Dar prieš derindama susitikimą su fotografe I.Šerpytyte-Roberts žinojau, kad jos planuose šiais metais – paroda prestižinėje „Tate Modern“ galerijoje.
Paieškojusi daugiau informacijos aptikau seną „Financial Times“ straipsnį, kuriame Indrė pristatoma kaip lietuvė blondinė, Londone gerai žinomo meno kolekcininko sužadėtinė.
„Na, dabar jau nebe blondinė, – nusijuokė Indrė, priminus jai šį straipsnį. – Ir nebe sužadėtinė, o žmona.“
Su Indre susitikome jos namuose. Jie įsikūrę tylioje gatvėje vos dešimt minučių pėsčiomis nuo Oksfordo žiedo (Oxford Circus).
Visą gruodžio mėnesį Oksfordo gatvė buvo panaši į prisigrūdusį traukinio vagoną, bet pasukus kelis žingsnius į šalį – jokio šurmulio: ramios krautuvėlės, apytuščiai restoranai, galerijos ir salonai.
Indrės studija įsikūrusi penkiaaukščio pastato pirmajame aukšte, tačiau man vos įžengus pro duris rusakalbė namų šeimininkė pakvietė į viršų – Indrė manęs laukia antrajame aukšte.
Erdvi patalpa priminė ne tiek biurą, kiek galeriją – visur paveikslai, skulptūros, keramikos dirbiniai.
„Mano vyras – meno kolekcininkas“, – ėmė pasakoti Indrė, nors britams jo pristatinėti net nereikia.
D.Robertso pavardė ir jo meno fondas puikiai žinomi visiems meno mėgėjams Jungtinėje Karalystėje.
Lietuvė dar mokėsi Karališkojoje meno akademijoje, kai Davidas vieną dieną susitiko pietų su tuomečiu akademijos rektoriumi ir jis papasakojo apie tris perspektyvius studentus, kurių darbai verti dėmesio. Tarp jų buvo paminėta ir lietuvės pavardė.
„Apžiūrėjęs ekspoziciją Davidas nupirko visą mano darbų ciklą. Po kiek laiko paskambino, pasakė, kad mėgsta susipažinti ir pabendrauti su jį sudominusiais menininkais.
Susitikome išgerti kavos, praėjus kiek laiko Davidas pakvietė mane pietų. Taip ir pradėjome bendrauti“, – pasakojo Indrė.
Davido Robertso meno fondas, kurio direktorių valdybą nuo 2011-ųjų papildė ir Indrė, – privatus šiuolaikinius meno kūrinius superkantis meno fondas.
Škotijoje gimęs nekilnojamuoju turtu besiverčiantis D.Robertsas meno kūrinius kolekcionuoti pradėjo prieš porą dešimtmečių. Šiuo metu jam priklauso keli tūkstančiai šiuolaikinių autorių sukurtų darbų. Iš viso – 700 autorių kūriniai.
„Davidą visas meno pasaulis žino ir pažįsta. Jei kas nors mano, kad man dabar labai lengva rengti parodas, noriu patikinti – taip tikrai nėra. Kaip tik atvirkščiai – būtų lengva likti jo šešėlyje.
Džiaugiuosi, kad nemažai suspėjau nuveikti anksčiau.
Prieš susipažindama su Davidu pati atradau reikalingus žmones, užmezgiau ryšius. Nes jei dabar pradėčiau, turbūt nelabai rimtai mane priimtų“, – neslėpė Indrė.
Į judrų, verdantį, konkurencijos kupiną fotografijos pasaulį Indrė įsiveržė dar studijų metais, kai jos bakalaurinis darbas, sukurtas baigiant Braitono universitetą, laimėjo prestižinę Jerwoodo fotografijos premiją.
O ir vėliau, studijuodama Karališkosios meno akademijos magistrantūroje, ji neapsiribojo vien mokslais – kasmet dalyvavo įvairiuose projektuose ir konkursuose.
„Stengiausi dalyvauti konkursuose. Net jei ir nepavyksta laimėti, svarbu tai, kad tave pamato, įsidėmi.
Dalyvaujant konkursuose atsiranda ryšių, yra galimybė parodyti, ką darai. Būtent konkursai man ir buvo tas sėkmės kelias“, – neskubiai, pasvarstydama, lyg ieškotų tinkamo lietuviško žodžio, bet be akcento mintis dėliojo Indrė.
Prieš aštuonerius metus prasidėjusi jos kūrybinė biografija jau pažymėta didžiulių laimėjimų. Jos darbų yra įsigiję ir muziejai, ir privatūs kolekcininkai, įskaitant garsųjį Viktorijos ir Alberto muziejų, Nacionalinį žiniasklaidos muziejų (National Media museum) Londone bei, žinoma, Davido Robertso meno fondą.
Daugybe prestižinių premijų apdovanotos I.Šerpytytės darbų galima aptikti žinomuose fotografijos žurnaluose, jie eksponuojami ne tiktai Londono ar kitų Jungtinės Karalystės miestų, bet ir Milano bei Zalcburgo galerijose.
Lietuvė sulaukia daugybės palankių fotomeno žinovų atsiliepimų.
Indrė sako, kad jos kūrybos pripažinimas atėjo sukūrus ciklą „Silent State“ – jame santūriai, lakoniškai, pasitelkiant išgrynintas formas kalbama apie tai, kas jos gimtinėje nutylėta ir nutylima.
