Dalia Ibelhauptaitė, režisierė
„Vaikystėje mama slaptai pasakojo apie nuostabią dieną – Vasario 16-ąją, kai Lietuva gavo laisvę, nepriklausomybę ir tapo garbinga, lygiaverte šalimi, galinčia visus sprendimus priimti savarankiškai. Mama buvo gimusi toje Lietuvoje, ir jos akyse visada žibėjo pasididžiavimo ir džiaugsmo ašaros.
Ta vakarą turėdavom nedidelę šventinę vakarienę, ir mama iš spintos apačios ištraukdavo mūsų šeimos paslėptas nuotraukas iš nepriklausomos Lietuvos laikų ir iš Sibiro tremties. Jas žiūrėdavome visas iki vienos palydėdami ilgais komentarais.
Nuostabu, kad mūsų senelių ir tėvų karta, iškentėjusi daug sunkumų ir, ko gero, turėję gyvenimus ne tokius, kokius galėjo turėti, sulaukė to laiko, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Mes atgavom visa tai, kuo slapta taip didžiavosi mano mama, bet, ko gero, vis rečiau susimąstome, ką tai iš tikrųjų reiškia – turėti laisvę. Laisvę būti savimi, laisvę kalbėti tai, ką mąstai, laisvę kurti, judėti ir būti pasaulio dalimi. Gal nesuvokiam tos didelės dovanos, kurią turime?
Vasario 16-osios proga labai norėčiau palinkėti visiems Lietuvos žmonėms, visiems lietuviams, išsibarsčiusiems po pasaulį, siekti vidinės laisvės, tolerancijos, pakantumo kitokiems negu tu ir svarbiausia – drąsos niekada nebijoti būti savimi. Labai norėčiau tikėti, kad mes sugebėsim kovoti už savo idėjas ir įsitikinimus su dar didesniu įkvėpimu, negu tai darė mūsų tėvai, kad mums užteks energijos ir įkvėpimo po truputį kurti tą naująją Lietuvą – iš tikrųjų laisvą ir nepriklausomą – ne lozungais kurti, o savo realiais darbais.
O Valstybei labai noriu palinkėti – tikėti savo žmonėmis ir juos mylėti – mūsų labai nedaug, ir mes turime būti vieningi, turim saugoti ir branginti vienas kitą.“
Edita Mildažytė, žurnalistė
Vasario 16-oji – svarbi mūsų tautos šventė. Tačiau tenka apgailestauti, kad neturime aiškaus jos šventimo formato. Anos, smetoninės Lietuvos laikais, Vasario 16-ąją būdavo vėliavos nuleidimo šventė. Ryte prezidentas vėliavą iškeldavo, o vakare – nuleisdavo, ir po to prasidėdavo šventė, vakarojimas.
Ir dabar galėtume kurti vėliavos pakėlimo tradiciją. Pavyzdžiui, ryte tai pradėtų prezidentė. Ir vėliavą keltų ne Prezidentūroje, o prie savo namų. Visai tai transliuotų televizijos, ir taip visoje Lietuvoje prie namų prasidėtų valstybinės vėliavos kėlimas. Tokia tradicija nieko nekainuotų, bet mus vėl sujungtų, suvienytų.
Aišku, dabar yra visokių iniciatyvų socialiniuose tinkluose. Bet nemanau, kad tai vertinga.
Rimtesnėms valstybinių šventinių paminėjimo iniciatyvoms reikėtų skelbti valstybinius konkursus.
Gabrielius Liaudanskas-Svaras, dainininkas
„Vasario 16-oji – viena svarbiausių mūsų valstybės datų. Ir tą dieną svarbu, kad iš tiesų švęstume – miestuose, gatvėse, aikštėse. Visokios kalbos bei minėjimai nėra įdomūs nei jauniems, nei seniems. Tą šventę turime susikurti patys“.
