią vairuodamas pasiekė ne vieną pergalę, šampanu.
„Nepilk, šampanas – rūgštis, dėmės gali likti. Pamenu, tuomet vienintelei „šventintai“ mašinai tik ant rato papylėme“, – jis iki šiol pamena tėvo, garsaus verslininko V.Matijošaičio žodžius. Ir Agotos duonelės, vairuotojų sergėtojos, jis nesivežioja nei ralio, nei kasdieniame automobilyje.
Vis dėlto Dainius prisimena, kad daugelį metų turėjo vieną keistenybę – visi skaičiukai jo automobilyje turėjo būti lyginiai.
Ir salono temperatūros, ir magnetolos garso rodmenys turėjo dalytis iš dviejų. Jei mergina pagarsindavo muziką, Dainius mygtukais prie vairo jai nematant pareguliuodavo taip, kad garso stiprumo skaičius būtų lyginis.
„Tik vėliau tuometei draugei Indrei (Dainius puoselėjo jausmus buvusiai televizijos laidų vedėjai Indrei Kavaliauskaitei. – Red.) prisipažinau apie šią savo nesąmonę. Kitas mano prietaras buvo tuomet, kai dar rūkiau, – niekada cigaretės neprisidegdavau juodos spalvos žiebtuvėliu. Dabar iš savo sąmonės ištryniau visus prietarus“, – sakė D.Matijošaitis.
Dainius juokiasi, kad prieš lenktynes su šturmanu daug kalba apie merginas. O kaip kitaip – prieš startą net kelias dienas jie praleidžia mašinoje: ir valgo, ir pokštauja. Pokalbiai apie „mergas“, juokėsi Dainius, atpalaiduoja mintis – važiuodamas greičio ruožu jau turi galvoti tik apie kelią.
Vyras save vadina skeptiku ir tikina, kad likimą mes kuriame patys.
„Esu žmogus be vietos“, – paklaustas apie savo pareigas „Vičiūnų“ kompanijoje šypteli D.Matijošaitis. Įmonėje jis pradėjo dirbti vos baigęs vidurinę mokyklą.
– Kokia buvo jūsų karjeros pradžia vienoje didžiausių Lietuvos įmonių?
– Man, 18-mečiui, niekas nedavė vadovauti. Tėvas nuo mažų dienų man kartodavo rusišką posakį, kad kepurę reikia užsitarnauti. Dabar tai ir pats sakau kitiems.
Vasaromis dirbdavau sandėliuose, kur buvo minusinė temperatūra, – teko paragauti tikrojo darbo. Baigęs mokyklą buvau atsakingas už įmonės mobiliuosius telefonus – paskirstydavau, rūpinausi sutartimis. Vėliau man buvo patikėta prekyba motociklais – nuo mažų dienų su vyresniuoju broliu Šarūnu sėdėjome ant mopedų. Vilniuje ir Kaune atidarėme parduotuves.
Atėjus krizei patyriau pirmuosius nemalonumus – turėjome veržtis diržus, teko atleisti gerus žmones. Vėliau atėjo sąstingis.
Tėvui pasakiau, kad jaučiuosi įstrigęs vienoje vietoje. Kokį gavau atsakymą? Kad jis laukė šios akimirkos: vadinasi, atėjo laikas nustoti „žaisti“ ir pradėti dirbti. Taip jis tarsi nubraukė visus ankstesnius mano metus įmonėje.
Dabar parduotuvės „Motoshop“ – savarankiškai veikiančios, esu tik parašus dėliojantis direktorius, kurį darbuotojai kartais pamato.
Perėjau į „Vičiūnus“ – tapau atsakingas už Italijos rinką, už pardavimą. Iki šiol nesu pasikeitęs vizitinės kortelės – esu eksporto vadybininkas! (Juokiasi.) Tačiau būdamas vienas savininko sūnų, įmonės dalininkas, nori nenori, dalyvauju ne tik šiuose procesuose.
