Filme „Valentinas už 2rų” K.Stungytė drąsiai apsinuogino su dainininku Vaidu Baumila. Juostoje „Redirected / Už Lietuvą!” ji vaidino savo kūnu prekiaujančią moterį.
TV3 užkulisiuose kalbama, kad jei ne šie vaidmenys, aktorė gal ir nebūtų tapusi „Chorų karų” vedėja. Konkurso prodiuseriai esą ieškojo drąsios, savo jėgomis pasitikinčios merginos, galinčios prikaustyti žiūrovų dėmesį. Apie tai rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „TV Antena".
Vis dėlto vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi iš Šiaulių kilusi mergina prisipažino, kad ją labiau vilioja teigiamų herojų vaidmenys. O apsinuoginti romantinėje komedijoje „Valentinas už 2rų” ji ryžosi ne iš karto.
Į susitikimą aukšta mergina atskubėjo pėstute iš sostinės senamiesčio, kur yra įsikūrusi Pilies gatvėje.
– Kalbant apie jus dabar neišvengiamas žodžių junginys „nusifilmavusi „Valentinas už 2rų” nuoga erotinėje scenoje su dainininku Vaidu Baumila”.
– Aš tiesiog dirbau savo darbą. Prisipažinsiu atvirai, kad ilgai svarsčiau, ar imtis šio vaidmens. Iš pradžių net buvau nusprendusi jo atsisakyti.
Persigalvojau po pokalbio su režisieriumi Evaldu Kubiliumi ir būsimuoju partneriu Vaidu Baumila.
Kalbėjomės trise. Režisierius papasakojo savo viziją, parodė ištraukų iš kitų filmų. Supratau, kad šios scenos bus gražios, estetiškos ir nevulgarios. Tada nusiraminau ir sutikau.
– Kaip į šį drąsus vaidmenį reagavo jūsų mama?
– Tiesiogiai jos reakcijos nemačiau. Apie savo vaidmenį jai pranešiau telefonu. Ji visuomet mane palaiko, taip buvo ir šįsyk. Mama palinkėjo sėkmės.
– Renginiuose dabar pasirodote su V.Baumila. Ar ir realiame gyvenime esate pora?
– Vaidas – nuostabus ir talentingas žmogus. Džiaugiuosi jį pažinodama.
– „Chorų karuose” vieną vakarą buvote įmesta į Pravieniškių pataisos namų koloniją ir laidą vedėte būdama tarp kalinių. Turbūt teko atlaikyti šių vyrų žvilgsnius, pastabas, komentarus?
– Per transliaciją neturėjau laiko dairytis, kaip į mane reaguoja ten kalintys vyrai. O per pertraukas įdomiai pasišnekučiavome ir apie filmus, ir apie serialus, kuriuose vaidinu.
Nustebino, kad jie viskuo domisi. Nesijaučiau, kad esu kalėjime ir kad kalbuosi su bausmę atliekančiais žmonėmis. Su manimi jie buvo mandagūs ir malonūs.
– Turbūt išgirdote ir komplimentų?
– Taip, kliuvo ir jų.
– Apie kokius vaidmenis jie daugiausia klausinėjo?
– Daugiausia kalbėjome apie serialą „Pasmerkti”, kuriame vaidinau neigiamą personažą (kerštingą, tėvo netekusią merginą. – Red.). Šiame seriale vaizduojamas ir nusikaltėlių pasaulis.
– „Chorų karai” – jūsų kaip laidos vedėjos debiutas. Ar nebuvo baisu išsyk patekti į tiesioginį eterį?
– Dar nesuprantu tikrųjų savo pojūčių šioje didelėje mašinoje, bet, atrodo, man šis darbas patinka. Iš pradžių teko susidoroti su didžiuliu jauduliu, kokio nebuvau niekur kitur patyrusi. Suvokiau, kad televizijoje bus kitaip nei kine, kur nepavykęs epizodas perfilmuojamas dar kartą.
