Šių moterų prodiusuoti filmai pelnė Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2014“ nominacijas. Lietuvių kino akademijos 7-ąjį kartą rengiamų Sidabrinės gervės apdovanojimų nominantų gretose gausu moterų prodiuserių pavardžių.
„Dabar tikrai dauguma prodiuserių – moterys. Kodėl taip yra, sunku suprasti. 1997 metais, kai atidariau savo įmonę, buvau vos ne vienintelė moteris prodiuserė“, – prisimena U.Kim.
Šiais metais į Sidabrinės gervės statulėles pretenduoja du jos darbai – režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Kenotafas“ ir Igno Jonyno ilgametražis vaidybinis debiutas „Lošėjas“. Šio filmo premjera įvyko San Sebastiano festivalyje. Kaip Lietuvos kūrėjams – pirmiems iš Baltijos šalių – pavyko tai pasiekti?
„Gal pats filmas atsakys į šį klausimą, – šypsosi U.Kim. – Atskleisiu viešai žinomą paslaptį – į gerus festivalius atrenkami geri filmai.“
Ji nebijo dirbti su debiutiniais kino darbais, bet naujokams įsiprašyti pas U.Kim nėra paprasta. „Mano studijoje filmai kuriami gana ilgai, todėl projektų skaičius ribotas. Spręsdama, kokio projekto imtis, o kurio atsisakyti, kliaujuosi intuicija. Žinoma, yra ir objektyvūs kriterijai – kūrėjų talentas, profesionalus pasirengimas, kino žinojimas“, – sako ji.
Holivudo kino prodiuseriai neretai kritikuojami dėl pernelyg didelio spaudimo režisieriaus darbui, aktorių atrankai, scenarijui. Kiek Lietuvos prodiuserės dalyvauja kuriant filmą?
„Holivudo pramonėje prodiuserių tikslas – garantuoti būsimo filmo pelną. Europoje prodiuserio vaidmuo yra kitoks, nes į kiną čia žiūrima pirmiausia kaip į meną, o ne kaip į pramogą, – teigia U.Kim. – Pagrindinis autorius Europos kino tradicijoje yra filmo režisierius. Geras prodiuseris realizuoja savo kūrybiškumą pirmiausia per režisierių. Jie yra lygiaverčiai partneriai. Tačiau atsitinka ir taip, kad patyrę prodiuseriai atranda naujus vardus, padeda pradedantiems režisieriams atskleisti jų kūrybinį potencialą. Bet kokiu atveju filmas turi sulaukti sėkmės.“
„Prodiuseris privalo dalyvauti visuose procesuose, tačiau būtina pajusti ribą“, – sako D.Jovaišienė, režisieriaus Emilio Vėlyvio filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ prodiuserė. – Be abejo, būtinas režisierius, kurio profesionalumu neabejojama. Būtina vieninga ir profesionali komanda, visų, net mažiausių, niuansų analizė. Tuomet nebūna nevykusios aktorių atrankos, blogo scenarijaus ar jo realizavimo, vėjais iššvaistytų pinigų.“
„Aš atlieku daugiau patarėjo vaidmenį, jeigu to reikia. Kūrybinė pusė yra režisieriaus. Nesu iš tų, kurie sakytų: „Pakeiskime pabaigą, nes ji neparsiduos“, – pasakoja režisieriaus Mykolo Vildžiūno filmo „Nesamasis laikas“ prodiuserė D.Vildžiūnaitė, šiuo metu dirbanti su keturiais kino projektais.
Tuo metu geriausio trumpametražio vaidybinio filmo kategorijoje nominuotos režisieriaus Ernesto Jankausko juostos „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ prodiuserė G.Siurbytė neslepia pati aktyviai dalyvaujanti visuose kūrybiniuose filmo etapuose.
