Šiuo metu „Bėdų turgaus” sumanytoja Edita Mildažytė laidos interneto puslapiui rengia informaciją apie 10 dalykų, kuriuos jos vadovaujama kūrybinė komanda padarė pirmoji Lietuvoje.
„Pirmiausia tai pati laida „Bėdų turgus” – labdaros šou, kokio iki tol Lietuvos televizijose nebuvo, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“pasakojo E.Mildažytė. – Paskui – pirmoji labdaros akcija „Nupirk duonos alkstantiems”, kuri vyko dar 2001 metais. „Žaliojo obuolio” apdovanojimai taip pat Lietuvoje buvo pirmieji, kuriuose buvo apdovanojama už gerumą.”
Laidos kūrybinė komanda pirmoji sugalvojo „Šviesuolių” apdovanojimus, o 2010 m. per E.Mildažytės organizuotą tarptautinį paramos renginį Gruzijos vaikams pavyko surinkti ketvirtį milijono litų.
„Bėdų turgus” – vienintelė televizijos laida, pastačiusi labdariams paminklą. Jis puošia vieną iš sostinės skverų. Ant paminklo išvardyti visų tautybių Vilniuje ir jo apylinkėse gyvenę labdariai nuo pat Vilniaus įkūrimo iki šių dienų.
Tarp jų – ir dosniausias „Bėdų turgaus” rėmėjas 40-metis verslininkas Antanas Guoga.
„Bėdų turgaus” interneto puslapyje užfiksuota, kad A.Guoga yra paaukojęs 996 326 litus. Šis skaičius jau netikslus, nes šis nuostabus žmogus „Bėdų turgui” jau paaukojo per milijoną litų”, – tvirtino E.Mildažytė ir prisipažino, kad už pažintį su verslininku gero konjako butelį yra skolinga kolegai Andriui Tapinui.
– Kokia jūsų pažinties su A.Guoga istorija? – paklausiau E.Mildažytės. (Laidos sumanytoja pasakojimą pradėjo iš tolo. Bet jos gyvenime paprastų ir trumpų istorijų turbūt net nebūna.)
– Man jį užrodė Andrius Tapinas, su kuriuo Antanas, matyt, yra lošęs kokiame nors pokerio turnyre.
Viskas prasidėjo dar 2006 metais, kai to Antano Lietuvoje dar nė padujų nebuvo ir niekas apie jį net nežinojo.
Vieną dieną mane pačią ištiko bėdų virtinė: važiuodama į darbą įvairavau į griovį, sudaužiau automobilį ir vos nesužalojau savo sūnaus. Stovint griovy paskambino laidos „Bėdų turgus” redaktorė ir pasakė išeinanti iš darbo. Negana to, žinojau, kad laidos fondas – tuštut tuštutėlis.
O buvo rugpjūčio pabaiga, metas, kai nuo žodžio „bėda” visus pradeda pykinti. Netrukus turėjo prasidėti televizijos sezonas, o kartu – ir laidos, kuriose už kažką reikės pirkti svetimas bėdas. Pinigų nebuvo.
Sukau galvą, ką daryti. Prisipažinsiu, iš nevilties net buvo kilusi mintis laidą nutraukti. Bet kita mintis buvo geresnė: „Ai, apie tai pagalvosiu vėliau.”
Tuo pat metu buvau ir laidos „Keliaukime”, kurią vedė kolegė Neringa Skrudupaitė, prodiuserė. Buvome susirengę keliauti į Lenkiją aplankyti garsiųjų kryžiuočių pilių. Nutarusi, kad laidą suspėsiu nutraukti ir po kelionės, išvykau.
Net ir kelionės įspūdžiai neužgožė minties apie laidą. Kaip ir kas vakarą, kai vedžiau sąskaitas su savimi ir su Dievu, pasakiau jam: „Dieve, jei manai, kad laidos reikia, parodyk kokį nors ženklą. O jei manai, kad to reikia tik man vienai, tuomet aš savo pasirodymus jau baigiau.”
Pusryčiaujant apšnerkštame Torūnės viešbutėlyje apsilaupiusiais tapetais suskambo mobilusis telefonas. Skambino A.Tapinas ir perspėjo, kad netrukus man perskambins toks Antanas.
Po minutės paskambino ir „toks Antanas”. Jis ramiu balsu pasakė, kad pokerio turnyre laimėjo 10 tūkstančių JAV dolerių ir norėtų juos paaukoti „Bėdų turgui”.
Vos nepaspringau kietai virtu kiaušiniu. Mintyse padėkojau Aukščiausiajam: „Ačiū tau, Dievuli, bet gal ne taip greitai? Taip žmogų ir infarktas gali ištikti.”
Prisipažinsiu, kad iš pradžių tais gerais Antano norais abejojau. Bet be reikalo. A.Guoga pažadą ištesėjo. Negana to, vėliau nuolat pervesdavo įvairias pinigų sumas į „Bėdų turgaus” fondą.
– Kada pirmąsyk pasimatėte su laidos mecenatu?
– Nematėme mes jo ilgai, nes jis pats nenorėjo būti matomas. Sykį, kai norėjome įteikti jam Žaliąjį padėkos obuolį, sučiupome oro uoste kažkur beišskrendantį, tad parodėme apie jį tik trumpą siužetą.
