Paulius nuo mažens barškindamas klavišus jau spėjo įrodyti, ką galima pasiekti sunkiu darbu. Konkursai ir pergalės juose – visa tai dalis Pauliaus gyvenimo.
Vaikinas neseniai nušluostė nosį ne vienam gabiam muzikantui – Europos pianistų čempionate jis buvo pripažintas kaip vienas talentingiausių atlikėjų.
Įprastai pianistai savo karjerą pradeda nuo 5–6 metų, Paulius pradėjo groti būdamas jau 8-erių.
Tuomet su šeima jis kraustėsi iš Kauno į Vilnių, kur dabar jau buvęs mamos vyras aktorius R.Rudokas gavo gerą darbo pasiūlymą.
„Jei ne tėvų skyrybos, turbūt nebūčiau pradėjęs groti.
Tuomet vidinis balsas liepė eiti šiuo keliu“, – pasakojo Paulius.
Jis atvirai papasakojo apie muziką, sugriuvusią šeimą ir gyvenimą su dviem tėčiais.
– Vaikystę praleidote prie fortepijono. Kol bendraamžiai žaisdavo kieme, jūs grodavote. Ar dabar nesigailite praradęs vaikiškus malonumus?
– Negaliu skųstis, kad muzika iš manęs atėmė vaikystę. Niekada neišsižadėjau normalaus berniuko gyvenimo, neatsisakydavau ir pats palakstyti, pažaisti, pasportuoti. Juk negalima sėdėti tarp keturių sienų. Jei neturėsi gyvenimiškos patirties, negalėsi perteikti muzikos.
– Būnant aštuonerių turbūt nelengva suprasti, koks vis dėlto tas kelias.
– Mano mama Diana Rudokienė ir močiutė Liudmila Ragožina – pianistės, augau tokioje aplinkoje. Buvau šimtus kartų atkalbinėjamas nuo šios profesijos, artimieji vis tikino, kad tai sunkus kelias.
Pradėjau groti dėl savęs, „užsikabinau“. Man ir pačiam keista, kad nuo mažens žinojau, ko noriu, ir nepasidaviau jokiems atkalbinėjimams.
Pasirinkimas tapo dar tvirtesnis, kai sužibėjau antroje klasėje išvykęs į tarptautinį konkursą. Nebegalėjau be muzikos gyventi.
Manau, kad talentą paveldėjęs menininkas tam tikra prasme gauna ir kryžių, kurį turi nešti.
Tuomet grojau dar tik pirmus metus, o varžiausi koja kojon su tais, kurie nebebuvo naujokai.
Pergalės įkvėpė. Manau, jos ir pastūmėjo eiti toliau.
– Kaune lankėte Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą, vėliau – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, dabar studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje.
Buvote daugelio konkursų dalyvis, ne viename jų skynėte pergales. Ar jaučiatės įgyvendinęs savo tikslus? Ar čia dar tiktai pradžia?
– Gyvenime galioja proporcija: kuo daugiau sieki, kuo daugiau pasieki, tuo didesnė atsakomybė ir krūvis tave slegia. Kitaip tariant, kuo aukščiau kyli, tuo su daugiau kliūčių tenka susidurti.
Apie laimėjimus stengiuosi negalvoti. Per didelis apsvaigimas nuo pergalių apsunkina priartėjimą prie naujų, todėl norėčiau tikėti, kad čia dar tik visko pradžia.
Apskritai manau, kad pergalė yra gebėjimas susitvarkyti su išsikeltais tikslais. Dar vaikystėje pradėjau dalyvauti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vykstančiuose konkursuose.
Didžiausiu savo laimėjimu laikau tai, kad patekau į Europos pianistų konkurso, kuriame varžėsi per šimtą atlikėjų, dešimtuką.
Turėjau progą varžytis su tituluotais ir tarptautinį pripažinimą pelniusiais atlikėjais iš Rusijos, Lenkijos, Ispanijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Japonijos, Gruzijos.
Buvau išrinktas vienintelis pianistas iš Lietuvos, o bendrojoje įskaitoje likau devintas.
– Esate reiklus sau?