Prabilti apie tai lietuvę privertė skaudi asmeninė patirtis – paslaptinga jos tėvo Albino Šerpyčio, Valstybės saugumo departamento Tauragės apygardos skyriaus viršininko, mirtis.
„Mano tėvas žuvo 2001 metų rudenį keistomis aplinkybėmis, kurios iki galo niekada neišaiškėjo. Jis užsimušė automobilio avarijoje. Buvo tamsu, tačiau kelias – lygus, jokių medžių. Esą stirna per kelią bėgo.
Policija pagal vėžes nustatė, kad buvo dar vienas automobilis, bet jo taip ir nesurado“, – pasakojo Indrė.
Tada jai buvo aštuoniolika, mergina jau gyveno Anglijoje.
Į tėvo laidotuves atvykusi Indrė pastebėjo ir daugiau keistų ženklų – atrodė, kad kai kurie žmonės specialiai būtų atėję pasižiūrėti, ar jis tikrai negyvas.
„Klausinėjau apie avarijos aplinkybes, bet man buvo pasakyta mažiau klausinėti. Tą mirtį iki šiol gaubia tyla“, – sakė Indrė.
Idėja apie paslaptis, kurių nedera aiškintis, išsirutuliojo į naują, ne vien su asmenine, bet ir su istorine Lietuvos praeitimi susijusią temą.
Fotografijų serija „Buvę NKVD-MVD-MGB-KGB namai“ – tai natiurmortinių fotografijų, kuriose įamžinti namų, kurie kadaise buvo paversti tardymų ir kankinimų vieta, maketai.
Indrė apie šimtus tokių namų sužinojo atsitiktinai, po to ėmė gilintis į šią temą, atliko tyrimus ir netikėtai aptiko kraupią namų istoriją įrodančius dokumentus.
„Man keista, kodėl aš apie tai nieko nežinojau – kodėl man nei tėvai, nei močiutė nepasakojo, kodėl žmonės ir dabar tai nutyli? Tie gyvenamaisiais namais virtę pastatai egzistuoja iki šiol, nors kai kurie jau sunykę, kiti dabar griaunami. Man rūpėjo tuos faktus užfiksuoti, kad jie nebūtų ištrinti iš atminties“, – apie savo idėją pasakojo fotografė.
Už šį ciklą ji pelnė Nacionalinio žiniasklaidos muziejaus Fotografijos premiją, šio ciklo darbai bus eksponuojami ir „Tate Modern“ galerijoje.
Keturiolikos metų kartu su mama, kuri Anglijoje sukūrė naują šeimą, iš gimtinės išvykusi Indrė savęs patriote nevadina, nors jos kūryba susijusi tik su Lietuva.
„Kitaip ir būti negali. Lietuva yra manyje, nesvarbu, kad lietuviškai kalbu kaip 14 metų paauglė, o sudėtingesnes idėjas galiu išreikšti tik angliškai“, – pripažino Indrė.
Smalsu, ar tarptautinėje fotografijos scenoje pripažintos autorės kūryba domina Lietuvą? „Ne, nelabai, – papurtė galvą I.Šerpytytė-Roberts. – Prieš porą metų buvau surengusi parodą, bet po to – nieko.“
Į klausimą, kodėl, Indrė atsako paprastai: „Turbūt tos temos, kurias aš paliečiu, visos pokario paslaptys dar per skaudžios Lietuvai.“
Kad tos paslaptys nebūtų pamirštos, visą surinktą informaciją Indrė sudėjo į nedideliu tiražu angliškai išleistą knygą – joje yra maketų fotografijos ir namų istoriją patvirtinantys dokumentai.
Su Londono lietuviais Indrė bendrauja retai, tačiau palaiko glaudų ryšį su savo šeima ir Šilalėje gyvenančia močiute, kuriai šią žiemą sukaks 80 metų.
Tada Indrė su vyru būtinai atvyks jos pasveikinti – juk pas močiutę praleido daug vaikystės vasarų.
„Bet dabar čia, Londone, turiu didelę šeimą“, – nusišypsojo Indrė. Ji puikiai sutaria su šešiais Davido vaikais iš ankstesnės santuokos.
„Jie mane labai šiltai priėmė, gal dėl to, kad Davidas su buvusia žmona išsiskyrė ne dėl manęs. Mes visi labai suartėjome. Ir Davido vaikai, ir mano mamos šeima – visi kartu praleidžiame ir Kalėdų, ir vasaros atostogas“, – pasakojo lietuvė.
Nors Lietuvoje Indrė lankosi retai, lietuviškumas jai svarbus ne tik kūryboje.
„Draugai sakė, kad mūsų vestuvių pokylis buvo labiau lietuviškas nei kitų vestuvės Lietuvoje. Mums koncertavo Londono lietuvių folkloro ansamblis „Saduto“, dainavo mano brolio žmona, buvusi „Mango“ grupės atlikėja. Kadangi Davidas – škotas, vestuvės, žinoma, neapsiėjo ir be škotiškų dūdmaišių“, – pasakojo jauna moteris.
Dabar Indrė tęsia studijas Karališkojoje meno akademijoje, siekia menų daktaro laipsnio. Jos kūrybiniai užmojai susiję su nauju fotografijų ciklu ir užmoju rengti daugiau parodų kitose šalyse.
O laisvalaikis?
„Mūsų su Davidu laisvalaikis irgi susijęs su menu – lankomės galerijose, studijose, važinėjame į meno muges. Tai mudviejų gyvenimas“, – patikino I.Šerpytytė-Roberts.
