Aktorių dienotvarkė sustyguota minučių tikslumu – rytą dukras išleidę į mokyklą ir vaikų darželį, patys neria į darbus.
„Jeigu šiokiadienį nėra filmavimo ar repeticijos, turiu nors pusdienį sau – galiu namuose pasitvarkyti. Juk savaitgalį vaikai nuolat klibina išsiilgę dėmesio, juos reikia išklausyti, valgyti paruošti.
O kartais tenka viską metus bėgti vaidinti spektaklio“, – apie nuolatinį skubėjimą pasakojo „Stalo teatro“ aktorė E.Zizaitė, kurios balse nebuvo justi savęs gailėjimo.
Valstybinio jaunimo teatro aktoriui J.Damaševičiui – irgi darbų įkarštis.
Vyras laukia, kada atsiras laisvo laiko, kad galėtų su dukromis Beatriče (11 m.), Morta (8 m.), Salomėja (2,5 m.) ir žmona Edita praleisti turkšdamiesi baseine ar lipdydami sniego senį.
Tėvai negali atsispirti atžalų prašymams nuvesti į kiną ar piceriją.
Porą tvirtai sieja ne tik vaikai, buitis, bet ir vaidmenys. Televizijos seriale „Namai, kur širdis“ E.Zizaitė vaidina kaimo parduotuvės pardavėją Izoldą, kuri aistringai myli vyrus ir nemėgsta įsipareigoti.
Ji suvilioja Jurgio vaidinamą mediką Arūną ir nustebina jį savo laisvu požiūriu. Tačiau po filmavimosi J.Damaševičius neslėpė: vaidinti su žmona meilužius buvo labai sunku, nes kasdienybėje jų santykiai priešingi, todėl neįmanoma išvengti dirbtinumo.
Kaip žmona reagavo į vyro prisipažinimą?
Edita: Man atrodo atvirkščiai: su vyru sunkiau gyventi po vienu stogu, negu vaidinti. Nusistebėjau, kad jis pasakė: sunku vaidinti su žmona.
Aišku, vaidinant su svetimu daugiau romantikos. O čia viskas žinoma. Bet ne tai esmė.
Dirbti kartu su vyru man yra laimė, nes tai laikas, praleistas kartu. Tuomet atsiranda daugiau bendrumo.
Gerai, kad po kelias mūsų scenas sudėdavo į vienos dienos filmavimus: ir lovoje gulėdavome apsikabinę, ir pamiegodavome, kol sustatydavo filmavimo kadrą. Buvo ramu kaip viešbutyje.
Jurgis: Dėl ramybės sutinku: vaikai nelipo ant galvos, pailsėjome.
– O kaip reaguotumėte sužinoję, kad iš tiesų vienas jūsų yra neištikimas?
Edita: Esame susituokę septyniolika metų. Bet nereiškia, kad taip negalėtų nutikti ir tai reikėtų toleruoti.
Mūsų vertybės šventos. Abu esame keturiasdešimtmečiai, auginame tris vaikus. Tačiau filmuojantis seriale išgirdau Jurgį šmaikštaujant: „Duokite jaunesnę aktorę, žmona neklauso.“ Aš jam ir sakau: „Tau – sėkmės. Vėliavą į rankas, ir pirmyn!“
Jam priminiau: gali kiekvienai jauniklei apsukti galvą, o kaip gyvensi toliau? Kas tau stiklinę vandens paduos? Ar silikoniniai papai?
Jurgis: Ohoho!
– Ką pasakytumėte žmonai, jei praneštų turinti kitą vyrą?
Jurgis: Nežinau. Tai būtų nauja.
Edita: Tai turėsi galimybę sužinoti. Aktoriai yra tokios prigimties – vis ką nors įsimyli. (Juokiasi.)
– Kai režisieriai suteikia galimybę kartu vaidinti, galite vienas kitą kaskart iš naujo įsimylėti.
Jurgis: Nors įsijaučiu į vaidmenis, ji – žemaitė, nepatikli. (Juokiasi.)
Edita: Kartu vaidinome nemažai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kurdavome etiudus, abu dirbome „Vaidilos“ ir Jaunimo teatruose. Po to pajutome tokią perkrovą, kad nebegalėjome kartu dirbti.
Dažniausiai vaidindavome porą, todėl laikui bėgant išlįsdavo asmeniškumai – juk pradedi į vyrą žiūrėti ne kaip į aktorių, o kaip į sutuoktinį: nejučia imu jį reguliuoti.
– Ar vyras jums pasako komplimentų?
Edita: Kartais. Juk vyrams ne sava, o kitos – gražesnės, ramesnės, paklusnesnės. O aš neklausau, nes esu žemaitė, kilusi iš Mažeikių.
– Namie kalbate bendrine kalba ar žemaitiškai?
Jurgis: Ji pradeda šnekėti žemaitiškai, kai nori kažin ką pavaizduoti.
Edita: Vyras nepriima mano žemaitiškumo. Jis man draudžia kalbėti savo tarme, nes yra gimęs Vilniuje.
Kai tik pradedu žemaičiuoti, iškart girdžiu: „Baik kaimo pokštus! Baik tą mužikiškumą, tą šiurkštumą!“
Jurgis: Vaikai iš tokios šnektos prisigaudo visokių šiukšlių ir pradeda šnekėti nešvariai. Man, kaip tikram vilniečiui, tai nepatinka.
