Šiuo metu Ilzė – laisvai samdoma kūrėja. Nors nereikia dirbti nuo ryto iki vakaro, laiko nuolat stinga. Su užsidegimu mokosi tapti ugdančiąja vadove (koučere), prisideda prie „Jaunimo linijos“ savižudybių prevencijos programos „Tyla žudo“, dalyvauja mokinių kūrybiško ugdymo projekte, dirbo su neįgaliais vaikais, verčia poeziją ir pati ją kuria.
Ilzei 2012-aisiais buvo įteikta Zigmo Gėlės premija už eilėraščių knygą „Karavanų lopšinės“ – kaip geriausią poetinį metų debiutą. Dabar ji tyliai laukia dar vieno stebuklo – pagal jos žodžius jau kuriama muzika dainoms.
Dažnai savo socialinio tinklo paskyroje įrašus paliekantys žmonės vadinami „noulaiferiais“ – neturinčiais gyvenimo. Ilzė ne iš tokių – iš viso kurį laiką jos profilyje net nebuvo nuotraukos, o gyvena ji taip intensyviai, kad veiklos pakaktų dar bent penkiems žmonėms.
Ironija dėl aktyvumo „Facebook“ ištirpsta sužinojus faktą, kad moteris sulaukia daugybės padėkos laiškų. Vienas jų – iš žmogaus, besivaduojančio iš depresijos: „Esu gyvas ir todėl, kad yra tavo tekstai.“
Kokie tie tekstai?
Pilietiški. I.Butkutė reaguoja į tai, kaip renkami parašai dėl kokio nors politinio klausimo, ją sujaudina išgirsta statistika dėl kasdien tonomis išmetamos duonos, ji reiškia užuojautą Latvijoje po vieno pastato griuvėsiais palaidotų aukų artimiesiems.
Daug kas reaguoja, tačiau Ilzės nuomonė visuomet nustebina – ji atkreipia dėmesį visai į kitokį problemos ar reiškinio aspektą.
Ką jau kalbėti apie paskyrą „Atleisk savo šefą“, kuria toliau tarsi keliama maža revoliucija, žadinanti žmonių sąmoningumą nesitaikstyti su žeminančia padėtimi ir apgavystėmis darbovietėse.
Katiniški. Paskyroje „Kačių pamotės istorijos“ aprašyti Ilzės augintinių Juozapo ir Bimbo nuotykiai bei išdaigos. Kas neturi kačių, nesupras to polėkio, kuris sklinda iš Ilzės įrašų ir ten verdančių diskusijų.
Tuščias laiko gaišimas? Nieko panašaus – „katiniškoje“ paskyroje žmonės dalijasi patarimais, čia Ilzė platina informaciją apie globos ieškančius nelaimėlius. Juk Juozapą ir Bimbo Ilzė namo parsitempė pernelyg mažus ir išbadėjusius, kad būtų ištvėrę lauke.
Ezoteriški. Nesistebėkite – ši daugialypė asmenybė domisi ir ezoteriniais dalykais, 13 metų gyvena pagal Mėnulio kalendorių ir negaili patarimų trokštantiems tokio pobūdžio informacijos.
Ilzė neskuba apie tai garsiai pasakoti, nes žino, kad dažniausiai reakcija yra neigiama. Ir jos pačios mylimas žmogus yra pasakęs, kad jei nepažinodamas Ilzės būtų aptikęs „Taikomosios ezoterikos dirbtuves“, tikrai nebūtų kvietęs į pasimatymą „nučiuožusios“ lengvatikės.
Bet moterį palaiko jos pačios patirtis ir laiškai su padėkomis už tai, kad paakino atidžiau pažvelgti į save ir įsiklausyti.
„Būtent „Facebook“ buvo pagrindinis mano knygos „Atleisk savo šefą“ informacijos kanalas. Prieš tai rašinėdama nevertinau tinklalapio kaip būdo sąmoningai apie ką nors informuoti žmones“, – sako Ilzė.
Visa tai gali pasirodyti labai nerimta, bet kūrėja viskam turi logišką paaiškinimą. Ji iš tų žmonių, kurie bandantį prieštarauti pašnekovą priverstų suabejoti savo paties teiginiais. Neabejoju, kad dabar manęs Ilzė paklaustų: o ką reiškia rimta? Ir neturėčiau, ką atsakyti.
Rimti tik ekonominiai, politiniai reikalai? Bet juk socialinis tinklas – tai žaidimų aikštelė. Kas kaip nori, tas taip žaidžia, kas nori, tas prisijungia. Tik žaidimo „Ilzė Butkutė“ autorė yra nustačiusi griežtas taisykles: burnojantys, įžeidinėjantys kitus skaitytojus, kritikuojantys nekonstruktyviai, besišaipantys, siekiantys pigaus dėmesio gauna tokį atsaką, kad kaipmat užsičiaupia, o jei ne – cypia prispausti mygtuko „Block“.
– Greičiausiai jums daug kas jau diagnozavo priklausomybę nuo socialinio tinklo? Pati kartą prisipažinote, kad įrašą darote kelionės užsienyje metu užsidariusi baro tualete, nes kartu keliaujantys draugai vėl pradėtų šaipytis.
– Nemanau, kad sergu. O jei ir taip... Jei ilsėdamasi sodyboje parašau tekstą ir jis pradžiugina kelis šimtus žmonių, gal ta liga ir nėra jau tokia baisi, – šypteli Ilzė. – Sulaukiu nebent draugiškų pasišaipymų. Bet! Kol kolegos eidavo parūkyti, aš tuo metu surašydavau matyto filmo recenziją – ar tai blogai?
– Bet tam reikia skirti laiko!
– Negaila jo skirti tiems, kurie, žinau, laukia mano tekstų. Argi negaila skirti laiko kiurksojimui bare? Ar tai sveika? Pažįstu taip gyvenančių žmonių – nusėdančių baruose kasdien po darbo kokioms keturioms, penkioms valandoms. Kažin ar tai teikia džiaugsmo dar kam nors, be jų pačių. O aš „mirkstu“ socialiniame tinkle.
Sulaukiu daug mane palaikančių laiškų iš emigrantų, kurie teigia mano dėka iš naujo atradę lietuviško žodžio grožį ir net skaito mano tekstus vaikams prieš miegą.
– Jūs pati knygą „Atleisk savo šefą“ vadinate nemandagiu praktiniu vadovu, kaip darbe išsaugoti savigarbą ir, jei prireikia, teisėtai priklausantį uždarbį. Iki šiol nieko panašaus mūsų knygynuose nebuvo. Tai labai drąsus žingsnis. Greičiausiai buvote giliausioje duobėje, kad ryžotės slapčia filmuoti jus neteisėtai iš darbo bandantį išmesti bosą?
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
