„Mes su dukra laukiame, kada tėtis grįš iš darbo, kad galėtume jį apkabinti ir pabučiuoti dar kartą“, – meile vyrui Mantui alsuoja Karina.
Labai greitai įsiliepsnojusi Manto ir Karinos meilė šokėjai buvo tarsi atgaiva po pirmosios santuokos griūties. Ketverius metus trukusi Karinos ir buvusio jos šokių partnerio, trejais metais jaunesnio Justino Duknausko santuoka iširo 2010-aisiais. Netrukus J.Duknauskas dar kartą vedė. Ilgai laisva nebuvo ir ukrainiečių, armėnų bei turkų kraujo turinčios Karinos širdis. Po pusmečio draugystės su verslininku M.Daniškevičiumi ji ištarė „taip“.
Ar Karina nepaskubėjo? Abejonės išsisklaido stebint šios poros bendravimą: švelnūs prisilietimai, širdį glostantys žodžiai.
– Karina, esate pažįstami dvejus metus, pusantrų – susituokę. Auginate vienų metų Kamilą. Į jus žiūrint atrodo, kad kartu esate vos kelis mėnesius. Sako, kad po vestuvių žmonių santykiai pasikeičia. O dar kai gimsta vaikas...
Karina: Gimus vaikui dėmesys vienas kitam išliko toks pat. Dabar tiesiog jį skiriame ir dukrytei. Nesu iš tų, kurios rūpinasi tik vaiku, o vyrą palieka už nugaros. Mes viską darome kartu. Abu esame temperamentingi, tačiau mums tai sunkumų nesukelia, priešingai, įdomiau gyventi.
Mantas: Dar nebuvo, kad susiginčijus dužtų indai. Mes apskritai nesame stipriai susipykę. Mums viskas tikrai labai gerai.
Karina: Nemanykite, kad po vestuvių apsileidau. Chalatą apsivelku, tačiau gražų. Savo vyrui noriu būti patraukli. Stengiuosi ne tiek dėl jo, kiek dėl savęs. Turėjau puikų pavyzdį – savo mamą. Nepamenu jos net ir namie apsirengusios netvarkingai.
– Ar pavyksta ištrūkti kur nors tik dviese? Tarkime, kad ir vakarienės jaukioje aplinkoje.
Karina: Randame laiko nuo visų pabėgti. Štai per Valentino dieną Mantas mane pagrobė! Apsilankėme grupės „Naktinės personos“ koncerte, paskui vakarieniavome. Žodžiu, namo negrįžome. (Juokiasi.) Romantikos netrūksta. Pirmąsias vestuvių metines dviese paminėjome Romoje, neseniai atostogavome Dubajuje ir Abu Dabyje.
Mantas: Kai kurie įsitikinę, kad visur ir visada reikia važiuoti su vaiku. Tačiau aš nemanau, kad į visas keliones būtina vykti visai šeimai. Dubajus – ne ta vieta, kur su kūdikiu labai patogu keliauti.
– Ar jūsų šeimoje egzistuoja vadinamieji berniukų ir mergaičių savaitgaliai? Kada Mantas laiką leidžia vyrų draugijoje, o Karina moteriškomis paslaptimis dalinasi su bičiulėmis?
Mantas: Džiaugiuosi tuo, kad tris kartus per savaitę žmona išleidžia pažaisti teniso – tai mano pomėgis. O štai krepšinio rungtynes arenose jau beveik pamiršau.
Karina: Mes neužsidarome namuose, bendraujame su tais, kurie turi vaikų. Mūsų durys visada atviros draugams. Tiesa, kartą po vakarienės užsukome į naktinį klubą ir supratome, kad ten nebeturime ką veikti.
Mantas: O anksčiau net neįsivaizdavau, kad šitaip gali būti.
– Karinos tėvai gyvena Karaliaučiuje, Manto – Kėdainiuose. Jūsų namai Vilniuje. Kas, esant reikalui, padeda prižiūrėti mažylę?
Karina: Taip, senelių šalia neturime, kad prireikus padėtų. Tačiau kai reikia, visada su malonumu pas mus atvyksta. Jie labai džiaugiasi būdami su anūke. Jeigu turiu neatidėliotinų darbų, vyrą su dukryte drąsiai palieku vienus namuose.
Mantas: Mažoji labai gera ir protinga, supranta, kad lieka su tėčiu.
Karina: Pamenu, kai pirmą kartą juos palikau vienus, skubėjau grįžti, nes nerimavau. Kai įžengiau pro duris, Mantas pareiškė: „Žinok, reikia mažajai broliuko.“ Supratau, kad dukrytė tokia gera buvo, jog užsinorėjo antro vaiko. (Šypsosi.)