Laidoje jis pasirodė tik po kelerių metų. Pamenu, kai pirmąsyk jį pamačiau, nustebau – jaunas bernas paprastais kiek apsmukusiais drabužiais nė iš tolo nepriminė klestinčio turtuolio.
– Ar jis pats vengė rodytis „Bėdų turgaus” laidose, ar nuolat būdavo užsiėmęs?
– To pono iš Australijos, kurį vis minėdavau savo laidose, niekaip nebuvo įmanoma prisikviesti. Jis vengė rodytis televizijoje ir net nesileisdavo, kad jam kaip nors būtų išreikšta padėka.
Vis kuklindavosi: „Ai, nereikia... Gal geriau mano nuotrauką parodykite, štai, aš čia su šuneliu – argi ne gražus?”
Jis tokio gero būdo, kad jam turbūt visi rankas į kišenes yra sukišę. O dabar aš tas rankas laikau, kad jis savo pinigų nedalytų į kairę ir į dešinę, nes tų prašytojų niekada nesumažės.
Kai tik laidoje išgirsta kokią jaudinamą istoriją, sako man: „Duok jam 10 tūkstančių.” O aš neklausau: „Ne, duosim trims žmonėms po tris tūkstančius, o ne dešimt tūkstančių vienam.” Atrodo, kad jis pasirengęs dalyti pinigus kiekvienam prašančiam.
– Ar A.Guoga domisi, kam nukeliauja fondui paaukoti pinigai?
– Jis pasitiki „Bėdų turgaus” komanda. O jei tik pradeda domėtis kokia nors istorija, tuomet niekaip negali nuo jos atsiriboti. Tai nepaprastai jautrus žmogus. Jis pradeda dalyvauti tų žmonių gyvenime arba vis randa kokių nors neįtikėtinų sąsajų.
Neseniai išgirdęs, kad pagalbos reikia šeimai, kuri gyvena tame pačiame kaime kaip ir jo mylimoji Aistė (A.Guogos sužadėtinė A.Šlapokaitė. – Red.), nutarė, kad tai ženklas.
Jam niekada neatrodo, kad tai atsitiktiniai dalykai, visur įžvelgia dėsningumų ar sąsajų. Kartais dėl to jis man atrodo lengvai kvaištelėjęs.
„Tai negerai, šitą dalyką reikia pakeisti, taip neturi būti”, – nuolat girdžiu sakantį. Ne tik sakantį, bet ir darantį. Ir nuo to darymo išties daug kas keičiasi.
Susidūrusi su gyvenimo neteisybėmis taip elgiuosi ir aš. Kuo daugiau mūsų taip darys, tuo daugiau pakeisime.
Nustebau, koks Antanas yra puikus diplomatas. Stebėjau jo poziciją ir prioritetų dėliojimą, kai vyko krepšinio konfliktas (praėjusių metų rudenį LKF buvo perskirstyti postai. – Red.). Jis pasisakė kaip pagrindinis paliaubininkas, labai teisingai suformulavęs, kas svarbu, o kas ne.
– Žmonės turbūt kreipiasi pagalbos į jį ir asmeniškai?
– Žinoma, kad visi jo ieško, skambina, prašo telefono numerio ar adreso. Mes bandome jį apsaugoti, nes visų pasaulio bėdų neišpirksi, o jų pardavėjų virtinė – labai ilga.
– Ar jūsų bendradarbiavimas virto draugyste?
– Antanas ne tik aukojo „Bėdų turgui”, bet ir kartu su savo įmone padėjo mums įkurti interneto puslapį, per kurį pavyko surinkti nemažai lėšų.
Žinoma, bėgant laikui susidraugavome ir asmeniškai. Galiu išduoti, kad jis beprotiškai mėgsta mano kepamus cukinijų blynus.
– Ar dažnai jais vaišinate?
– Antanas gali jų gauti bet kada. Kartą parskridęs iš Maskvos į Vilnių nuosavu lėktuvu vidury nakties trenkėsi į mūsų su Gintu (E.Mildažytės vyras Gintautas Vyšniauskas. – Red.) sodybą, nes žinojo, kad iškepsiu jam tų blynų su šviežia varške.
Pamenu, valgo jis pasičepsėdamas tuos blynus su varške, o vairuotojas jo laukia. Antanas jam sako: „Vidai, žiūrėk, dar liko tų skaniųjų blynų, valgyk.” Tas susiraukia: „Nenoriu aš tų tavo blynų.” Antanas negali patikėti, kad kas nors gali atsisakyti tokio gėrio: „Tu ką, kvailas?”
Kitąsyk atvyko į sodybą ir užsidegęs pradėjo pasakoti, kaip dalyvaus kažkokiame televizijos šokių projekte. O aš jau iš anksto prunkščiu, nes matau, kad to žmogaus abi kojos kairės. Matyt, jam niekas nedrįso to pasakyti.
Antanas nusprendė parodyti, kaip moka šokti, ir vidury kambario pradėjo juokingai strikinėti. Mes su Gintu taip juokėmės, kad net apsiverkėme.
„O ką? Nelabai gerai?” – nuoširdžiai nustebęs klausė jis. Žinoma, po viso to į šokių projektą jis taip ir nenuėjo. (Juokiasi.)