– Esu didelis idealistas ir maksimalistas. Kartais kenčiu dėl to pernelyg aukštai pakeldamas kartelę. Kai nepavyksta jos perlipti, nervinuosi.
Esu impulsyvus, greitai užsidegu. Tačiau laikui bėgant geriau suvokiu savo ribas, mokausi apskaičiuoti jėgas. Nesėkmės išmoko mąstyti.
– Neseniai jus buvo galima išvysti ir teatro scenoje. Su aktore Nijole Narmontaite vaidinote spektaklyje „Meistriškumo pamoka“.
– Vieną dieną sulaukiau malonaus skambučio iš Nijolės – ji man pasiūlė groti ir vaidinti spektaklyje apie operos žvaigždę Marią Callas.
Iš pradžių dvejojau dėl savo vaidybinių gabumų, teko įveikti save, bet nusprendžiau pamėginti. Tai neįkainojama patirtis.
Kita vertus, apie aktorystę niekada nesvajojau, stengiuosi nesiblaškyti. Visas savo mintis sutelkiu į muziką, noriu šioje srityje tobulėti.
– Kokiais kompozitoriais žavitės? Ar klausotės neklasikinės muzikos žanrų kūrinių?
– Kai buvau mažesnis, labai mėgau Fryderyką Chopiną – labai daug jo muzikos grojau. Vėliau pradėjau žavėtis rusų klasika – Sergejumi Rachmaninovu, Piotru Čaikovskiu. Ėmė patikti vokiečių kompozitoriai, sudėtingesnė, aukšto meistriškumo reikalaujanti muzika.
Neturiu nieko prieš populiariąją muziką, stengiuosi domėtis ir neatsiriboti, tačiau jos beveik nesiklausau. Klasikinė muzika – didžiausia mano meilė.
– Minėjote, kad šeimos nariai atkalbinėjo nuo pianisto profesijos. Ar užsidirbti duonai iš muzikos sunku?
– Gyvenu iš muzikos, tačiau tai nėra lengva. Tai sritis, kurios nei pamatysi, nei paliesi – gali tik pajausti. Užsienyje muzikantai turi daugiau galimybių, ten fortepijoninės muzikos paklausa gerokai didesnė.
Lietuvoje daugelis žmonių kovoja už išlikimą, todėl normalu, kad jie pirmiausia rūpinasi svarbiausiais poreikiais. Juk ne kiekvienas gali sau leisti nueiti į koncertą. Tai kartais liūdina.
– Kokia jūsų įprasta diena: kiek tenka groti ir ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Stengiuosi pagroti bent 5 valandas per dieną. Tikrai nėra taip, kad nuolat sėdėčiau prie fortepijono.
Randu laiko ir draugams, vaikštau į spektaklius, koncertus. Taip pat užsiimu joga – ji padeda atsipalaiduoti.
Muzikanto emocinis ir psichologinis krūvis yra tikrai didelis. Kiekvieną kartą eidamas ant scenos artistas gauna adrenalino dozę.
Paradoksalu, tačiau, kad ir kaip tai slėgtų, be jos nepavyksta gyventi. Kartais su bičiuliais juokiamės, kad esame adrenalino fanatikai.
– Kaip atsikratote scenos baimės? Gal turite kokį nors talismaną ar sėkmę lemiantį ritualą?
– Apie baimes nereikia kalbėti, kalbos apie jas tik viską apsunkina.
Dar nuo mažens pedagogė močiutė man įskiepijo meilę muzikai ir išpuoselėjo manyje svarbiausias vertybes. Baimę ji siūlė vadinti tiesiog susikaupimu. Kai buvau šiek tiek mažesnis, švarko kišenėje nešiodavausi keletą talismanų.
Turėjau pakabutį, ant kurio buvo parašytas sėkmę lemiantis palinkėjimas. Tačiau atėjo laikas, kai suaugau ir pradėjau tikėti savo jėgomis, ne talismanais.
Tiesa, viename konkurse pelniau žiūrovų simpatijų prizą. Tuomet vaikai man padovanojo šiaudinę lėlytę. Kažkodėl tikėjau ja ir vežiojausi į kiekvieną savo pasirodymą.