Strateginė įmonių grupės veikla, „paukštynų karai“, naujų fabrikų statybos, naujos rinkos, valdybos veikla – kad nebūčiau kaip iš medžio iškritęs, stengiuosi nors truputį prisiliesti prie visko, kas vyksta mūsų versle.
– Kaip šiandien skamba jūsų pareigos? Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Esu prekės ženklų vadovas. Nė viena etiketė, pakuotė, skrajutė, emblema, krepšininko apranga – niekas neišvysta dienos šviesos be mano žinios.
Rusija, Ukraina, Kazachstanas, Baltijos šalys, Čekija, Lenkija, Belgija, Ispanija, Anglija, Prancūzija, kitos šalys – niekur niekas nebus išspausdinta be mano palaiminimo. Norėjau, kad mūsų prekės ženklas būtų vientisas.
Man sunku nupasakoti savo dieną. Į biurą atvažiuoju valanda vėliau nei visi. (Juokiasi.) Randu krūvą popierių, juos peržiūriu, pasirašau. Mano krūva – menkniekis, palyginti su ta, kurią randa tėvas! Jis dažnai visą vakarą po darbo skiria tik popieriams!
– Kasdien matote, kaip dirba tėvas. Ar jums nebaisu, kad jūsų laukia tokia pat ateitis?
– Šiek tiek. Negaliu skųstis... Bet, turiu pripažinti, smegenims tai sekinantis darbas. Kompiuteris, elektroninis paštas, telefonas, posėdžiai – tokia mano darbo kasdienybė.
Augau matydamas, kaip dirba tėvas. Man ir dabar juokinga, kai man sako: „Kaip tau smagu, daug skraidai po pasaulį.“ Manau, nerasiu nė vieno eksporto vadybininko, kuris svaigsta iš laimės nuo nesibaigiančių skrydžių. Šeimą turintiems žmonėms sunku. Pats dažnai save pagaunu, kad vienu užpakaliu noriu užsėsti tris skirtingas vietas. Tenka rinktis ir kartais šiek tiek nuliūstu, kai ko nors turiu atsisakyti.
– Dirbate su solidžiais verslininkais, dažnai – vyresniais už save. Ar neteko išgirsti, kad pienburnis, turtingo ir įtakingo tėvo sūnelis įsivaizduoja esąs didis vadovas?
– Įmonė labai didelė, bendrauju su daugybe žmonių. Vien Kaune, mūsų biure, dirba apie 100. Gali būti, kad ne visuomet pataikau į reikiamą toną. Kalbų, apkalbų – begalė. Esu girdėjęs įvairių istorijų. Viena įdomiausių – kaip dėl narkotikų buvau sulaikytas Ispanijoje.
Kol kritika ir prieštaravimai yra pamatuoti, tai vadinu darbu. Su vienais pasibarame, su kitais palaikome atstumą. Esu iš tų vadovų, kurie stengiasi išklausyti. Bet kartais tenka suvokti, kad visiems neįtiksi.
Pažvelkime į interneto komentarus. Tu gali būti Nojus, kuris pastatė laivą ir išgelbėjo pasaulį, bet vis tiek mažiausiai trečdalis komentatorių burnos, kad esi gėjus, pastatęs šūdiną laivą. Gyvenime tas pat. Jei nubrėži ribą ir pasakai, kaip dirbti, tuo momentu žmogus gali būti nepatenkintas.
Bet tikrai nėra taip, kad jaunasis ponas Matijošaitis vaikštinėja kaip povas po biurą ir mojuoja piršteliu, – esu normaliai bendraujantis žmogus. Pajuokaujame, pasibarame. Be to, kasdien bendrauju su aukščiausio lygio specialistais – geresnių verslo pamokų negaučiau jokiame universitete.
– Ar sunkiau įrodyti savo kompetenciją, kai esate įmonės savininko sūnus? Jums viskas tarsi buvo padėta ant lėkštelės – imate ir mėgaujatės. Juk visada turite užnugarį.