„Esu kūrybinė prodiuserė ir kišuosi tikrai daug, bet tikrai ne tiek, kiek Holivude, – teigia ji. – Specialiai dėl to mokausi ir režisūros, ir aktorinio meno, montažo, scenarijaus rašymo paslapčių. Be to, kiekvienam filmui reikalingas ne tik režisierius, operatorius, aktoriai, bet ir prodiuseris, kuris suras pinigų ir bus atsakingas, jei tie pinigai baigsis ar jei filmas bankrutuos... Režisierius turi susitaikyti su tuo, kad bus prodiuseris, kuris norės ne tik kurti, bet ir išvengti bankroto. Tai komandinis darbas.“
Kokių savybių reikia turėti, kad galėtum dirbti tokį darbą?
„Prodiuserė – protinga, išsilavinusi, komunikabili derybininkė. Juk sunkiausia išlaviruoti tarp galimybių ir kūrybinių norų, tarp skaičių ir svajonių. Dauguma mano pažįstamų užsieniečių prodiuserių yra vyrai, tad negalėčiau teigti, kad moterys kine versliausios. Bet Lietuvoje šiuo metu yra taip. Ir tai tikrai džiugina“, – sako Gabija.
„Ilgametė patirtis padėjo pelnyti pripažinimą Lietuvoje, tačiau už šalies ribų, pasauliniame kontekste, būti prodiusere moterimi tikrai nėra lengva. Privalai mąstyti kaip vyras, elgtis elegantiškai, atrodyti nepriekaištingai ir dirbti kaip arklys, – teigia D.Jovaišienė. – Bet kokiu atveju tai nepaprastai įdomus darbas – vis nauji iššūkiai, niekada nebūna vienodų dienų ir besikartojančių projektų. Kartais atrodo – jau gana, bet kitą dieną vėl reikia adrenalino.“
D.Jovaišienės kolegė – „Redirected / Už Lietuvą!“ prodiuserė A.Liukaitytė įsitikinusi, kad profesionalumas priklauso ne nuo lyties, o nuo asmenybės: „Prodiuseris visada turi būti keliais žingsniais priekyje, jis turi būti komunikabilus, sugebantis greitai reaguoti į susiklosčiusias situacijas, visada turėti viziją, kaip kuo geriau įgyvendinti režisieriaus idėją, ir galvoje nešiotis du atsarginius planus. Be to, jis turi būti įžvalgus, nes reikia suderinti viziją, pateikimą ir finansines galimybes, turi būti užsispyręs ir pasiaukojantis, nes kartais reikia įgyvendinti uždavinius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįgyvendinami.“
Ar Lietuvos kino versle moterys prodiuserės – sąmokslininkės ir partnerės, ar vis dėlto konkurentės?
„Esame bičiulės ir kolegės, visuomet palaikome viena kitą. O sveika ir natūrali konkurencija naudinga, ji neleidžia sustoti vietoje“, – teigia D.Jovaišienė.
„Aš dar gana jauna šioje srityje, tačiau kad ir kaip mėginau įžiūrėti konkurenciją, jos nepastebėjau. O santykiai... Jie visur tokie patys – su vienomis geriau sutari, su kitomis tik pasisveikini. Ryškaus moterų prodiuserių solidarumo nepastebėjau, nors pati mintis labai gera“, – šypsosi G.Siurbytė.
Viena lietuvių kritikė teigia, kad kino industrijos Lietuvoje išvis nėra, šis žodis tinkamas Amerikai.
„Kino pramonė Lietuvoje tik dabar pradeda atsigauti“, – sako U.Kim.
„Esame maža ir jauna nepriklausoma valstybė, tad turime kooperuotis ir veikti kartu, kad būtume išgirsti ir pastebėti pasauliniame kontekste“, – kalba D.Jovaišienė ir priduria, kad jų filmas „Redirected / Už Lietuvą!“ pagerino visus šalies rekordus ir tapo pelningiausiu Lietuvos istorijoje.
„Industrija“ gal ir pernelyg skambus žodis kino profesionalams Lietuvoje. Tačiau tai tikrai nesumenkina kino mylėtojų, kurie pasiryžta užstatyti savo butus, kad filmas būtų sukurtas.
Tai tikrai pati brangiausia meno forma ir kartu vienas rizikingiausių verslų“, – įsitikinusi Gabija.
