Domantas jau gali puikuotis kai kuriais laimėjimais. Neseniai vadinamuosiuose šokolado „Oskaruose“, pasauliniame „International Chocolate Awards“ konkurse, „Alternative Sugar“ kategorijoje jų šokoladas su medumi neturėjo konkurentų ir pelnė medalį.
Didžiausi „Chocolate Naive“ smaližiai – japonai, būtent ši Tekančios Saulės šalis perka daugiausia lietuvių šokolado. Domanto plytelės puikuojasi legendiniame Londone prekybos centre „Selfridge“ – jų šokolado bibliotekoje, Paryžiaus „La Grande Epicerie de Paris“, Milano „Brian & Barry“. Šiuo metu Domantas kaip tik derasi su prabangių prekių namų „Bulgari“ atstovais – juos sudomino Lietuvoje dienos šviesą išvystantis gardumynas.
Pats Domantas toli gražu nepanašus į prabangos pasaulio atstovą. Nors yra trečiosios kartos vilnietis, pasaulį pavergiantį šokoladą kuria kaime. Ketverius metus praleido Giedraičiuose, kur saulę palydėdavo horizonto, o ne blokinio daugiaaukščio link. Ten turėjo bičiulę, iš kurios pirkdavo ožkų pieną, ir daugiavaikę šeimą, su kuria mainėsi paslaugomis.
Moterys gavo darbo pas Domantą, padėdavo visai didelei jų šeimynai.
Dabar savo manufaktūrą įsteigė Rudaminoje. Vieta ir žmonės pasikeitė, bet to ir reikia kitam – dar didesniam šuoliui.
Jis pasiruošęs ne tik jam – Vilniaus senamiestyje rengiama konceptuali butiko tipo parduotuvė, kur bus ne tik šokolado, bet ir įvairiausių daiktų, kurie patinka Domantui ir jo bendraminčiams. Daiktai būtinai turės atspindėti Baltijos regioną.
„Bet liaudiškos mugės beskonybės nebus“, – tikino Domantas.
Kuklus nedidelio verslo atstovas, kad ir kaip būtų keista, geidžiamas, pavyzdžiui, vadovų verslininkų konferencijose ne tik Lietuvoje. Šiek tiek į jį žvelgiama lyg į išsišokėlį, mat be to, kad gamina šalies sienas peržengusį produktą, kaip užsuktas kalba apie socialumo aspektą – kad reikia dalytis tuo, ką uždirbi.
– Bet jums dar patiems reikia sustiprėti – svarbus kiekvienas litas, tad kodėl jį atplėšiate nuo savo širdies ir skleidžiate kitiems tokią idėją?
– Tikiu grįžtamuoju ryšiu. Galima į šį momentą pažvelgti labai primityviai: atiduodi litą, sugrįžta du. Kalbu apie tai, kas man rūpi, kitaip nematau prasmės aušinti burną. Atsistoji prieš pusę tūkstančio aukštas pareigas einančių, išsilavinusių, pasaulį apkeliavusių žmonių, valdančių didelius pinigų srautus, ir sakai: „Ei, vaikinai, jei jūs tokie kieti, tai gal norėtumėte būti dar kietesni – padėti socialiai jautrioms grupėms.“ Tikiu, kad yra į tai įsiklausančių.
– Neseniai grįžote iš Nikaragvos ir Kosta Rikos. Kelionių žavesys atperka kasdienybės pilkumą?
– Centrinėje Amerikoje įnirtingai ieškau žaliavos – kakavos pupelių, tinkamų štai tam „Top 5“ šokoladui.
Geriausias būdas susirasti tinkamų kakavos pupelių – važiuoti ir žiūrėti, čiupinėti, ragauti, susipažinti su augintojais.
Nesu pamišėlis darboholikas, smagu ir prie jūros padrybsoti. Bet būna taip įdomu, kad kolegoms, mano draugei net į galvą nešauna zyzti, kada mes į pliažą trauksime.