– Pelnyti gerą vardą įmonės savininko sūnui kur kas sunkiau nei atėjusiam į kompaniją per darbuotojų atranką. Tą užnugarį vadinu didžiuoju šešėliu, kurio neatsikratysiu visą gyvenimą. Jo ir nesikratau.
Niekada neneigiau, kas esu ir ką turiu. Viskas yra mano tėvų nuopelnas. Tik jiems esu dėkingas už tai, koks esu.
Man tik gaila žmonių, kurie įsivaizduoja, kaip tėtukas man perka mašinas, butus. Tėvas nėra man davęs pinigų nuo 12-os klasės. Nė lito. Visada liepdavo užsidirbti.
Taip, jis viską sukūrė ir pastatė. Bet pasaulyje begalė verslų, pereinančių iš kartos į kartą. O gal tam tėveliui vieną dieną ateis nušvitimas ir jis savo dalį parduos, išdalins pinigus labdarai. Tada likčiau be nieko. Nesuku dėl to galvos – šiandien dirbu įmonei, nes tai – mūsų šeimos verslas, tikslas.
Noriu, kad būtų ką palikti ir savo vaikams. Manau, kad tėvas gyvena dėl to, ir aš esu taip išauklėtas. Bet ordino, kad tėvelis sukūrė, o man lieka tik mėgautis, niekada nenešiojau.
Mano alga tikrai nėra milžiniška, neatitinkanti realybės.
Taip, turiu lengvatų – įmonės automobilį, telefoną. Pragyvenimas nėra brangus, todėl lieka santaupų pomėgiams.
– O ką veiktumėte, jei nebūtų įmonės, šeimos verslo?
– Tikiu, kad būčiau nuklydęs į meninę pusę, vėliau ėmęsis meno vadybos. Iš tiesų turiu polinkį į meną, tai gavau iš motinos. Tėvas man įskiepijo verslumo gyslelę. Turiu potraukį prie muzikos, domiuosi architektūra. Kartais užsisvajojęs kūrybinėje erdvėje sunkiai grįžtu į skaičių ir lentelių pasaulį.
Gal būčiau pabėgęs – sėdėčiau užsienyje įsivaizduodamas, kad mūsų šalyje nėra perspektyvų. Galimybių yra visur – ir į kairę, ir į dešinę, joms įgyvendinti tik reikia laiko ir kantrybės.
– Sakote, kad nuo mažų dienų žinojote, ką veiksite, – dirbsite su šeima. Ar tėvai leido pačiam tai nuspręsti, ar primygtinai siūlė rinktis tokį kelią?
– Niekada nebuvo prievartos, bet kai buvau 20-ies, tėvas leido suprasti, kad viską kūrė mums, tad nejaugi dabar paliksiu. Dar bandžiau sakyti, kad nemėgstu žuvies (iš tiesų jos nevalgau!). Man tik atsakė, kad nereikia jos mėgti, reikia ją pardavinėti.
Tuo metu tarsi pabudo sąžinė – iš tiesų šitiek metų tėvas stengėsi, kūrė, nejaugi aš imsiu ir išvažiuosiu į kokius ten havajus po palme pagulėti? Neįsivaizduoju to.
Teoriškai daug metų galėjau sau leisti tai daryti, bet man niekada nebuvo įdomu dykaduoniauti. Trumpam buvo šmėkštelėjusi mintis kurti ką nors savo, bet kai pamačiau, ką tai reiškia, noras praėjo. Nusprendžiau mokytis iš profesionalų ir tam savam, jei vėliau dar norėsiu, subręsti.
Kartais tyliai pasvajoju, ką kita galėčiau veikti gyvenime, bet tai tik fantazijos prieš miegą. Tiesa, kartais taip užsigalvoju, kad negaliu užmigti.
