- Ar esate kada pati susidūrusi su skurdu, patyrusi nepriteklių?
- Esu labai dėkinga ir žaviuosi savo mama, kuri ir po skyrybų sugebėjo manimi rūpintis taip, kad nejaučiau nepritekliaus. Tik prieš porą metų įvertinau, kiek jėgų jai kainavo užauginti mane tokią sočią visomis prasmėmis. Mama mane išmokė netaupyti maistui ir knygoms.
- Kaip manote, ar dalintis, t. y. remti, teikti labdarą, šiandien yra mada ar būtinybė?
- Sakyčiau, madinga būtinybė. (Šypsosi.) Dalindamiesi mes įprasminame savo buvimą. Visi tai darome, ar materialiai, ar emociškai... Puiku, kuomet madinga būti geram. Gerai būtų, jeigu visos mados būtų tokios naudingos. Ir norėtųsi, kad dalijimasis su kitais nebūtų vien tik didžiųjų metų švenčių dalis, o taptų kasdieniu įpročiu.
- Jūsų nuomone, ar dalintis privalu visiems gyventojams? O gal skurstančiais asmenimis turėtų pasirūpinti išskirtinai valstybė?
- Pamenu, kaip mokytojos Kauno jėzuitų gimnazijoje pasakodavo, kad visuomet prieš Kalėdas stokojantiems kaimynams prie durų padėdavo iškeptą žąsį ar prašantiems išmaldos paruošdavo po maisto ryšulėlį. Šie pasakojimai liko giliai atminty ir yra tam tikras vertybinis pamatas. Manau, kad žmogus būtų laimingas ir gyventų pilnavertiškai, kiek jis beuždirbtų, bent nedidelę dalį savo pajamų turi skirti kitiems. O valstybė tvarkosi savo nuožiūra.
- Kaip manote, ar lietuviai dalijasi pakankamai? Ar esame dėmesinga ir vieni kitų atžvilgiu rūpestinga tauta?
- Sakyčiau, mes sparčiai mokomės būti dėmesingi ir naudingi kitiems. Augame ir pereiname į kitą lygmenį, kuomet galvojame nebe tik apie save, bet jau ir apie kitus.
Kažkada buvau paklausta, kas man yra laimė. Atsakiau, kad tai - harmoningas santykis tarp egoizmo ir altruizmo. Panašu, kad vis daugiau žmonių mąsto panašiai.
- Kokia Jūsų dalijimosi filosofija? Kaip padedate kitiems žmonėms?
- Visuomet pagalvoju, kuo galiu būti naudinga kitiems. Ką mainais už tai, kad man buvo suteikta gyvybė ir sveikata, galiu grąžinti aplinkai, pasauliui. Jau prieš kelerius metus pastebėjau, kad galima pasisotinti iš mažiau, o pasidalinimas – tai lyg desertas, toks dūšelės palepinimas, kuomet jauti ir žinai, kad dėl tavo egzistavimo šioje planetoje kažkam bus sočiau, šilčiau, smagiau.
- „Maisto bankas“ yra paskaičiavęs, kad skurdžiau gyvenantys žmonės per dieną maistui gali skirti 5 litus. Kaip manote, ar įmanoma išgyventi su tokiu biudžetu stalui padengti?
- Nebent sudėtingai, nekokybiškai... Ilgainiui organizmui turbūt imtų trūkti kokių medžiagų, kas turėtų įtakos ir sveikatos būklei.
Kai pagalvoji, tai, kas man tėra puodelis kavos, po pietų išgertas kavinėje, kitam gali atstoti dienos maisto išlaidas. Pinigėliai įgauna visai kitą vertę priklausomai nuo to, kieno ir kokių įpročių bei pajamų žmogaus kišenėje jie atsiduria.
- Kiek pinigų paprasta skiriate maistui?
- Būtų sunku suskaičiuoti, nes šeimoje maisto atsargomis rūpinasi visi, - dalijamės pareiga nupirkti maisto produktų. Maisto parduotuvėje dažniausiai paliekame nuo 50 iki 200 litų. Suma priklauso nuo to, kokiam laikui ir žmonių skaičiui perkama.
Maistui taupau mažiausiai. Jeigu yra galimybė, mėgstu pasmaguriauti. Darbo dienomis dažniausiai pietauju kavinukėje netoli darbovietės už 10-15 litų.
- Ar sugebėtumėte išgyventi per dieną maistui skirdama 5 litus? Jei gyvenimas priverstų, ko atsisakyti būtų lengviausia?
- Mano manymu, aktyviai dirbančiam, nuolat skubančiam žmogui sunku, praktiškai neįmanoma, kokybiškai prasimaitinti už 5 litus. Tektų nuolat galvoti tik apie tai. Pragyvenčiau, tačiau būtų labai sunku. Matyt, kokiu dietos režimu... Bet iš esmės su tokiomis pajamomis tektų atsisakyti praktiškai visko. Nors ir esu išmuštravusi save nustoti norėti ar norėti mažiau, tačiau, nemeluosiu, būtų labai sudėtinga gyventi nuolatos įjungus tokį asketišką režimą.
