Lygiai prieš ketverius metus, pasitikdami 2010-uosius, A.Muralytė-Bakstienė su vyru dalijosi per pirmuosius tėvystės metus patirtais džiaugsmais ir rūpesčiais.
Dabar, 2014-ųjų išvakarėse, Asta gyvenimo iššūkius pasitinka tik su dukra. Šią vasarą Asta su vyru išsiskyrė oficialiai.
Moteris džiaugėsi, kad širdžiai maloni veikla po truputį savaime plečiasi ir tampa rimtu darbu.
Interjero dizaino ir reklamos bei ekonomikos mokslus baigusi A.Muralytė rengia stiliaus dienas, per kurias padeda moterims susikurti įvaizdį ir siūlo papildyti garderobą madingais drabužiais, atkeliavusiais iš įvairių Europos mados sostinių.
Tai – tarsi mobili parduotuvė, kas kelios savaitės įsikurianti vis kitoje vietoje: grožio salonuose, apatinių drabužių parduotuvėse, interjero dizaino studijose.
„Negalėčiau nekurti“, – sakė prieš 18 metų „Mis Vilnius“, Gražiausia pasaulio lietuvaite ir Gražiausia voluiniete karūnuota A.Muralytė.
Išbandžiusi ir modelio, ir interjero dizainerės darbą, dabar sukauptą patirtį ji pritaiko naujoje veikloje.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado verslas?
– Ši veikla išsirutuliojo natūraliai. Esu maksimalistė.
Gimus Antuanetei norėjau kuo daugiau visokio gėrio duoti dukrytei, todėl išvažiavau pagyventi į Palangą.
Troškau, kad ji gautų kuo daugiau gryno oro, kuris labai svarbus augančiam vaikui.
Su Antuanete lankėme „Yamaha“ muzikos mokyklą, ten susidraugavau su kitomis mamomis.
Kartais jos manęs paprašydavo patarti, kaip apsirengti vienai ar kitai progai. Visada mielai padėdavau.
Patardavau, kaip suderinti jų pačių drabužius, kartais kartu eidavome į parduotuves ar net paskolindavau vieną kitą savo drabužį.
Su šia idėja grįžau į Vilnių. Rengdavau drauges, paskui draugių drauges ir galiausiai tai ėmė plėstis, augti, kol tapo tokiomis stiliaus dienomis, kokios jos yra dabar.
Pažįstu daug mamų, kurios pagimdžiusios surado naują veiklą, net pakeitė profesiją. Nieko nedariau specialiai, viskas susiklostė savaime.
Turiu sukaupusi daug patirties mados, stiliaus srityje, nes nuo 16 metų dirbau modeliu, keliavau, bendravau su dizaineriais, buvau arti mados.
Tai, ką darau dabar, susiję ir su ankstesne veikla – interjero dizainu, nes galioja tos pačios taisyklės: medžiagos, spalva, forma.
Iš pradžių stiliaus dienos buvo malonus žaidimas, pramoga su draugėmis ir pažįstamomis. Tačiau jaučiu, kaip viskas įgauna pagreitį ir tampa rimtu darbu.
Viskas taip greitai sukasi, kad nelieka laiko pagalvoti, kas vyksta. Tiesiog darau ir einu pirmyn.
– Kiekvieną kartą jūsų stiliaus dienos vyksta vis kitoje erdvėje. Kaip ją pasirenkate?
– Pirmas įvaizdžio kūrimo susitikimas buvo interjero salone. Moterys atėjo apsirengti ir kartu pasisėmė idėjų interjerui kurti. Kodėl gi vienu metu nepadarius kelių darbų?
Elgiuosi pagal situaciją, žiūriu, ko tuo metu reikia moterims. Vasarą stiliaus dienas surengiau apatinių drabužių salone. Juk šiltuoju metų laiku drabužiai atviresni, reikia, kad jie derėtų su tuo, kas arčiausiai kūno.
– Kartu su jumis rinkdamosi drabužius moterys gauna ir vertingų patarimų?
