Neišsenkančiu humoro jausmu garsėjanti G.Dauguvietytė sako negalinti atleisti gamtai už tai, kad davė tokius skirtingus tėvus.
Jos motina aktorė Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė (1899–1986) buvusi griežta ir reikli, o tėvas garsus režisierius Borisas Dauguvietis (1885–1949) – kur kas atlaidesnis, rašo dienraščio „Lietuvos rytas” priedas „TV antena”.
Prie tėvo kapo užsirūko
„Dabar nuėjusi prie motinos kapo susigraudinu, kad netapau tokia, kokios ji tikėjosi. Už tai jos nuoširdžiai atsiprašau. O ant tėvui skirto paminklo prisėdu ir užsirūkau, – pasakojo audringu gyvenimo būdu garsėjusi menininkė. – Mano motina buvo suvalkietė, nepaprastai kieta.
Sulaukusi 35 metų, ji buvo jau dukart išsiskyrusi. Aš jos bijojau kaip ugnies.”
Režisierė sakė, kad motina ją augino tarsi su geležiniais pančiais, o tėvas lepindavo ir viską leisdavo.
„Jeigu mano auklėjimu būtų užsiėmęs tik tėvas, iš manęs nieko gero nebūtų išėję”, – šyptelėjo G.Dauguvietytė.
Mokyklai nupirko suolą
Tėvai ją leido į darželį, kuriame vaikai buvo ugdomi pagal garsios prancūzų pedagogės Marios Montessori sukurtą sistemą – stengiantis atskleisti kiekvieno gabumus.
Būdama devynerių G.Dauguvietytė išlaikė egzaminus į pirmą gimnazijos klasę, o ją baigė sulaukusi vos 16-os.
„Tai mamos nuopelnas. Ji nuolat kartodavo, kad svarbiausia gyvenime yra mokslas ir darbas, – prisiminė režisierė. – O tėvas man buvo padovanojęs knygą „Robinzonas Kruzas”. Dabar suprantu, ką jis man norėjo įskiepyti: net iš sunkiausios padėties galima išsikapstyti darbu ir protu.”
Kai buvo kuriamas Šiaulių teatras, G.Dauguvietytės tėvai buvo labai užsiėmę, išvažiuodavo ilgų gastrolių. Todėl į Šiaulių gimnaziją jie mergaitę atvedė praėjus nemažai laiko po rugsėjo 1-osios.
„Pas mus jau nėra vietų”, – skėstelėjo rankomis gimnazijos direktorius. Tuomet Galinos tėvas nupirko mokyklos suolą ir atitempė jį į klasę.
Motina išpėrė kailį
Kai Galinos tėvai išvykdavo į gastroles, kurios neretai trukdavo porą mėnesių, mergaitę prižiūrėdavo auklė. Ji vesdavosi gimnazistę į filmus su garsiausiomis to meto pasaulio aktorėmis.
Tai atsisukdavo prieš pačią auklę. Grįžusi iš kino Galina reikalaudavo, kad jai prileistų vonią vandens ir padarytų masažą, kaip ką tik buvo mačiusi filme.
Kartą Galina, auklei nežinant, išėjo pas draugę, gyvenančią netoli Šiaulių. Kai grįžo namo, kilo didelis skandalas.
„Kai grįžo mama, auklė manimi pasiskundė. Tėvas tuo metu buvo teatre. Man mama liepė nusimauti kelnes, atsigulti ant mūsų pilkos aksominės sofos ir penkis kartus sagtimi rėžė per užpakalį”, – apie griežtą mamos auklėjimą pasakojo G.Dauguvietytė.
Po egzekucijos Galina užsidarė kambaryje ir tylėjo, kol iš teatro grįžo tėvas. Tuomet ji pradėjo guostis, rodyti, kur ir kaip ją motina mušė, kokių žymių sagtis ant užpakalio paliko.
Tai išvydęs tėvas ėmė barti motiną. Galina ir dabar dar prisimena, kaip džiaugėsi girdėdama, kad motina gauna nuo tėvo pylos.
Prikalė mokytojo kaliošus
Režisierė prisipažino vaikystėje buvusi tikra chuliganė. Kartu su ja šunybes krėsdavo dar dvi draugės.
Besimokydamos Kauno „Aušros” gimnazijoje merginos nenustygdavo vietoje. Kartą Galina atsinešė į mokyklą peilį ir prie klasės lango, kuris atsiverdavo į Laisvės alėją, suvaidino, kad pjaunasi gerklę. Praeiviai žiūrėjo sustingę iš siaubo.
