Sukti plokšteles prie didžėjaus pulto Vilniuje ar Maskvoje J.Antanėliui – svajonių darbas, nors jis prasideda apie vidurnaktį ir baigiasi paryčiais, rašo "Lietuvos rytas".
Ne kiekvienas galėtų taikytis prie tokio pašėlusio ritmo, juolab kad vyras turi trejų su puse metų sūnų Kristijoną.
Įpratęs gyventi lyg šikšnosparnis J.Antanėlis nenorėtų nieko keisti.
Nors Sidnėjuje (Australija) lietuvis baigė verslo vadybos bei režisūros mokslus, jis džiaugėsi nesąs vadybininkas, kuriam jau aštuntą valandą ryto reikėtų sėdėti biure.
Jonui patogiau dirbti naktimis. Juk tuo metu miega jo didžiausias džiaugsmas – vienturtis sūnus.
„Didžėjaus darbu susidomėjau būdamas septyniolikos metų. Po metų pradėjau sukti plokšteles naktiniuose klubuose“, – pasakojo anksčiau D’Jonee pseudonimu išgarsėjęs J.Antanėlis.
Bet jau kurį laiką vilnietis senu slapyvardžiu nebeprisistato: „Esu tik Jonas Antanėlis. Išaugau iš pseudonimų, atėjo laikas dirbti savo vardu.“
Jam padeda ir garsi pavardė. Žinomo kompozitoriaus K.Antanėlio ir aktorės J.Matekonytės vyresnysis sūnus Jonas po lašą iš tėvų surinko jų gabumus.
Aktorystės nestudijavęs Jonas prieš ketverius metus nusifilmavo žiūrovų ir kritikų pripažinimo sulaukusioje režisieriaus Igno Miškinio vaidybinėje kino juostoje „Artimos šviesos“. Sūnaus debiutą palankiai vertino ir jo motina aktorė.
„Mane tas filmavimasis išlaisvino, nes iš karto palikau darbą reklamos agentūroje. Man patinka dirbti pagal laisvą grafiką, nes nereikia anksti keltis“, – tikino ne tik didžėjus, bet ir lietuviškų filmų režisieriaus asistentas J.Antanėlis.
Aktorystė J.Antanėliui buvo pažįstama sritis, mat vaikystėje jį motina kartais vesdavosi į filmavimo aikštelę. Sūnui nuo mažens pažįstami ir teatro scenos užkulisiai: „Už jų pasislėpęs tupėdavau, kol buvau mažiukas.“
Didžėjus yra nusifilmavęs reklamose, tačiau to nevadina rimtu darbu. Be to, J.Antanėliui svetimas prisirišimas prie kokios nors vienos veiklos: „Man patinka bėgioti – negalėčiau daryti vieno darbo, nes toks mano būdas.“
Vyrui nesunku pereiti iš vienos veiklos į kitą, nes tai – savotiškas poilsis: „Kai pavargstu nuo filmavimų, bėgu sukti plokštelių.
Po to galiu organizuoti renginius, užsiimti grafiniu dizainu. Bet visa veikla susijusi tik su kūryba.“
J.Antanėlis nemokėtų gyventi pagal griežtą dienotvarkę, nes jam kūryba ir darbo valandos – nesuderinama.
Tačiau tėvai Joną vis dar bando atvesti į protą: „Jie išgyvena, kad blaškausi tarp įvairių darbų, ir pataria susirasti vieną nuolatinį darbą, iš kurio gaučiau stabilių pajamų.
Jie – teisūs. Aš savo vaikui, kai jis užaugs, sakysiu tą patį. Bet pats darau savaip, dėl to negaliu skųstis.“
Augdamas menininkų šeimoje Jonas kvėpavo tuo pačiu kaip ir tėvai.
„Nuo vaikystės girdėjau muziką, kurią rašė tėvas. Užaugau įrašų studijoje, kai buvo įrašinėjama roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Tingėjau mokytis groti instrumentu, nors nemažai metų dainavau „Ąžuoliuko“ chore.
Labai sunkios buvo fortepijono pamokos, todėl radau lengvesnę išeitį – suku plokšteles“, – šypsodamasis pasakojo J.Antanėlis, kartais rašantis muziką.
Bet tėvo pėdomis – kurti roko operų – Jonas nesiruošia sekti. Net rašydamas muziką sūnus neprašo jo patarimų: „Tėvas – labai komplikuota asmenybė.
Nors kasdien bendraujame, abu turime savo nuomonę. Jis – kitos kartos kūrėjas nei aš. Dabar pramogos pasikeitusios, žmonės kitaip linksminasi, kitaip klausosi.“
J.Antanėliui prasiveržti į Rusijos sostinės pramogų pasaulį padėjo vaikystės draugė, studijavusi Maskvoje. Lietuviai dirba renginių organizavimo įmonėje, kuri gauna užsakymų rengti vakarėlius turtingiems klientams.
Dukart per mėnesį jis išsiruošia į Maskvą sukti plokštelių. Renginiai vyksta klubuose ir privačiose valdose.
„Vien Maskva neapsiribojame, vakarėlius organizuojame ir Kazachstane, ir Tailande“, – pasakojo neseniai Vilniaus senamiesčio klubo „One Two“ didžėjumi tapęs vilnietis.
Ši pramogų vieta – uždara, joje vakarėliai rengiami iš anksto susitarus su didžėjais. Klubas neturi net iškabos.
„Jį galima surasti pagal degančią žvakę lauke“, – pasakojo J.Antanėlis, su juo susitikus pašnekesio naujoje darbo vietoje.
Nors J.Antanėlis yra geidžiamas didžėjus ir Vilniaus, ir Maskvos klubuose, užkariauti pasaulio jam nerūpi: „Dirbu savo darbą, gaunu už jį pinigus.
Neturiu užmojų tapti garsiu didžėjumi, šią veiklą vertinu kaip darbą, nes mano pagrindinis tikslas – vaikas.
Juk gyvenu ir dirbu ne sau, o sūnui“, – patikino darbų srautą pagal savo norus reguliuojantis J.Antanėlis.
Didžėjus tikino atsirenkąs, kaip dažnai didžėjauti vakarėliuose, mat jam rūpi matyti ir augantį savo sūnų. Vyras apgailestavo, kad su vaiko motina Ana nepavyko išsaugoti šeimos. Juodu šiuo metu gyvena atskirai.
Kadangi Jonas dažniausiai dirba savaitgaliais, kitomis dienomis stengiasi eiti kuo anksčiau miegoti ir anksčiau atsikelti, kad nuvestų sūnų į vaikų darželį.
„Gyvenu šalia tėvų. Mama man dažnai padeda prižiūrėti Kristijoną“, – parama džiaugėsi J.Antanėlis.
Jaunesnis brolis ieško pašaukimo Londone
Didžėjaus J.Antanėlio pėdomis seka trylika metų jaunesnis brolis Antanas (21 m.). Vaikinas didžėjumi dirba Londone. Kol Antanas buvo kūdikis, vyresnėlis Jonas jį prižiūrėdavo: nešiodavo jį, keisdavo sauskelnes. Dabar Antanas, kaip ir tėvas, kuria muziką. Vaikinas Londone ruošiasi išleisti savo kūrybos albumą.
Jonas pritaria brolio pasirinkimui: „Kauno technologijos universitete Antanas studijavo muzikos technologijas, bet dabar išėjo akademinių atostogų. Jis dar ieško savo pašaukimo. Manau, kiekvienam jaunam žmogui reikia pirma kur nors išvykti, pagyventi, o ne baigus mokyklą pulti studijuoti. Juk dažnai gali patekti ne ten, kur nori.“