– Domiuosi psichologija, todėl man įdomus žmogus, kuris pas mane ateina. Moteris su savimi atsineša visą gyvenimą. Mane stebina, kai patrauklios moterys sako: „Aš negraži, tai man netiks.“
Italė ar prancūzė savęs taip niekada nenuvertintų. Visi tie kompleksai mus lydi dar nuo paauglystės.
Stiliaus dienos – tai daugiau nei drabužių parduotuvė. Mes bendraujame, matuojamės drabužius.
Siųsdama žinutes klientėms, nekviečiu nusipirkti drabužių. Kviečiu į pasimatymą su manimi.
Mano žinutės turi savitą stilių. Tai tarsi žaidimas. Buvo keista, kai sužinojau, kad atsirado kopijuojančių mano veiklą ir net žinučių nuotaiką.
Žinau, kad tokių dalykų nenukopijuosi, jei tai nekyla iš vidaus. Kita vertus, priėmiau tai kaip komplimentą.
Kartais siūlau moteriai pabandyti vieną ar kitą rūbą, ji ilgai atsikalbinėja, kad tai – ne jai. Bet paskui, kai įsigyja, sako: „Aš šitą suknelę nešioju ir nešioju.“ Man tokie žodžiai – geriausias įvertinimas ir atlygis už darbą.
– Šis darbas neatrodo monotoniškas. Bet ar nevargina nuolatinė įtampos ir atoslūgių kaita?
– Būna, kad po stiliaus dienų nebesinori gražių rūbų. Tada įlendu į sportinį kostiumą, užsimaukšlinu kepurę ir noriu, kad niekas manęs nematytų.
Per kelias savaites iki kito susitikimo su moterimis tenka sekti naujausias tendencijas, rinkti naują kolekciją. Tai atsakingas darbas.
Turi pagalvoti, kas su kuo derės, bet kartu pasirūpinti, kad būtų pakankamai įvairovės, nes jei žmogus ateis ir jam niekas netiks, jis liks nusivylęs.
Jei ši veikla man nepatiktų, būtų neįmanoma to padaryti, nes tai sunku.
Kai rytais prausiuosi po šaltu dušu ir ledinis vanduo teka ant galvos, aš sakau sau: „Viskas, kas vyksta, vyksta man naudinga kryptimi.“
Tai yra mano kasdienis ritualas, mano malda. Kartais būna baisu, bet laikas parodo, kad viskas buvo taip, kaip man reikėjo.
– Kaip rūpinatės savimi?
– Kasdien einu pasivaikščioti į parką. Tai – mano laikas sau. Juk kad turėtum ką duoti, turi iš kur nors pasisemti. Vaikštau su savo samojedų veislės Aiše. Ji – mano asmeninė trenerė.
Sportuoti tik dėl formų neturiu nei laiko, nei noro. Lankau jogą. Asanos man padeda pajusti kūno ir sielos harmoniją. Žinau, kad gerai atrodau, kai gerai jaučiuosi. Taip nutinka, kai Antuanetė laiminga, kai visi artimieji sveiki.
Tada galiu eiti be makiažo, jaustis graži ir net negalvoti apie tai.
– Antuanetė jau irgi turi stiliaus jausmą?
– Leidžiu jai laisvai improvizuoti, kai rengiamės į darželį, tad kartais ji mane maloniai nustebina. Ji mėgsta savo darželio draugus pralinksminti, pavyzdžiui, sykį prieš įeidama į grupę pasipuošė saulės akiniais.
Antuanetė to nedaro rimtai, jai tai kaip žaidimas, pokštas, ji pati vos tvardosi nesusijuokusi. Vaikai – mūsų mokytojai. Aš mokausi iš dukros gyventi šia akimirka, nebėgti, neplanuoti.
– Ką veikiate kartu?
– Mes viską veikiame kartu, nes nėra kito pasirinkimo. Per stiliaus dienas ji po darželio ateina man padėti.
Vasarą turime tradiciją važiuoti į stovyklą Plateliuose, skirtą mamoms su vaikais. Ji skirta tik plungiškiams, o aš gimiau ir augau Plungėje.