Tiesą sakant, esu prisirišęs prie kompanijos, jos mechanizmo. Darbas psichologiškaisunkus, nebūna dienos be streso ir blogų žinių iš vienos ar kitos pasaulio šalies, kurioje dirbame, bet būtų sunku šokti iš to traukinio ir pasileisti laukais ieškoti laimės kitur.
– Esate išsiskyręs su žmona Simona, vestuvėmis nesibaigė ir meilė I.Kavaliauskaitei. Kodėl nesusiklostė santykiai?
– Nė su viena savo buvusiąją nesu susipykęs. Žinoma, taip susiklosto, kad su vienomis nebendrauju, su kitomis – kaip su Indre – esame puikūs draugai.
Manęs prisibijo (ir man tai labai juokinga!) buvusių merginų dabartiniai mylimieji. Jie įsivaizduoja, kad bet kada galiu atvažiuoti pas buvusiąją „Ferrari“, paprašyti grįžti, ir ji lėktų tekina. Niekada to nedaryčiau! O ir jos toli gražu ne tokios moterys, kurioms rūpi vien blizgučiai.
Su žmona išsiskyrėme. Gal buvome per jauni, per anksti norėjome susikurti vadovėlinį šeiminį gyvenimą. Tuo pat metu vyko pokyčiai darbe – pradėjau daug skraidyti, ėmiau lenktyniauti. Tai ir pakišo man koją.
Simona pradėjo skųstis dėmesio stoka, man tai atrodė nesąmonė. Įžūliai mėčiau pasiūlymus, kad skraidytų ji, o aš pasėdėsiu namie ir palauksiu. Nesusikalbėjome. Turėjau savo prioritetus, maniau, kad viską galima suderinti. Kitas žmogus viską matė kitaip. Mūsų skyrybų priežastis ir buvo mano nebuvimas namuose.
– Jeigu šiandien galėtumėte atsukti laiką atgal, žmonai skirtumėte daugiau dėmesio, mažiau skraidytumėte ir lenktyniautumėte?
– Nemanau. Nelabai nuo tada pasikeičiau. O jei ir pasikeičiau – tik į blogesnę pusę. Su buvusia žmona nesame priešai, kartkartėmis atsitiktinai susitinkame. Neseniai kalbėjomės. Sakiau jai, kad jei tuomet buvo blogai, tegu įsivaizduoja, kaip dabar tai atrodytų. Kita vertus, gal dabar jau turėtume vaikų. O jie daug ką keičia, sustiprina tarpusavio ryšį.
Turbūt lenktynių aistra būtų nukentėjusi labiausiai... Juk šeima turėtų būti pirmiausia. Lenktynės – begalinė mano aistra! Sakydavau, kad važiuoju su vyrais lenktyniauti, o ne pas mergas!
Taip, didysis pagalys į mano santykių ar meilės ratus yra mano pomėgiai. Jei nelenktyniauju, šokinėju parašiutu. Nuo pirmos dienos merginoms sakydavau, kad tai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Tos, kurios manė, kad su tuo susitaikys, apgaudinėjo save.
Iš pradžių jos džiaugėsi, kad turiu pomėgį, juk lenktynės – ne triukšmingas pasibuvimas su draugais baruose, ne valkatavimas. Visada kviesdavau važiuoti kartu, bet po dvejų lenktynių entuziazmas baigdavosi, prasidėdavo konfliktai.
Du kartus buvau patekęs į tokią situaciją. Ir jau daugiau nei metus net neįsivaizduoju, koks galėtų būti tas trečias kartas.
– Kai baigsis lenktynininko karjera, gal baigsis ir moterų dėmesys. Netrukus švęsite 30-metį. Ar nepasvajojate apie šeimą, vaikus?
– Tikrai nemanau, kad važiuosiu tol, kol galėsiu. Lenktynių sporte nėra amžiaus ribos, tai subrendusių žmonių sportas. Tačiau sunkiai įsivaizduoju save lenktyniaujantį visą gyvenimą.
