Jaunėlis Tomas rimtu veidu pokštauti buvo linkęs nuo pat gimimo.
Nutiko taip, kad Andrius, įsisukęs į verslą, pradėjo studijuoti Klaipėdos universitete vėliau – kartu su jaunyliu broliu.
„Ar jūs dvyniai?“ – kartą linksmai paklausė dėstytojas. „Ne, jis mano sūnus“, – atsakė Tomas.
„Stiliui" broliai pasakojo, kad ilgą laiką juodu žmonės painiodavo, nors, regis, jie tikrai nepanašūs. O jau charakteriu – toli gražu. Net seni draugai sako, kad su Tomu kontaktas mezgasi greitai, o štai su Andriumi susidraugauti reikėjo laiko.
Broliai juokiasi, kad būtent jaunėlis vyresniajam išrinko žmoną. Tomas žinojo, kad Andriui patinka Vaiva, tad kartą, užėjusią į saloną pasidairyti, pakvietė į vakarą klube. Nuo to karto Vaiva ir Andrius – jau keliolika metų kartu.
Kad ir kaip būtų keista, kalbėdami apie save ir santykius, broliai vis mini tėvą – įmonės „Du broliai“ įkūrėją Vaidotą Jankauską. Žavisi, kad jis vienas pirmųjų nepriklausomoje šalyje pradėjo nuosavą verslą ir atsilaikė per didžiausias negandas. Tai broliai suvokė tik jau gerai subrendę. Iki tol, nuo pat mažens, tiesiog visuomet buvo šalia tėvo ir jam talkindavo.
„Dirbo net močiutės, – prisimena Tomas. – Štai todėl Andriui, vėliau pradėjusiam studijuoti, daug kas – logistika, rinkodara – jau iš praktikos buvo aišku.“
– Ar padėdavo vyresnėlis ruoštis egzaminams, padaryti namų darbus?
Tomas: Esu pasiskolinęs keletą Andriaus piešinių – nutrindavau jo gautus aukščiausius įvertinimus ir nunešdavau kaip savo. (Juokiasi.)
– Ar prieš tėvus buvote sudarę sąjungą – kad pridengtumėte, užstotumėte vienas kitą?
Andrius: Mūsų tėvai niekada nebuvo griežti, tad nebuvo pagrindo mums ką nors slėpti. Dabar, augindami savo vaikus, įvertiname, kokias puikias sąlygas turėjome formuotis.
– Daug kalbate apie darbą. Ar turėdavote laiko žaidimams?
Tomas: Žinoma! Žaisdavome krepšinį, futbolą, bet turėjome ir pareigų.
Kai tėvai 1986 m. atidarė legendinį restoraną Palangoje „Du broliai“, turėjau tris staliukus terasoje, nuo kurių nurinkinėdavau indus. Man buvo gal septyneri metai.
Andrius: Tau galėjo būti dešimt metų.
Tomas: Ne, septyneri, nenuvertinkite mano indėlio. (Juokiasi.)
– Tomai, ar vyresnysis brolis turi paskutinio žodžio teisę, ar tuo naudojasi?
Tomas: Andrius yra absoliutus savo srities profesionalas, su juo susijusi visa įmonės strategija. Aš labiau padedu įgyvendinti techninius dalykus. Mudu puikiai sutariame, o jei kartais ir iškyla nesklandumų... nėra to, ko nebūtų galima išspręsti.
– Salonus Vilniuje pasikeisdami lankote jūs abu. Kuris darbuotojams griežtesnis?
Tomas: Jei tą dieną prekyba vyko puikiai, su darbuotojais salone vakarop garsiau pasileidžiame muziką. Kai kada net visi lekiame į klubą pasilinksminti. Kai būna, Andrius prisideda.
Andrius: Labai palaikau brolį ir žaviuosi jo gebėjimu žmonėms pakelti nuotaiką. Aš santūresnis, man tai neduota. Esu idealistas – man nuo mažens visos pamokos turėjo būti paruoštos, o pažymys tik aukščiausias. Su Tomu auginame po dvi dukras ir matome, kokios jos skirtingos, tačiau kartu puikiai viena kitą papildančios, kaip ir mudu.
– Jūs dirbate kartu, net atostogaujate dažniausiai su šeimomis kartu. Ar galima sakyti, kad esate geriausi draugai?