Stovykloje vyksta kūrybinės dirbtuvės, kartu piešiame, lipdome, šokame, dainuojame. Tai – mūsų laikas drauge. Visus metus nešiojuosi tuos prisiminimus, o Antuanetė vis klausinėja, kada ten važiuosime.
Dukra sugrąžino mane į gimtąjį miestą, atsirado poreikis ten pabūti. Nebereikia nei Monako, nei Kanų.
– Paliekate ją seneliams pasidžiaugti?
– Palieku. Antuanetė savarankiška ir be manęs pabūna, kiek reikia. Bet mums trūksta vienai kitos. Ji sako: „Mama, man geriausia su tavimi.“ Ir man nereikia kitos kompanijos. Esame geros draugės.
Būreliai ir ugdymo įstaigos yra gerai, bet geriausias ugdymas – būti su mama, matyti, ką ji veikia. Dukra priverčia mane pasitempti visose srityse, turiu dėl jos viską daryti geriausiai.
– Sunku vienai rūpintis ir verslu, ir dukra?
– Labai sunku. Žinau, kad nesu tokia vienintelė, yra vienišų mamų, kurios ir daugiau vaikų vienos augina. Vienišos mamos dirba ne dvigubai daugiau, bet dešimt kartų daugiau.
Ne visoms pavyksta greitai persiorientuoti. Man pasisekė, nes turiu tokią savybę iš prigimties.
– Ar skyrybos ir buvo tas lūžio taškas, kuris privertė mobilizuotis, persiorientuoti ir pradėti naują verslą?
– Skyrybos neįvyko per vieną dieną. Su buvusiu vyru penkiolika metų buvome pora. Mūsų santykiai galėtų tapti aštraus siužeto romano pagrindu.
Buvęs vyras – dešimt metų už mane vyresnis, buvau labai jauna, kai susipažinome. Ilgą laiką jo tiesą aš priėmiau kaip savo. Bet ateina laikas, kai moteris suauga.
Jeigu man sako, kad tai – juoda, nors yra balta, aš juk matau, jog yra kitaip.
Kai du žmonės pradeda visiškai nesusišnekėti, išsiskiria jų pasaulėžiūra, mąstymas, jie tiesiog nebeturi ką veikti kartu.
Skyrybos buvo mano pasirinkimas, ir matau, kad tas sprendimas – mums abiem į naudą.
– Ar su buvusiu vyru pavyko išsaugoti draugiškus santykius?
– Jam liko viskas – nuo pagalvių iki šaukštų, todėl jam nėra ko ant manęs pykti. Bet mane iki šiol stebina kai kurie jo žingsniai.
Visada maniau, kad jis labai stiprus ir garbingas žmogus, bet jo poelgiai griauna šį įvaizdį.
Tikiu, kad laikui bėgant viskas susitvarkys ir susidėlios į savo vietas. Aplinkiniai sako, kad su manimi tiesiog neįmanoma pyktis.
Vertinu žmones, kurie ne tik moka gražiai gyventi, bet sugeba ir prisiimti atsakomybę už savo poelgius.
– Ar yra kandidatų į jūsų širdį? O gal po skyrybų jaučiate nusivylimą vyrais?
– Man vyrai labai patinka. Bet vyrai, kurie yra iš didžiosios raidės. Nes vyrų-vaikų pilna gatvėse vaikšto.
Dabar man sako, kad mano širdis – ledinė. Mano širdyje šiuo metu yra vietos tik Antuanetei, mamai, broliui, kitiems artimiesiems.
Stengiuosi nuolat tobulėti. Norėčiau, kad ir šalia manęs esantis žmogus toks būtų. Mūsų visuomenėje labai daug pareigų užkraunama moteriai, o vyras nori būti vienvaldis karalius be jokių įsipareigojimų.
Iš tiesų tas, kuris nori valdyti, turi prisiimti ir didžiausią atsakomybę. Pasaulinio lygio lyderiai labai myli ir saugo savo šeimas.