Kaip bus – nežinau. Taip pat šiandien nežinau, kaip suderinti darbą, pomėgius ir meilę. Neturiu atsakymo.
Noriu šeimos ir vaikų! Svarsčiau – jei dabar įsimylėčiau, po metų teoriškai galėčiau turėti vaikelį. Kai jam būtų 25-eri (šį amžių vadinu tapimu žmogumi, iki tol – paauglystė), man būtų gerokai per 50.
Būčiau savo tėvo metų... Ką gero su tuo vaiku nuveiksiu? Juk man, turint galvoje ekstremalius pomėgius, jau kaulus skaudės. Taip svarstydamas pasijuntu nejaukiai, suglumstu. Bet juk negaliu spragtelėti pirštais ir susirasti savo vaikų motiną. Jos nėra, ir tiek.
– Kiek jūsų telefone, socialiniame tinkle šiuo metu rastume merginų, gerbėjų žinučių?
– Nerastumėte! (Juokiasi.) Nėra. Na gerai, yra viena kita. Merginų žinučių vis ateina.
Žinutės suaktyvėja po to, kai mano veidas sušmėžuoja televizijos ekrane. Niekada neatrašau. Dar nebuvo nieko, kad mane užkabintų ir velčiausi į naujas pažintis.
Nelakstau į pasimatymus. Pirmiausia, norus koreguoja laiko stoka. Antra, net kai nieko nedarau, man lipdoma mergišiaus etiketė. Kai esi atpažįstamas, kai žmonės žino, kokiu automobiliu važinėji, esi apipinamas legendomis.
Užtenka su gera drauge pasėdėti kavinėje, pamato vienas kita ilgo liežuvio turėtojas, ir gandas nunešamas toli toli. Sužinau, kad su kuo nors draugauju. Visada stengiuosi rimtai apsvarstyti, ar mergina man patinka - nenoriu, kad ją apipintų paskalomis, neatsakingi pasimatymai būtų neetiška tų merginų atžvilgiu.
– Sunku įsivaizduoti, kaip neidamas į pasimatymus galėtumėte rasti svajonių moterį.
– Įsivaizduoju, kad viskas įvyks senamadiškai, – sutiksiu įdomią asmenybę draugų kompanijoje. Tai pats normaliausias variantas. Nenorėčiau pasakodamas pažinties istoriją raudonuoti, kad vienas kitą susiradome feisbuke. Turbūt tada susikurčiau kitą istoriją!
– Esate žinomas, pasiturintis, išvaizdus. Ar nebaugu, kad merginoms dažniau reikės ne jūsų, o jūsų žinomumo, vardo, galiausiai pinigų?
– Nuo to niekaip neapsidrausi. Turiu tų baimių, ne kartą esu pastebėjęs, kad viskas vyksta ne taip, kaip turėtų. Per savo paranoją ir pats esu sugadinęs santykius.
Jei žinočiau, kaip apsisaugoti nuo turtų medžiotojų, išleisčiau knygą. Ji būtų labai populiari tam tikrai auditorijai.
Išvažiuoti į užsienį, kur niekas nepažįsta? Na, nesu toks bukas, kad nesuvokčiau situacijos, kai manęs ko nors prašoma. Pirmi požymiai – jau blogas ženklas. Vėliau jie tik stiprės.
Man yra taip buvę. Mergina labai greitai pasiskaičiavo šviesią ateitį. O aš kaip tik buvau auklėjamas, kad šiandien galiu turėti viską, o rytoj – nieko.
Norėčiau, kad šalia būtų toks žmogus, kuris atėjus tam varganam rytojui „neteptų slidžių“ ir dar paskutinių glaudžių nenumautų, nes jai esą priklauso.
Ir draugai pastebi, kai kompanijoje aš gaunu daugiau dėmesio, dažniausiai tas dėmesys būna įtakojamas man už nugaros stovinčios mašinos. Mūsų kultūroje žmogus dažnai vertinamas pagal automobilį.