Juk gauni tokią nekasdienę informaciją, kurios niekur neperskaitysi, sutinki unikalių žmonių. Pavyzdžiui, buvome vanilės fermoje ir klausėmės išsižioję, kaip brandinamos ankštys kelis dešimtmečius.
Kitame ūkyje savininkas pasakoja apie savo biodinaminio ūkio principus – kaip kakavmedžius geni pagal mėnulio fazes, tręšia gyvulių ragų miltelių mišiniu, užkalbinėja – fantastiniai dalykai.
Nikaragvoje važiavome į vieną kakavos ūkį bekele gal penkias valandas – net inkstai atšoko.
Bet juk jiems ir namuose gali kas nors nutikti, o ten viską atperka džiunglių vaizdai, visa aplinkui čirpia, zvimbia, kudakuoja – kvėpuoji gyvenimą pilnais plaučiais.
– Kodėl taip svarbu yra kakavos pupelės – juk šokoladą sudaro ir daug kitų sudėtinių dalių? Ir ar galima ką nors suvokti, kai jos dar ant medžių ar supiltos sandėliuose?
– Penkiasdešimt procentų šokolado skonio formuoja būtent žaliava – kaip ji užauginta, fermentuota, džiovinta, kokia jos genetika.
Mane tenkina tik toks procesas, kurį galiu kontroliuoti. Tad kol kas, kol neturiu savo plantacijos, nervinuosi, kad negaliu savaip kakavmedžių auginti ir savaip ruošti žaliavos. Vadinasi, esu tik penkiasdešimt procentų geras, koks iš viso galėčiau būti.
– Bet argi spręsti apie skonį nėra subjektyvu? Juk sakoma, kad dėl jo ginčytis neverta.
– Taip, čia ne „Formulės 1“ varžybos, kai rezultatą aiškiai nurodo laikas. Skonis vertinamas subjektyviai, nes jis veikiamas vaikystės potyrių – limonado, saldžios sriubos, močiutės blynų, rauginto pieno, plombyro ledų.
Bet yra ir objektyvių vertinimo kriterijų: iš esmės skanu ar ne, kartu ar nekartu, justi gėlės ar vaisiai.
Kiekvienas masinis produktas – šokoladinis batonėlis, sūrelis, jogurtas turi savo skonio technologus, kurie kurdami produktą pasitelkia dešimtmečių patirtį ir skiria šimtus tūkstančių valandų idėjai įgyvendinti. Todėl nesididžiuoju ir masinio produkto nelaikau šlamštu. Tokia jau masinės gamybos paskirtis – gaminti pigiai. Bet jie turėdami tokią patirtį, pinigus ir žinias tikrai galėtų gaminti patį geriausią šokoladą pasaulyje.
– Kaip jus sutinka kakavos augintojai, ar noriai bendrauja su atvykėliu iš Lietuvos, kuris per metus sunaudoja vos šešias tonas pupelių?
– Kai kada juntama arogancija. Gera kakava parduodama ne kiekvienam – tikrai jos negausi išdygęs kaip Pilypas iš kanapių, tave turi kas nors rekomenduoti.
Kokybiškos žaliavos kiekis yra ribotas – ūkis jo gali patiekti toną, dvi. 95 procentai visos žaliavos – nebrangios, nelabai kokybiškos, karčios – atitenka didiesiems maisto gamintojams.
Likusius penkis procentus sudaro švarios genetikos, gerai subalansuoto skonio ir beprotiškai lepios pupelės.
– Kas yra bloga genetika – nejaugi valgydami tokį šokoladą rizikuojame pavirsti kakavos pupele?
– Mes pripratę prie blogos genetikos, pavyzdžiui, mums įprasta, kad juodasis šokoladas yra kartus. Bet iš tikrųjų jis neturi būti kartus. Gali būti vaisių, gėlių, riešutų skonio, bet ne kartus. Kartumas – tai prastos kokybės požymis.
Tai nereiškia, kad mus apgaudinėja, tiesiog geras skonis visuomet kainuoja brangiau.
