Vis dėlto labiausiai Laura žavi drąsa kalbėti apie tai, kas svarbu.
Pavyzdžiui, rudenį savo vedamoje laidoje L.Imbrasienė atskleidė, kokį nelengvą kelią jai teko nueiti, kad galėtų po širdimi pajusti spurdančią naują gyvybę, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“.
Kaskart kalbėdama apie patirtus likimo smūgius moteris pabrėžia, kad apie nevaisingumo problemas būtina kalbėti. Mat kalbėjimas ir dalijimasis patirtimi atveria ne vienas duris įgyvendinant svajonę susilaukti vaikelio.
Po dirbtinio apvaisinimo Laurai gimė dukra, tad dabar jos namuose triukšmauja du vaikai: Mantas (10 m.) ir Saulė Sofija (2 mėn.). Jų auklėjimą moteriai tenka derinti su darbu televizijoje, į kurį ji sugrįžo netrukus po gimdymo.
Poilsis po sunkios darbo dienos – būtinas dalykas. Tačiau kaip atgauti jėgas, kai namie laukia du dėmesio reikalaujantys vaikai?
„Miegas man – geriausias poilsis“, – šypsojosi L.Imbrasienė.
– Apie kokias atostogas pasvajojate?
– Labai noriu keliauti! Vis pasvajoju, kad norėčiau viską mesti ir išvažiuoti į kelių mėnesių trukmės kelionę. Tiktų įvairūs variantai: ir su šeima, ir su draugėmis.
Audžiu mintį, kad norėčiau su mergaitiška kompanija išlėkti į Paryžių. Ten galėtume ramiai bastytis, grožėtis atgimstančia gamta ir ragauti konditerinius vietos meistrų šedevrus, bandydamos įsitikinti, ar tikrai Paryžius yra konditerijos sostinė. Lieka paaugti mažiausiai mergaitiškos kompanijos narei ir – pirmyn!
– Ką laikote savo didžiausiu laimėjimu?
– Nelygu, kieno akimis į tą mano gyvenimą žiūrėtume. Man vis atrodo, kad aš dar nieko nepasiekiau, o kai kas mane laiko savo pavyzdžiu.
Kada nors atsisuksiu atgal ir pagalvosiu, ko pasiekiau šiame gyvenime. Bet dar ne dabar.
– Kokias išskirtumėte geriausias ir blogiausias savo būdo savybes?
– Turbūt blogų savybių turiu daugiau nei gerų, bet nesiruošiu išsivynioti kaip saldainis.
Esu atjaučianti ir gailestinga nelaimėliams ar likimo nuskriaustiesiems. Esu kruopšti, todėl dažnai kabinėjuosi prie smulkmenų ir mėgstu, kai darbai atliekami iki galo.
Kartais gerosios savybės pavirsta blogomis. Pavyzdžiui, esu labai savikritiška, o tai dažnai sukelia didelį savigraužos jausmą, jei ką nors padarau ne taip, kaip norėjau.
Tikiuosi, kad jau galiu sakyti, jog esu labai kantri.
O blogiausia savybė, mano nuomone, – neryžtingumas. Man to niekaip nesiseka įveikti.
– Kam jaučiate silpnybę?
– Šiaip esu labai stipri ir neturiu jokių silpnybių. Vis dėlto nepajėgiu atsispirti kvepalams, naminiams ledams ir mažoms smulkmenėlėms. Dar negaliu atsispirti naujų knygų kvapui. Nesusilaikau jų nepirkusi. Man niekada netiks elektroninė knyga.
– Su kokiu žymiu žmogumi norėtumėte pavakarieniauti? Ko jo paklaustumėte?
– Tas žymus žmogus galėtų būti Dalai Lama. Kalbėdamasi su juo pabandyčiau panarplioti savo sielos voratinklį...
– Kokia jūsų didžiausia baimė?
– Kaip ir visų mamų.
Labai norėčiau, kad mano vaikai užaugtų saugiai ir neskausmingai.
– Kaip įsivaizduojate save pensinio amžiaus?
– Einančią iš proto kartu su savo anūkais. Krėsime eibes.
Iš vaikų gali gauti tokį energijos užtaisą! Energijos ir geros nuotaikos dozė garantuota ilgam.
– Jei žinotumėte, kad jums liko tik kelios dienos gyventi, ką norėtumėte nuveikti?
– Norėčiau pamatyti ir apkabinti tuos žmones, kuriuos myliu ir laikau savo draugais. Surengčiau smagų vakarėlį ir visus susikviesčiau.
Dar norėčiau pabūti viena ir parašyti jiems laiškus arba nufilmuoti filmuką, kuriame viską išsakyčiau. To dažniausiai mes per gyvenimą nesuspėjame padaryti.
Jei liktų laiko, dar parinkčiau muziką, kuri turėtų skambėti prie urnos su mano pelenais.
