Beje, dainininkas ar architektas? Kaip labiau mėgsta prisistatyti vilnietis A.Kaušpėdas?
„Žinoma, architektas“, – ilgai nesvarstė paklaustas žurnalistės Aušros Kilkuvienės „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
Juk jis – grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas.
„Dainavimas – mėgstama veikla, tačiau duonos iš jos nevalgau, – paaiškino jis. – Bet jei kas nors pasakytų, kad nuo šios dienos man negalima kurti, tai būtų didžiausia nelaimė.“
– O meilė – laisvė ar pančiai?
– Man meilė – pirmiausia taika. Tai tam tikra būsena. Kai žmones ir aplinką priimi tokius, kokie jie yra.
Tai nutinka tada, kai supranti, kad pasaulis tiesiog toks yra, kad nereikia nieko smarkiai keisti.
– Kai sutikote savo pirmąją žmoną Audrą, tikriausiai apie globalią meilę visai žmonijai negalvojote?
– Turiu būti diplomatiškas, nes du kartus vedžiau, neverskite manęs lyginti. Esu dukart vertingesnis kaip vyras, nes turėjau dvi žmonas, antrą tebeturiu ir nesiruošiu turėti trečios.
Apie abi savo žmonas galiu atsiliepti tik teigiamai. Nuostabi pirma žmona, nuostabi antra žmona.
– Kaip gyveno pirmoji ką tik susituokusių Kaušpėdų šeima?
– Nepaprastai spalvingai. Kai esi jaunas, alkanas, drąsus, godus kultūros, įvykių, karjeros, labai daug bendrauji, draugauji, per naktis sėdi, klausaisi muzikos, pats muzikuoji, rengi vakarėlius.
Su Audra tuokėmės būdami 23 metų. Avansu patikėjome, kad susiderinsime, bet nesusiderinome.
Abu stengėmės išlaikyti šeimą. Gyvenau kitais dalykais, gal tai ir atitolindavo problemos sprendimą, gal dėl to ir kartu pragyvenome 24 metus.
– Vis manėte, kad problemos pačios išsispręs?
– Vis sakydavau sau – palauk, gal praeis, susitvarkys, bet nesusitvarkė. Gyvenimas eina, o vieną dieną pamatai, kad didžioji tavo gyvenimo dalis jau praėjo su įsisenėjusia problema.
Dėl to, kad mes išsiskyrėme, labiausiai nukentėjo vaikai – ta kaltė mane nuolat persekioja. Patikėkite, išsiskirti yra labai sunku. Jei būčiau žinojęs, kaip tai sudėtinga, kiek dvasinių išgyvenimų tenka patirti, nežinau, ar būčiau ryžęsis.
– Koks buvote tėvas?
– Mano dukterų vaikystė prabėgo tai su tėčiu, tai be jo. Man atrodo, kad joms manęs buvo per mažai. Dabar jau nieko nepakeisiu. Suprantu, kad nebuvau labai geras tėvas.
Tikiuosi pasitaisyti bendraudamas su anūkais Urte ir Augustu. Man labai patinka pas juos nuvažiuoti, su jais žaisti. Ir labai laukiu, kada jie atvyks pas mane paviešėti. Tai bus man didžiausia šventė.
– Ar jūsų dukterys buvo skirtingos?
– 34-erių Monika – aiškaus, konstruktyvaus mąstymo, joje dera ir pragmatiška, ir meniška natūra. Ji puikiai įsirengė savo namus, bet išmano ir verslo situaciją.
Algė buvo meniška, impulsyvi, ji iki paskutinės dienos ieškojo savęs, savo vietos gyvenime.
Tikėjausi, kad ji dar parodys savo labai įdomų menininkės veidą. Joje buvo tiek vertybių ir filosofijos! Labai gaila, kad ji mus paliko. Algei buvo tik 25-eri.
– Kas jums padėjo išgyventi sunkias akimirkas prieš metus tragiškai žuvus jaunėlei dukrai?
– Niekas nesibaigė, viskas tebesitęsia, bet viską priimu kaip duotybę, kaip tam tikrą man nežinomą Kūrėjo scenarijų, kuris man labai skausmingas. Stengiuosi neleisti sau gailėtis savęs.