– Kokie jūsų santykiai su tėvu? Gal po to, kai anapilin iškeliavo motina, tapote dar artimesni?
– Visada sutarėme labai gerai. Visada buvau auklėjamas taip, kad tarp mūsų nebūtų jokių paslapčių. Iškeliavus mamai bendraujame šiek tiek daugiau, nes daugelį vakarų leidžiame kartu. Kai netekome mamos, persikrausčiau atgal į tėvų namus, kad tėtis nebūtų vienas.
Kelerius metus su niekuo negyvenau, tad palikti butą Kauno centre man nebuvo sunku. Net nesusimąsčiau. Man užteko tėčio tono ir jo veido išraiškos, kai per laidotuves jis paklausė, ar nenorėčiau grįžti į tėvų namus.
Iškart persivežiau daiktų, drabužių. Namie susitinkame vėlai, apie 23 val. Visada kokią valandą susėdę pasišnekame, aptariame įvykius, nuotaikas.
Po mamos mirties kiek pasikeitė tėvo elgesys – jis pradėjo kitaip žiūrėti į gyvenimą. Suprato, kad darbas – ne visas gyvenimas. Gal kiek pavėluotai...
Yra dalykų, dėl kurių jis save kaltina. Gal dėl to savo asmeniniam gyvenimui stengiasi skirti daugiau laiko, o aš visada jį skatinu tai daryti.
Keli mėnesiai prieš iškeliaujant mamai siūliau jam eiti atostogų. Bet jis sunkiai save įsivaizduoja atostogaujantį ir nieko neveikiantį.
– Jūsų motina šviesaus atminimo I.Matijošaitienė visada spinduliavo moteriškumu, švelnumu, atjauta. Kokių jos pamokų niekada nepamiršite, kokių vertybių neatsisakysite?
– Iš mamos turiu tai, kad mėgstu bendrauti su žmonėmis. Greitai perprantu pašnekovo bendravimo stilių, moku prisitaikyti kompanijoje.
Niekada neskirsčiau žmonių į luomus ar kastas nei pagal išsilavinimą, nei pagal finansinę padėtį. Su žmogumi arba įdomu bendrauti, arba ne.
Žmogiškosios vertybės, filantropinės idėjos – tai man įskiepijo mama. Kodėl viską turiu imtis sau? Juk galiu ką nors duoti ir kitiems. Mamos fondas – tėvo idėja, jis nenorėjo, kad kartu su ja mirtų jos vardas. Labai greitai įsteigėme fondą, jis veikia.
Mūsų darbas – pasirūpinti fondo finansavimu, prižiūrėti jo kasdienę veiklą. Darbą dirba paskirti žmonės. Gerais darbais mes pasiglostome savo sąžinę ir patys jaučiamės geriau.
Kai išgyveni tokius praradimus, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį, vertybes. Gaila, kad negalime padėti visiems, kurių prašymus gauname.
– Jūs rūpinatės ir mamos numylėta augintine, karaliaus Karolio spanielių veislės kalaite Broške.
– Ji gyvena kartu su manimi ir tėvu, kartu su mumis kasdien keliauja į biurą. Nusprendėme, kad geriau ją visur vešimės nei visą dieną paliksime vieną namie. Ji laksto po biurą, važiuoja su kuriuo nors automobilyje.
Broškė pagyvina viso biuro darbą, bėgioja – turi draugų stalus, prie kitų neina net artyn. Ji šeimininkė. Anksčiau ir mama ją atsiveždavo į darbą.
Šiandien ji ne su manimi tik todėl, kad vairuotojas ją išvežė į kirpyklą. Esame vyrai, nesame pratę jos šukuoti tiek, kiek reikia jos veislės šunims, – kartą per mėnesį Broškė lepinasi grožio salone. (Juokiasi.)