Todėl ir mokame augintojui trigubai daugiau už tą gerąją kakavos pupelę. Galima įžvelgti socialumo momentą – brangiai mokėdamas suteiki ūkininkui prasmę dirbti su lepiu augalu, o ne laikyti, pavyzdžiui, karvių bandą.
O jis užtikrina tinkamą, atidų auginimą, fermentavimą, džiovinimą – tai, nuo ko priklauso šokolado skonis. Ir tai iš galutinės produkto sumos ūkininkui lieka tik trys procentai pelno.
– Kodėl ėmėtės būtent šokolado – juk tai ne pirmos būtinybės prekė, vadinasi, ir perkančiųjų nedaug? Rizikuojate, kad neturėsite duonos.
– Nieko nauja, jos ir taip nelabai yra, – šyptelėjo Domantas. – Aš nemėgstu konkurencijos, tingiu ardytis.
Lietuvoje kaip tik nebuvo gurmaniško šokolado plytelių rinkos, aš ją sukūriau ir užėmiau. Per tą laiką atsirado šokolado gamintojų, bet mūsų išskirtinumas tas, kad patys ruošiame ir žaliavą, o ne tirpiname šokolado tabletes.
– Ar ne apmaudu, kad nedaug žmonių pajėgūs įvertinti subtiliausius išskirtinio šokolado niuansus? Nepykite, bet man skanu ir paprastas šokoladinis batonėlis, ir saldainiai „Raudonoji aguona“.
– Ir man skanu. Vis dėlto šokoladas nelygu šokoladui. Kakavos pupelės turi dešimt tūkstančių genetinių skonio variacijų. Tad tiek rūšių šokolado gali būti!
O jei dar pasitelki šokolado meistro įgūdžius ir žinias, fantaziją, kuriuos kakavos niuansus išryškinti, kuriuos prislopinti, o jei dar įtrauki priedus – prieskonius, vaisius, riešutus!..
Kaip tik Kosta Rikoje lankėmės kakavos genų banke – jame mokslininkai kaupia įvairias rūšis ateities kartoms.
Dabar naujausia gastronomijos mada – rinktis genetiškai neiškraipytą žaliavą. Restoranai turi net savo ūkius, kuriuose augina tam tikrus javus savai duonai.
– Kas iš to, kam to reikia, ar ne per didelė prabanga žaisti tokį prabangų žaidimą, kai dauguma žmonių galvoja apie elementarų išlikimą?
– Čia tikroji prasmė, ilgalaikis projektas. Mes paskęstame vienadienių žinių, vienadienių žmonių, vienadienės informacijos liūne. O aš galiu mėgautis, nes kuriu lietuviško šokolado istoriją.
– Vadinasi, nors dirbote rinkodaros, finansų srityse, turite Londono aukštosios mokyklos miestų plėtros magistro diplomą, visa tai veltui?
– Jokios žinios nenueina veltui, naudinga išvažiuoti, pamatyti kitas kultūras, išlindęs iš savo bažnytkaimio įgauni drąsos.
Man patinka būti kaime ir kartu veikti globaliai. Pasaulis juk sumažėjęs. Štai rytą, būdavo, išvažiuoji iš savo Giedraičių, po kelių valandų esi Londone, dar po keliolikos tvarkai reikalus Nikaragvoje, grįžęs į Europą dalyvauji parodoje Paryžiuje ir atsipūti vėl savo kaime.
Toks ritmas man tinka, nemėgstu ilgai būti vienoje vietoje. Be to, keliaudamas turiu galimybę kalbėti apie Lietuvą.
Šokoladą su kolegomis vadiname minkštąja galia. Kartais galvoju, kad ne konferencijomis, brangiais pristatymo ženklais reikia šalį pristatyti – visa tai pasaulis jau matęs ir čiupinėjęs, reikia kitos galios – kad ir minkštos. Mums saviškę neblogai sekasi eksportuoti.
Todėl kai man siūlo ant pakuotės rašyti, kad produktas pagamintas EU (Europos Sąjungoje), prieštarauju. Pagaminta Lietuvoje, ir jokių kalbų! Be to, Rytų regionas kaip tik šiuo metu pradeda diktuoti madas ir toną, nes čia didelis dar nepažintas, neragautas kūrybinis potencialas.