Dukroms pasakiau: išmokite taisyklingai kalbėti bendrine kalba, gerai kirčiuoti žodžius, bent taip, kaip aš, tada galėsite keiktis, kalbėti žargonu.
Edita: Žargonas – kas kita. Bet šiemet – Tarmių metai, o jam tai nepatinka. Kalbėti žemaitiškai man įaugę į kraują. Su „Stalo teatro“ aktoriais net spektaklį tarmiškai esame pastatę.
Kalbėti žemaitiškai nereiškia būti šiurkščiam. Bet įsivaizduokite, kokia kyla reakcija, kai šeimą kviečiu valgyti ir pasakau: „Eikit ėst.“ Visi išplečia akis: „Kas tau mes – gyvuliai?“
Jurgis: Kai studentas važiuodavau autobusu pas būsimus uošvius, pravažiavus Šiaulius pasigirsdavo, kaip žmonės šiurkščiai žemaitiškai bendrauja. Jie taip aršiai aiškinasi, kad, atrodo, tuoj susimuš.
Edita: Žemaičiai nuoširdūs. Jūs, vilniečiai, inteligentiškai bendraujate?
– Vis neperprantate žemaičių?
Jurgis: Iki galo ne. Vis dar ieškau to moteriško švelnumo.
– Visų trijų dukterų susilaukėte namuose. Jurgis stebėjo gimdymą. Ar jį reikėjo įtikinėti?
Jurgis: Žmona pasakė, kad nori, jog būčiau šalia jai gimdant. Tačiau tam abu ruošėmės iš anksto – metus lankėme paskaitas. O pribuvėja taip įkvėpė mane, kad jokių klausimų nekilo.
Edita: Jeigu būčiau bijojusi, taip nebūčiau pasielgusi. Gimdyti namuose buvau tvirtai apsisprendusi ir rami.
– Gimdymas – fiziologija. Menininkui nebaisu išvysti kančią, kraują?
Jurgis: Aš nebijau kraujo. Jokios fiziologijos nemačiau, nes mintys ne į tai buvo sutelktos. Svarbiausia sulaukti sveiko kūdikio.
– Ar iš anksto žinodavote, kokios lyties atžala gims?
Jurgis: Pamenu, kai žmona laukėsi pirmojo vaiko. Važiavome troleibusu pas gydytoją sužinoti, ko gi mes laukiamės. Troleibuse sutikome kaimyną filosofą Arvydą Juozaitį, jis mus nuramino: „Visiškai nesvarbu, kas gims. Juk ką Dievas duos, nepakeisite.“
Dėl jauniausios Salomėjos klausimo nekilo – kai turėjome dvi dukras, neabejojome, kad ir trečia bus dukra. Man kitaip neišeina!
Edita: Niekada nesmalsaudavau, kokią lytį rodo ultragarso aparatu padarytos nuotraukos. Tik kai laukiausi antro vaiko, įtartinai pilvas buvo labai didelis.
Kai gydytoja paklausė, ką dar norėčiau sužinoti apie savo nėštumą, atsakiau: vaikų skaičių. Ji patikino – vienas. „Ačiū!“ – sušukau iš džiaugsmo.
– Trijų dukterų draugiją dar galėtų papuošti ir sūnus.
Jurgis: Aš – ne Arvydas Sabonis! (Juokiasi.) Man jau tas tris dukras reikia stengtis išlaikyti, aprūpinti. Ne ta profesija, kur pinigais lyja.
Neturiu ambicijų susilaukti sūnaus ir pratęsti savo giminę. Taip mąstyti – tuštybė. XIII amžiuje, kai karalius privalėdavo susilaukti sūnaus, kuris paveldės sostą, tai buvo pateisinama. Dabar tai būtų kvaila, nes svarbiausia, kad gimė sveiki vaikai.
– Dukras kreipiate į aktorystę?
Jurgis: Beatričė su mumis filmavosi reklamoje, Morta įgarsina animacinių filmų personažus, tačiau savo vaikams nelinkėčiau aktoriaus profesijos. Tai ne specialybė. Jos neišmokstama – arba duota būti aktoriumi, arba ne.
Edita: Morta – artistiškos prigimties, dainuoja „Liepaičių“ chore, Beatričė šoka.
Nesipriešinčiau jų pasirinkimui, svarbiausia, kad užaugtų laimingos. Nedrausčiau nieko, nes žmogus turi pasirinkti savo kelią ir juo eiti.
Įsitikinau, kad moterims aktorystė – itin sunki dalia. Joms sunkiau atlaikyti konkurenciją.
Vyrai, būdami penkiasdešimties metų, dar jaunuolius vaidina. O moteris jauna teatre ar kine laikoma perkopusi dvidešimtmetį.
Būdama keturiasdešimties tampi teta, o penkiasdešimties – bobute. Bet jei mergaitės norės, tegul bando šį kelią.
– Kaip namuose dalijatės buities rūpesčius?
Edita: Vyras – mūsų šeimoje žvaigždė, nes labai daug dirba. Aš – namų šeimininkė, vairuotoja ir laisvu nuo darbo namuose metu tik aktorė.
Jurgis: O kas pastaruoju metu vyko į gastroles ir kas vežiojo vaikus, valgį ruošė?
Edita: Gastrolės man lyg atostogos, kai pabėgu nuo buities. Palieku tuščią šaldytuvą ir išvažiuoju, tuomet Jurgis ką nors gardaus paruošia. Reikia vyrui suteikti galimybę pasimokyti suktis prie puodų.