Turėjau ką nors daryti su savo sielvartu ir kaip nors išgyventi tuos metus. Stengiausi daugiau dirbti, kurti, kad kuo mažiau liūdėčiau. Taip atsirado knyga ir naujas albumas. Gyvenu įdomų gyvenimą, kuris žada dar daug visko ir įdomaus.
– O koks jūs buvote vaikas?
– Išdykęs. Kai tėvas paimdavo mano pažymių knygelę ir pamatydavo raudonai prirašytų blogų pažymių, visa jėga mesdavo ją į sieną sakydamas: „Tu man geriau nerodyk ir nenervink manęs.“
Man nepatiko mokykla – tai tokia diktatoriška institucija, kur atstumas tarp vaikų ir mokytojų labai didelis, nors tai buvo garsioji Vilniaus 23-ioji vidurinė mokykla, kurioje mokėsi ir šviesaus atminimo Vytautas Kernagis.
Bet man kažkas netiko. Kai lygiagrečiai pradėjau mokytis vaikų dailės mokykloje, ten sekėsi labai gerai, gaudavau vien penketukus.
– Kuris iš tėvų buvo griežtesnis?
– Mama daugiau mane auklėjo ir buvo labai susirūpinusi mano ateitimi. Draugai jos bijojo, nes ji buvo griežta moteris. Aš bijodavau, kad ji mane demaskuos, jog vėl neparuošiau pamokų.
Mama žinojo, kad turiu problemų mokykloje, mokytojai skųsdavosi, kad aš nesukoncentruoju dėmesio, esu tarsi kitoje planetoje. Panašiai ir buvo – per pamokas kurdavau eilėraščius, su bičiuliais buvome įkūrę muzikos ansamblį.
– Kaip tuo metu atrodė jūsų muzikavimas?
– Namų rūsyje tėvai leido įsikurti kaip noriu. Prasidėjus bitlomanijai pasišoviau išsidrožti gitarą, bet nebaigiau. Galiausiai nusipirkau septynstygę ir perdariau į šešiastygę.
Taip išmokau groti, iš pradžių to užteko. Sykį vykome koncertuoti į mamos kaimą. Mama prašė, kad ten nevažiuotume ir nedarytume jai gėdos.
Vėliau, kai jau atsirado „Antis“, mama priekaištaudavo dėl išpaišyto veido, o tėvas sakydavo: „Čia menas, taip reikia.“ Jis visada mane palaikė.
– Kai mokėtės dailės mokykloje, akys labiau krypo į paveikslus ar į gražias merginas?
– Pataikėte į dešimtuką. Mane pasitempti vertė trys merginos, kurios mokėsi mūsų klasėje, trys gražuolės. Aš tai prie vienos, tai prie kitos vis sukdavau ratus.
Tada ir pajutau, jog vyras turi siekti rezultatų, kad patiktų merginoms. Gal dėl to man pradėjo sektis toje mokykloje, nes labai norėjau patikti toms merginoms.
– Kodėl vėliau pasirinkote ne dailę, o architektūrą?
– Norėjau stoti į tuometį Dailės institutą, bet romanas su viena iš tų merginų užsitęsė ir pavėlavau į stojamuosius, tad stojau į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą.
Matyt, ketinimas tapti dailininku nebuvo labai rimtas.
– Kaip manote, ką svarbiausio jums davė tėvai?
– Svarbiausia – neprarasti ryšio su vaikais. Reikia stengtis išlaikyti normalų ryšį net tuo atveju, kai nesutariate.
Bet kiekvienam labai svarbu nepriklausyti nuo kitų nuomonės. Išdrįsti būti savimi, ypač menininkui. Žinoma, tai užkrauna daugiau atsakomybės, nes nebeklausi kitų, kas gerai, kas blogai, pats tai turi žinoti.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Kitoks pokalbis“ žiūrėkite kiekvieną penktadienį 19.50 val. arba jums patogiu laiku portale tv.lrytas.lt.
Parengė Asta Buitkutė