– Kodėl pasirinkote būtent šokoladą, o ne dešrą, sūrius ar gėrimų gamybą? Kada įvyko vidinis spragtelėjimas?
– Yra praktinis ir filosofinis paaiškinimai. Man patiko, kaip kartą žinomas bankininkas Gitanas Nausėda taikliai sudėliojo: reikia suvalgyti daug šūdo, kad galėtum valgyti šokoladą. Iš tiesų lemtingi sprendimai atsiranda esant juodojoje zebro juostoje.
Norėjau kurti ką nors materialaus savo rankomis – nenorėjau virtualių pinigų ir veiklos. Norėjau paimti pupelę, ją nulupti, sumalti, paruošti šokolado plytelę, parduoti ją turguje, gauti litą ir jausti jį savo saujoje.
Ryšys su šokoladu atsirado Madride, kai ten nuvykau rašyti savo magistro darbo apie atsinaujinančius energijos šaltinius. Vienas žmogus mane įkvėpė ir išmokė pajusti šokoladą.
Kas vakarą ragaudavome vis daugiau procentų kakavos pupelių turintį juodąjį šokoladą – taip atsirado kitoks produkto suvokimas.
– Ar jus užplūsta nusivylimas, nesinori kartais atsisakyti šios idėjos, kad ir labai saldžios?
– Būna kas porą mėnesių. Gelbėja protingi žmonės. Štai kad ir praėjusią savaitę Rygoje teko šnekučiuotis su saldumynų giganto „Mars“ atstovu. Pasidalijau nuogąstavimais dėl nuolatinio pinigų trūkumo, bet jis mane paakino jokiu būdu neužbraukti ketverių metų darbo, o sėkmė juk gali būti už kiekvieno kampo.
Manau, kad žmogus savo gyvenime gali sukurti vieną didelį gerą projektą. Tų, kurie pajėgtų įgyvendinti kelis, tikrai labai nedaug. Be to, iš tiesų ką reikėtų veikti, jei pinigų turėtum daug? Štai pasiekei tą tikslą, o kas toliau?
– Perkate jachtą.
– Ne.
– O kas vyksta, kai nėra pinigų?
– Tada galva dirba.
– Ar jūsų asmeninis gyvenimas saldus kaip ir kuriamas šokoladas?
– Pamažu suvokiau, kad reikia turėti rėmus – negali būti visą gyvenimą menininkas, laisvo oro direktorius. Tad labai svarbu šeima, vaikai, gyvenamoji vieta, kur atsigauni, kur turi su kuo pasitarti ir šiaip pasikalbėti.
Buvo mano gyvenime periodas, kai galėjau pasikalbėti tik su savo šešėliu. Draugų turiu, bet tai viena, o artimiausias žmogus – kas kita.
Be to, nemėgstu šurmulio, eiti į barus, ūžti. Vadinasi, turiu kurti namuose tokią atmosferą, kuri man visa tai atstotų. Tad mudu su drauge Giedre, nors ir nuomojamą, bet išgražinome savo būstą – perdažėme, pertraukėme baldų gobeleną. Net televizorių nupirkau po dešimties metų pertraukos – vis tam, kad kurtume savo aplinką.
– Jūsų šokoladas puikuojasi prestižinių parduotuvių lentynose. O jei viešint pas draugus jų vaikai, tarkim, užsigeistų karšto šokolado, ar galėtumėte jo paruošti, kaip žavioji knygos ir filmo „Šokoladas“ herojė, sugebėjusi jo pagaminti net valtyje be visų reikalingų priemonių?
– Žinoma. Beje, mes dalyvaujame daugelyje vaikiškų renginių. Vaikai – patys tikriausi vertintojai, jei neskanu, tikrai pasakys tiesiai šviesiai.
Kartą rengėme degustaciją, kurioje dalyvavo autizmu sergantys vaikučiai. Kaip paprastai darome, jiems taip pat pateikėme įvertinti įprastą ir mūsų šokoladą. Pasirinko mūsiškį.