– Galbūt pagalvojate ir apie šeimos pagausėjimą?
Karina: Kol kas neplanuojame. Reikia pertraukos, tačiau ne todėl, kad nenoriu ar man sunku auginti vaiką.
Visą dėmesį dabar noriu skirti Kamilai. Kai dukra paaugs, pagalvosime ir apie antrąją atžalą.
Mantas: Ateis laikas, bus ir antras vaikas. O kiek jų Dievas duos, niekas nežino.
– Ar po penkių vaikų sakytumėte žmonai „gana“?
Mantas: Ne. Pasiūlyčiau pristabdyti. (Juokiasi.)
Karina: Galima daug vaikų užauginti, tačiau labai svarbu, kad jie visi būtų laimingi, augtų darnioje šeimoje, gražioje ir tvarkingoje aplinkoje. Kai Kamila paaugs, leisiu ją į darželį. Reikia, kad vaikas pradėtų bendrauti su bendraamžiais, lavintųsi.
– Įprasta, kad šeimoje kuris nors vienas labiau nuolaidžiauja, pildo visus vaiko norius. Kurį iš jūsų būtų galima pavadinti tuo geruoju?
Karina: Manau, Mantą. Aš esu griežtesnė. Mano motina irgi buvo griežtesnė. Tėvas leisdavo ir vieną kitą pamoką po sunkių šokių čempionatų praleisti, o motina visada sakydavo, kad nevalia taip elgtis, akcentavo išsilavinimą. Tėvas manęs kartais pagailėdavo.
Mantas: Panašu, kad aš labiau tenkinsiu dukros pageidavimus. Tačiau į viską žiūrėsiu teisingai. Ribos bus.
– Mantai, minėjote, kad dukra nekaprizinga. Tą patį galėtumėte pasakyti ir apie savo mylimąją?
Mantas: Kai Karina laukėsi, nerimavau – buvau prisiklausęs įvairių kalbų apie nėščiąsias. Su bičiuliais padiskutuodavome apie tai, kokios būna ką tik pagimdžiusios moterys. Bijojau isterijų, reikalavimų. Mūsų atveju to nebuvo. Be to, kai myli, viską atleidi.
– Lepinate žmoną?
Mantas: Karina, tu atsakyk į šį klausimą.
Karina: Taip! Esu išlepinta vyro dėmesio ir švelnumo. Juk nuo to viskas ir prasideda. Apgaubti dėmesiu mylimą žmogų būtina nuolat.
Mantas: Niekada nesistengiu žmonos girti tik esant kokiai nors progai. Žodžio „myliu“ nesakau tik per šventes. Būna, kad atsikeliu ryte ir apipilu Kariną pagyromis.
Karina: Mane žavi tai, kad Mantas moka ne tik žodžiais išreikšti savo jausmus. Prieš darbą visada pabučiuoja. Nuotaika garantuota visai dienai! Mes su dukra laukiame, kada tėtis grįš iš darbo, kad galėtume jį apkabinti ir pabučiuoti dar kartą.
– Už ką taip mylite vienas kitą?
Mantas: Tarp mūsų stiprus ryšys. Karina labai jaučia, kada man reikia paskambinti, kada ir ką pasakyti. Ji – rūpestinga. Jaučiuosi taip gerai, kad bijau viską sugadinti. Gera mylėti, kai esi mylimas.
Karina: Būna, kad norėdami užkariauti kito širdį žmonės dirbtinai stengiasi pasirodyti tobuli. O paskui staiga pasikeičia. Mantas, koks buvo mūsų draugystės pradžioje, toks ir liko. Po kelerių metų galiu įvardinti tik dar daugiau jo gerųjų savybių. Tai vyras iš didžiosios raidės. Atsakingas, turintis savo požiūrį į daugelį dalykų. Nebijau pasirodyti silpnesnė.
– Jūsų santykiai iš pažiūros atrodo idealūs. Negi nėra nė vienos erzinančios savybės?
Mantas: Prieš sutikdamas Kariną buvau kiek kitoks. Jeigu mane kas nors erzindavo, nutylėdavau, tačiau dabar to nebėra. Tiesiai šviesiai sakau žmonai, kas man nepatinka. Taip viskas ir išsisprendžia. Reikia šnekėtis, nes tylėjimas kartais gali sukelti sprogimą.
Karina: Teisingai Mantas sako – konfliktų šeimoje kyla tada, kai žmonės nesikalba. Pasidaro neaišku, kas vyksta. O moterys mėgsta išsigalvoti įvairių nebūtų dalykų.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