„O prisiminus vieną išdaigą ir šiandien darosi gėda, – pasakojo G.Dauguvietytė. – Kartą prie žemės prikaliau matematikos mokytojo Prano Mašioto (jis buvo ir garsus vaikų rašytojas. – Red.) kaliošus.
Jis pasilenkė jų pakelti ir pargriuvo. Kitiems mokiniams pagailo mokytojo ir jie mane išdavė. Tąkart turėjau išklausyti ilgą mamos pamokslą”, – prisiminimais dalijosi režisierė.
Išsiskyrė apkūnumu
Nuo vaikystės Galina išsiskyrė ne tik ugningu būdu, provokacijomis, bet ir puošniais drabužiais, kurių jai parūpindavo motina. Režisierė sako nuo mažų dienų žinojusi, kas yra Coco Chanel.
Tačiau G.Dauguvietytė aplinkinių dėmesį patraukdavusi ne ryškiais apdarais, o apkūnumu. Tėvas juokdavosi: „Kokia gera mūsų dukra, ji valgo kartą per dieną: ryte pradeda, o vakare baigia.”
„Aš buvau stora kaip bekonas. Bernai mane dėl to erzindavo, tačiau man į juos būdavo nusispjauti. Aš į vaikinus iki paskutinių klasių nežiūrėjau, nes buvau užsiėmusi savais reikalais”, – šypsojosi G.Dauguvietytė.
Vyrai guldavosi po kojomis
Užtat subrendusi Galina tapo žavia ir vyrų geidžiama moterimi. Ji sako visą gyvenimą mokėjusi ir mėgusi prisižiūrėti. G.Dauguvietytė iki šiol net šiukšlių neneša nepasidažiusi, be to, kas septyniolika dienų lankosi pas pedikiūrininkę.
Prabilusi apie vyrus moteris sakė, kad seksas jai niekada nebuvo svarbiausia. „Nebuvau godi”, – juokėsi režisierė.
Tačiau linksmai ir bendrauti mėgstančiai merginai suvilioti vyrą visada buvo paprasta.
Nenuostabu, kad spalvingame režisierės gyvenime vyrų netrūko. Jie tiesiog guldavosi po kojomis. Bet moteris dievagojosi vienu metu turėdavusi tik vieną.
G.Dauguvietytė buvo dvejus metus ištekėjusi už prancūzo, tačiau nuo jo pabėgo palikusi visus dovanotus papuošalus.
Antrąjį vyrą – lietuvį sutiko teatre. Su trečiu gyveno, kaip pati sako, susimetusi. Dviese turguje pardavinėdavo paršiukus.
Vėliau buvo sutikusi avantiūristą, kuris pažadino beprotišką aistrą ir suteikė didžiulę kančią. Šis vyras Galiną paliko, dėl to ji net norėjo nusižudyti.
Džiaugiasi, kad neturi vaikų
„Už visas mano nuodėmes gamta atleido, o už kančias apdovanojo – su savo paskutiniu vyru, kurį palaidojau prieš 9 metus, nugyvenau 42 metus. Gyvenome ramybėje, o siautėdavome irgi kartu. Su juo tapau normaliu žmogumi. Mes net susipykę nė karto nebuvome”, – svajingai kalbėjo G.Dauguvietytė.
Ji prisipažino niekada nenorėjusi turėti vaikų.
„Aš neturiu jokių motiniškų instinktų, – prisipažino moteris. – Darbas man buvo viskas. Ir dabar džiaugiuosi, jog nereikia rūpintis, kad anūkai nepasigertų, kad neimtų vartoti narkotikų.”
Visus savo vyrus moteris įspėdavo neplanuojanti turėti atžalų. „Nė vienas dėl to nepasakė, kad mums ne pakeliui”, – šyptelėjo režisierė.
Vienatvė – lyg atgaiva
„O kas jums šiandien atrodo baisiau – mirtis ar vienatvė?” – paklausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
„Įdomus klausimas, – susimąstė G.Dauguvietytė. – Kartą dėl kaulo lūžio metus nebuvau net iš namų išėjusi. Tuomet pasijutau visiškai viena. Ir pasidarė taip gera. Kokia laimė yra vienatvė!
Visą gyvenimą praleidau tarp žmonių. Septynerius metus dalyvavau dainų ir šokių ansamblyje – ten mane supo minia. Dirbau kino studijoje – ten jaučiausi tarsi turguje. Paskui mane prikalbino dirbti televizijoje – tame beprotnamyje.
Nuo pat jaunystės gyvenu tarsi beprotnamyje, todėl ramybe ir vienatve tiesiog mėgavausi.”