Andrius: Ne tik mudu su Tomu – tėvą taip pat galime laikyti savo geriausiu draugu. Iš tiesų nuostabu, kad jis sugebėjo su mama mus taip auginti, pats pelnyti tokį autoritetą, kad nebijotume susipykti, paprieštarauti – mes visada apie viską diskutuojame.
Tomas: Tiek tarp mūsų su Andriumi, tiek tarp mūsų ir tėvų viešpatauja absoliuti demokratija.
Andrius: Iš tiesų daug kam keista, kad keliaujame kartu. Bet mūsų šeimose jau nemažai žmonių, tad tikrai nenuobodžiaujame. Be to, mus visus sieja tokia bendrystė, kad mums net jokių draugų nereikia, kurių, aišku, turime. Pastaraisiais metais dėl darbų nelengva visiems kartu išvykti, bet kai pasitaiko tokia proga, tai būna didžiulė dovana.
– Ar esate dviese iš didelio liūdesio, įtampos ar kaip tik iš džiaugsmo, šiurkščiai tariant, pragėrę ir prasišnekučiavę visą naktį?
Tomas: Ne, linksmai naktį kartu esame praleidę draugų būryje, bet kad ilgai kalbėtis... Mes viską išsprendžiame per darbo dieną.
Andrius: Mes nekaupiame emocijų, neprisipildome jų tiek, kad reikėtų sunkiai ir ilgai kalbėtis.
– Esate susimušę?
Andrius: Nebent juokais pasigalynėjame prie jūros savo malonumui.
– Kas pirmas nusileidžia iškilus ginčui?
Tomas: Jei nerandame kompromiso, įsitraukia tėvai, su kuriais visi esame vienodi verslo partneriai. Ir turime po vienodą balso teisę.
Andrius: Aš visada nusileidžiu, jei esu neteisus.
Tomas: Tau taip nebūna. (Juokiasi.). Andrius dažniausiai ir yra teisus.
– Pasitaiko, kad atsiradusios antrosios pusės įlieja sumaišties į brolių santykius. Ar jums taip nenutiko?
Tomas: Manau, kad niekas negali sugadinti mūsų ryšio.
Andrius: Neįmanoma. Nei išoriniai dirgikliai, nei nauji žmonės, nei krizės tinkamai parengto žmogaus negali išmušti iš pusiausvyros.
Tomas: Be to, pyktis negalime, nes reikia dukroms rodyti pavyzdį.
– Kokių turite silpnybių ar pomėgių?
Tomas: Man patinka žvejoti, tik vaikams gimus dar neprisiruošiau. Su broliu mėgstame skrieti vandens motociklais, slidėmis – visa tai gerai pravėdina galvą.
Andrius: Vienos silpnybės negalėčiau išskirti.
Tomas: Aš žinau! Andrius kolekcionuoja lietuvių tapybos klasikų darbus, jau ir mane baigia tuo užkrėsti.
Andrius: Man malonu ištraukti kokio nors lietuvių klasiko 100 ar daugiau metų senumo drobę ir grąžinti ją Lietuvai.
Dievinu gamtą – su šeima gyvename prie jūros netoli Palangos. Kai poilsiautojai renka akmenukus ar ieško gintaro, mes su vaikais renkame jų paliktas šiukšles. Medžius jau seniai sodiname už savo teritorijos – mylime ir tausojame gamtą. Kiekvieną pavasarį visi kartu įkeliame po keletą inkilų, o žiemą pasirūpiname pasisvečiuoti atėjusiais laukiniais gyvūnais. Visa tai teigiamai veikia vaikus, leidžia jiems pažinti ir suprasti pajūrio gamtos grožį.
– Kokios tradicijos padeda suburti jūsų šeimas?
Tomas: Visi sekmadieniais valgome cepelinus mūsų restorane.
– Ir tos gražios lieknos moterys – jūsų žmonos Vaiva ir Gendra?!
Tomas: Ir ne po vieną! (Juokiasi.)
Vasarą labai mėgstame laisvą laiką leisti Andriaus namuose, mėgautis jūra, žaisti.
Andrius: Aš ir savo vaikams, žmonai iki šiol pasakoju, koks būdavau laimingas, kai tėvai mus su broliu pasiimdavo iš darželio ir važiuodavome prie jūros. Tas jausmas iki šiol gyvas, labai džiaugiuosi, kad jis sieja mūsų su broliu šeimas ir tėvus.
