„Darėm didžiausią sparnelį – tulpę. Po renginio su draugais važiavome atšvęsti. Buvo tamsu, nepatikrinau lauko baseino – o jame dar buvo ledo, reikėjo ne šokti, o ramiai nulipti. Susilaužiau koją. Draugai greitai išvežė į ligoninę, gydytojai puikiai atliko savo darbą – net nespėjau pajusti skausmo“, – šypsojosi optimizmo nestokojantis virėjas.
Dabar Ruslanui jau nuimtas įtvaras – jis turi vaikščioti. Tačiau vyras sakė, kad jam kol kas nejauku drąsiai stotis ant lūžusios kojos, namuose palikti ramentų jis nedrįsta.
„Pradėjau labiau vertinti tai, kad galiu vaikščioti. Anksčiau visai nevertinau to“, – kalbėjo jis.
Per tą laiką, kol koja buvo įtvare, Ruslanas įvertino ir draugų pagalbą. Bičiuliai virėjui pagelbėjo pamainomis – vieni vežė maistą, kiti tvarkė namus, treti padėdavo nuvykti į polikliniką, kur jam kone kasdien perrišdavo koją.
„Jei šalia nebūtų buvę žmonių, kurie pagelbėjo ir palaikė, kažin kaip būčiau susitvarkęs... Iš pradžių atrodė, kad lūžis – puiki proga pailsėti. Vėliau pradėjo trūkti veiklos, atsibodo sėdėti ir gulėti.
Iš neturėjimo ką veikti pradėjau mokytis lietuvių kalbos rašybos! Juk esu savamokslis, rašau su klaidomis. Kas vakarą parašydavau po tekstą, po receptą, nusiųsdavau jį draugams, kad ištaisytų ir paaiškintų klaidas. Labai noriu to išmokti!
Po kelių tokių tekstų jau ir pats perskaitęs pradėjau matyti savo klaidas“, – pasakojo R.Bolgovas.