– Apie jus „Vikipedijoje” rašoma: „Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nusprendė nevaidinti teatre, kadangi labai pavargo nuo kūrybinės kančios kurdama vaidmenis.”
– Apie mane taip rašoma?! Neįsivaizduoju, kas taip galėjo parašyti. Tai visiška neteisybė!
Galbūt kam nors esu sakiusi, kad akademijoje buvo sunku mokytis, tai paveikė ir sveikatą, ir emocinę būseną, bet nuo vaidmenų tikrai nepavargau.
Likimas taip lėmė, kad baigusi akademiją pasukau į televiziją, o ne į teatrą. Todėl jokių kūrybinių kančių ir nuovargio kurdama vaidmenis tikrai nejaučiu.
– Teatre nevaidinote, nors baigėte Jono Vaitkaus teatro vaidybos kursą.
– Vaidinau kurso baigiamajame spektaklyje – Maksimo Gorkio dramoje „Paskutinieji”. O daugiau – ne. Žinoma, jeigu būtų buvę pasiūlymų vaidinti teatre, niekada nebūčiau atsisakiusi.
Oi, kaip susinervinau dėl to parašymo „Vikipedijoje”!
– Jei pakviestų į teatrą, televizijos atsisakytumėte?
– Ne. Bandyčiau derinti ir teatrą, ir darbą televizijoje, ir, žinoma, kiną.
– Ekrane esate įkūnijusi ir teigiamų, ir neigiamų herojų. Kurios labiau prie širdies?
– Prie širdies labiau teigiamos herojės, bet vaidmens sėkmė priklauso ir nuo režisieriaus, ir nuo aktoriaus.
Be to, negalima taip tiesmukai herojų skirstyti į teigiamus ir neigiamus. Gali būti labai teigiama herojė, kuri praeityje buvo bloga. Ir atvirkščiai – blogas personažas serialo pabaigoje virsta mielu, geraširdžiu. Ir realiame gyvenime kartais po atšiauria išore slypi jautri siela.
– Aktore svajojote tapti nuo pat vaikystės?
– Taip. Ir nuo vaikystės ta svajonė nepasikeitė.
– Mokėdavote gražiai deklamuoti eilėraščius, lipdavote ant kėdės dainuoti svečiams?
– Ne, nieko panašaus nedariau. Tiesiog žinojau, kad būsiu aktorė.
– Kodėl jus tėvai pavadino nelietuvišku vardu – Karina?
– Galbūt jiems šis vardas siejosi su rusiškais žodžiais „kariji glaza” (rudos akys. – Red.). Mano akys rudos. O galbūt dėl to, kad šis vardas lengvai ištariamas visame pasaulyje.
– Ar turite artimą petį, į kurį galėtumėte atsiremti sunkią akimirką?
– Man nebūna taip sunku, kad reikėtų į ką nors remtis. Nesėkmes išgyvenu viena, o žmonėms pasirodau tik geros nuotaikos. Savo bloga nuotaika nenoriu užkrėsti kitų.
– Esate lengvai supykstanti ar šaltų nervų?
– Esu šaltų nervų. Mane sunku išmušti iš pusiausvyros, o supykdyti beveik neįmanoma.
– Turite daug draugų?
– Bičiulių turiu tikrai daug, bet tikrų draugų vos kelis.
– Niekada nekilo noras laimės ieškoti svetur?
– Buvo tokių minčių dar studijuojant, bet kai baigiau akademiją, atsirado daug kvietimų filmuotis. Todėl šios mintys išgaravo.
– Kokį kiną pati mėgstate?
– Kino žiūriu labai daug ir įvairaus. Pastaruoju metu ypač užsikabinau už prancūziško kino.
Nors jis vadinamas kalbančių galvų kinu, iš jo galima labai daug pasimokyti. Žaviuosi aktorėmis Audrey Tautou, Marillon Cotillard, iš vyresnės kartos – Catherine Deneuve.
