Po pritrenkiančios filmo „Sportloto-82“ sėkmės Algį ėmė atpažinti gatvėse, gerbėjai užvertė jį laiškais. Aktorius tapo populiarus visoje SSRS. Prasidėjus krizei sovietinėje kinematografijoje, kai nebuvo kuriami nauji filmai, o kino darbuotojai pradėjo dirbti taksi vairuotojais, statybininkais, A.Arlauskas su žmona, aktore Marina Šimanskaja ir vaikais išvyko gyventi į Ispaniją. A.Arlausko motina – ispanė, o tėvas – lietuvis. Todėl Algis retsykiais apsilanko ir Lietuvoje, ir Maskvoje.
- Аlgi, kiek žinoma, jūsų tėvai nėra susiję su menais. Kaip jums pavyko būnant vos ketverių metų nusifilmuoti kino filme?
- Мano tėvai buvo partiniai darbuotojai. Bet jaunystėje mama aktyviai dalyvavo saviveikloje: šoko, vaidino spektakliuose. Pas mus buvo tradicija: visa šeima dainuodavo vakarais. Ko gero, tada manyje ir atsiskleidė aktoriaus sugebėjimai. Vaikų darželyje būdavo rengiami spektakliai į kuriuos kviesdavo ir kino darbuotojus. Mes mokėmės eilėraštukus stovėdami ant taburečių. Prisimenu, iškaliau atmintinai eilėraštuką apie morką. Režisieriaus Georgijaus Danelijos filmo „Kelias į prieplauką“ padėjėjas atidžiai mane išklausė, o paskui pakvietė į „Mosfilm“. Mane patvirtino vaidmeniui, tačiau vėliau tą sceną iškirpo.
Pirmasis rimtas darbas kine įvyko man suėjus 15 metų: režisieriaus Vladimiro Rogovo filme „Šiaurės laivyno junga“. Po to ir nusprendžiau stoti į VGIK‘ą. Deja, neįstojau. Priėmimo komisijoje man pasakė: „Jūsų nepataisomas kalbos defektas“. Išėjau iš auditorijos, atsisėdau ant suoliuko ir pradėjau balsu raudoti. Atrodė, kad gyvenimas baigėsi. Paskambinau V.Rogovui, norėjau pasitarti, ką toliau daryti ir sužinojau, kad pagrindinė aktorių kalvė ne VGIK‘as, o B.Ščukino teatro mokykla. Dabar suprantu, kad tai buvo mano „sportloto“ - ištrauktas laimingas bilietas.
Tiesa, į teatro mokyklos priėmimo komisijos perklausymą atbėgau paskutinę dieną. Taip pakylėtai deklamavau, kad egzaminus priiminėjęs V.Poglazovas iš karto mane praleido į trečią turą. Paskutiniame atrankos etape deklamavau M.Lermontovo eiles ir,panašu, taip įsijaučiau, kad garbaus amžiaus B.Ščukino mokyklos pedagogai kvatojo iš širdies.
- Kaip tėvai reagavo į jūsų profesijos pasirinkimą?
- Įstojus į teatro mokyklą, tėvas jau buvo palikęs mus ir daugiau aktyviai nebedalyvavo mūsų šeimos gyvenime. O mama mane visą laiką palaikė. Vis dėlto tą kartą pasakė: „Suprantu, kad tau patinka, bet tu net neįsivaizduoji, kad tai labai sunki profesija. Ir ką tu su ja darysi Ispanijoje?“ Mano mama atsidūrė Rusijoje 1937 metais – per Ispanijoje vykusį pilietinį karą. 1951 metais Sočio sanatorijoje susipažino su mano tėvu. Šeimai visada buvo svarbu anksčiau ar vėliau grįžti į savo tėvynę.
- Kaip jums, jaunam aktoriui, pavyko patekti pas žinomą režisierių L.Gaidajų?
- Tuo metu mane pakvietė bandymams iš karto dviejuose filmuose: J.Raizmano „Asmeninis gyvenimas“ ir L.Gaidajaus „Sportloto-82“. Bet tuo metu jis buvo nusižiūrėjęs ir aktorių Jevgenijų Gerasimovą. Tačiau kino meno tarybos nariai niekaip negalėjo nuspręsti, kuriam iš mudviejų skirti Kostios vaidmenį. Kažkuris iš tarybos narių pašnibždėjo režisieriui, kad, girdi, šis jaunas aktorius – atradimas. Taip aš ir patekau į „Sportloto“.
- Iš karto supratote, kad „Sportloto“ laukia sėkmė?