– Aktorius R.Rudokas – netikras jūsų tėtis. Ar bendraujate su biologiniu tėvu? Kaip sutariate su mama, seserimi?
– Su mama mūsų ryšys labai tvirtas, dalijamės viskuo. Sesuo dabar išvykusi į Angliją, studijuoja prestižiniame Londono universitete, mokosi drabužių dizaino specialybės. Ji to visuomet norėjo, todėl labai dėl jos džiaugiuosi.
Su tėvu palaikome ryšį, tačiau jis nėra labai artimas. Jis gyvena gana toli, todėl beveik nesimatome.
– Po mamos skyrybų su tikruoju tėvu Ramūnas norėjo jus įsisūnyti, tačiau tikrajam tėvui nedavus leidimo suteikė savo pavardę. Kaip vertinate tokį jo žingsnį?
– Jį labai gerbiu. Jis mane priėmė kaip tikrą sūnų, dėl to niekuomet neturėjau nė menkiausios galimybės suabejoti tėvišku jo rūpesčiu.
Jis visuomet domėjosi mano karjera, aš žavėjausi juo kaip aktoriumi. Iki šiol esame lyg geri draugai, vaikštome vienas į kito pasirodymus, renginius.
– Kaip sužinojote, kad Ramūnas – ne jūsų tikrasis tėvas?
– Nuo mažų dienų šventai tikėjau, kad Ramūnas – mano biologinis tėvas.
Tačiau kai buvau vienuolikametis, mama pasakė, kaip yra iš tiesų.
Prie Ramūno buvau labai prisirišęs, todėl viduje apsivertė daug dalykų, buvo sunku viską suprasti. Nors ši žinia mane sukrėtė, susitaikiau su tuo.
Nuo to laiko su Ramūnu bendravimas kiek pasikeitė, esame labiau artimi draugai nei šeimos nariai.
– Kas jums labiausiai įstrigo bendraujant su Ramūnu?
– Gražių prisiminimų tikrai daug. Kartu nemažai keliaudavome, su jo draugais žaisdavome krepšinį. Su Ramūnu dažnai lankydavausi teatre, ypač jo užkulisiuose.
Ten visuomet virdavo įdomus gyvenimas: žmonės vaikščiodavo apsirengę sceniniais drabužiais, aplink sukiodavosi tai plėšikai, tai piratai. Patys pagalvokite, kaip tai sudomina vaiką!
Kai man buvo 6-eri, Ramūnas nusivedė į įrašų studiją, kurioje teko įgarsinti keletą vaikiškų reklamų.
Iki šiol prisimenu, kaip už tai gavau 50 litų honorarą ir iškart nuskubėjau į tuometę parduotuvę „Vaikų pasaulis“ Vilniaus centre. Už tuos pinigus pats nusipirkau konstruktorių.
– Aktorius R.Rudokas visuomenei žinomas kaip aštrialiežuvis ir sudėtingo charakterio žmogus. O kokį Ramūną pažįstate jūs?
– Su aštriais jo kampais man niekada neteko susidurti. Mūsų su Ramūnu bendravimas grįstas pagarba vienas kitam, galbūt todėl aš jį pažįstu tik iš gerosios pusės.
– Paprastai garsių tėvų vaikams noromis nenoromis užkraunama pavardės našta. Ar kada nors jautėtės esantis tėvo šešėlyje?
– Niekuomet. Rudokų Lietuvoje yra ne vienas, todėl klausimų per daug niekam nekildavo, nelabai kas ir domėdavosi. Viską, ką gyvenime pasiekiau, pasiekiau savo jėgomis, todėl nebijau jokių šešėlių.
– O kaip sekasi su merginomis?
– Draugavau su viena žavia pianiste. Gyvenome kvėpuodami tuo pačiu oru, puikiai supratome vienas kitą, tačiau prieš pusmetį mūsų keliai išsiskyrė.
Menininkui nuolat reikia įkvėpimo, reikia mylėti ir net kentėti.
Net juokaujama, kad kai kuriems kūriniams atlikti reikia specialaus pasirengimo.
Sakoma, kad kai kurią muziką pavyks suprasti tik penkis kartus nesėkmingai įsimylėjus. Dar turiu kur tobulėti. (Juokiasi.)