Moters meilės lauke vyrui visada puikiai sekasi, protingi vyrai tai žino ir vertina. Skaudindami moterį vyrai nukerta meilės sparnus. Kai sugriūva meilė, sugriūva ir šeimos pamatai.
Madinga būti stipria moterimi, kuri viską gali. Aš irgi galiu, aš viską padarau, bet visada pirmiausia esu moteris. Man sako: „Asta, tu tokia stipri.“
Bet aš nenoriu būti stipri. Norėčiau būti silpna, kuria kas nors rūpintųsi.
Bet neturiu kito pasirinkimo. Privalau būti tokia, kad išlikčiau.
Nenoriu gyventi ramiai. Turiu rankas, kojas, galvą. Finansinis žaidimas stiprina. Nuo idėjos iki rezultato tenka nueiti ilgą kelią – tai ugdo ir moko.
Negalėčiau nė vienos dienos nekurti.
Tai būtina asmenybei augti, kad ji nemirtų, neuždustų, nežūtų.
Kita vertus, visokių žmonių sutinki ir tenka susidurti su įvairiausiu jų elgesiu. Idealu, jeigu yra žmogus, už kurio galima nors kartais pasislėpti.
– Ar santuokoje patyrėte tą jausmą, kad su vyru – kaip už tvirtos uolos?
– Ir taip, ir ne. Jei vyras yra atsakingas, vykdo įsipareigojimus, moteris už jo jaučiasi kaip už uolos. Bet aš nepažįstu daug tokių vyrų.
Žinau tiek, kad piniginės storis dar savaime nelemia to saugumo jausmo.
– Ką jums šiandien reiškia „Mis Vilniaus“ ir Gražiausios pasaulio lietuvaitės titulai?
– Aš jų visiškai neprisimindavau, bet neseniai vienoje laidoje vyko diskusija šia tema. Sutikau senas pažįstamas, Vytenį Pauliukaitį, kuris buvo konkurso režisierius.
Tuos laikus prisimenu labai gerai. Tai buvo labai aukšto lygio renginiai, į kuriuos žiūrovai susirinkdavo su frakais ir vakarinėmis suknelėmis.
Man tai buvo mokykla. Kartais manau, kad vyras turi atitarnauti armijoje, o moteris – dalyvauti tokiame konkurse. (Juokiasi.)
Ir man visai nerūpi, ką mano žmonės, kurie niekada gyvenime nėra patyrę to jaudulio, to pasirengimo maratono ar apskritai nėra nė sykio užlipę ant scenos.
Renginiai vykdavo iki vidurnakčio, kol grįžti į viešbutį, jau 2 valanda nakties, keliesi 5 valandą ryto ir vėl važiuoji. Tokį krūvį ne kiekvienas gali atlaikyti.
Tam tikroms šalims yra prestižas, kad gražios moterys jas reprezentuoja. Reikia pamatyti, su kiek lagaminų į tarptautinius konkursus atvažiuoja rusės arba brazilės. Mūsų šalis tam neskiria pinigų, nes tai nėra mūsų prioritetas.
– Bet juk gražios moterys galėtų būti Lietuvos vizitinė kortelė?
– Lietuvos vizitinė kortelė ir yra gražios moterys. Jos eina pačios ir prasiskina kelią, kartu garsindamos Lietuvą. Lietuva maža, bet kiek yra pasaulyje žymių modelių!
– Būti gražia moterimi – dovana ar našta?
– Tai – moters pareiga. Ne veltui yra žinoma frazė: grožis išgelbės pasaulį. Kita vertus, turi būti visuma. Antonas Čechovas yra pasakęs: „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“
Nereikia rūpintis vien išoriniu spindesiu, nes yra ir daugiau svarbių dalykų. Bet nereikia ir slėptis už akademiko veido ir sakyti, kad man visai nerūpi išvaizda – tai gali būti tiesiog nepagarba aplinkai.
Vyras yra karys, o moteris – meilės nešėja. Ir taip bus. Gaila, kad yra mažai vyrų, kurie gali leisti moteriai būti moterimi, o ne tuo kariu, kuriuo dažna iš mūsų esame.