- Baigiantis filmavimui apniko abejonės. Pakalbėjau su M.Pugovkinu ir supratau, kad L.Gaidajus - ne geriausios formos: ir dėl sveikatos, ir dėl kūrybos. Kiti šnabždėjosi: visai nebe tas Gaidajus! Anksčiau trykšdavo idėjomis, humoru, o dabar pritilo. Žinoma, „Sportloto-82“ negalima lyginti su „Briliantine ranka“ arba „Kaukazo belaisve“, tačiau būtent to režisieriaus dėka mane ir po tiek metų - be ševeliūros bei strazdanų ant veido iki šiol atpažįsta.
- Buvo kalbama, kad vos nesužlugdėte filmavimo.
- Tai nutiko dėl pateisinamos priežasties: likus porai dienų iki filmavimo pradžios nuvežiau žmoną į gimdymo namus ir labai norėjau pasiimti ją kartu su dukrele. Mariną su Olia pralaikė ligoninėje dar trejetą dienų, o iš Alupkos pasipylė telegramos: „Šiandien neatvažiuosi – atimsime vaidmenį!“ Prasibroviau į gimdymo namus, apkabinau žmoną, pamačiau dukrelę ir tik po to išskridau į Krymą. Žodžiu, negalėjau dalyvauti išrašant žmoną iš ligoninės – merginas paėmė mano brolis Vladimiras. Marina iki šiol man tai primena!
- Аlgi, prisipažinkite, žmona nepavyduliavo jūsų filmo partnerei, aktorei Svetlanai Amanovai?
- Ką jūs?! Aišku, jei vyras ir žmona – ne tos pačios profesijos, galėtų iškilti tokių problemų. Tačiau tai ne apie mus su Marina. Kaip galima pavydėti profesijai? Jei mano žmona būtų nusifilmavusi erotinėse kino scenose, būčiau pamatęs ją aistringai besibučiuojančią filme ir tai ji būtų nepriekaištingai padariusi, kad žiūrovai patikėtų, aš tik džiaugčiausi! Аktoriai turi mokėti įtikinti žiūrovus ir pakerėti juos savo energija. Man atrodo, kad mūsų su Svetlanos romantiška scena prie laužo – viena geriausių filme.
- Ar jums gerai sumokėjo filmuojantis šiame topiniame filme 1982 metais?
- Už filmavimąsi „Sportloto“ aš gavau nemažai pinigų. Motina pridėjo antra tiek pat ir nusipirkau padėvėtą „kapeiką“. Nuo to laiko pakeičiau ne vieną automobilį, bet labiausiai bijau užsnūsti vairuodamas. Mane sukrėtė Viktoro Cojaus mirtis. Juk aš buvau tris kartus „išsijungęs“ vairuodamas automobilį. Prasimerkdavau atsidūręs prie pakelės krašto.
- Jūsų žmona M.Šimanskaja nusifilmavo dešimtyse puikių kino juostų. Tarp jų „Saugokite moteris“, „Skrendančių husarų eskadronas“ ir kitose. Kaip ji dabar gyvena?
- Mes su Marina įkūrėme Ispanijoje nedidelę mokyklą, kur rengiame profesionalius aktorius ir scenaristus. Žmona – puiki pedagogė. Duktė Olia gyvena Maskvoje, tęsia mūsų profesiją. Ji – režisierė. Sūnui Aleksandrui 22 metai. Jis mokosi Bilbao technikos mokykloje.
- Jūs atsisveikinote su aktoriaus profesija ir grįžote prie to, apie ką seniai svajojote – tapote režisieriumi. Kaip manote, kodėl dabar beveik nefilmuojami geri filmai?
- Sovietmečiu norint būti puikiu ir mėgstamu artistu, pirmiausiai reikėjo tapti liaudies numylėtiniu. Dabar pirmoje vietoje glamūras ir tariami aktoriai, pasikeliantys sau nerealius įkainius ir užsiimantys savireklama. Pasiūlai tokiam vaidmenį – sutinka, o likus porai dienų iki filmavimo sako: „Per mažai mokate, pridėkite, antraip, nesifilmuosiu“. Mūsų žvaigždėms per filmavimo dieną uždirbti pusantro tūkstančio JAV dolerių - jau nebepakanka! Galbūt dėl to nebeturime tokių aktorių kaip A.Batalovas, T.Samoilova, kurie dirbo iš pašaukimo ir pusvelčiui.
- Koks jūsų požiūris į perfilmuojamus naujai senus filmus? Prieš kiek laiko kilo skandalas dėl filmo „Ivanas Ivanovičius keičia profesiją“ tęsinio.
- Baisu, kas darosi. Prodiuseriai kurdami „remeikus“ parodo savo bejėgiškumą: uždeda savo letenas ant sovietinio kino aukso fondo ir mėgina ant svetimos kupros patekti į rojų. Tai tikrų tikriausia savivalė!
Parengė Sniegė Pilypienė
