Svarbiausia – išsilaikyti
Laidos dalyviai turės kuo ilgiau išsilaikyti ant milžiniškos laikrodžio rodyklės ir atsakinėti į vedėjų klausimus. Neišsilaikiusieji kris į drumstą vandenį.
„Išgirdęs apie projektą suabejojau, ar viskas ten neatrodys labai kvailai. Abejonės išsisklaidė, kai per filmavimą pamačiau, kaip žmogus, pakibęs ant didžiulės laikrodžio rodyklės, bando išsilaikyti, kad neįkristų į vandenį, ir tuo pat metu atsakinėja į klausimus. Jis tampa toks tikras ir nuoširdus”, – pasakojo laidos vedėjas.
„Jeigu filmuodami juokiasi net operatoriai, kurie, patikėkite, yra matę visko, vadinasi, viskas gerai, – neabejojo M.Stasiulis. – Tai lengvo turinio šou, kur galima pasitikrinti žinias ir smagiai pasijuokti. Iš savo laidos svečių tikrai nesityčioju, jų likimą lemia tik jų rankos ir kojos.”
Gal nuo tų klausimų galima ir taip nusivožti? „Klausimai tikrai labai paprasti. Linksmiausia, kad būdamas ekstremalioje situacijoje žmogus nesugeba suregzti atsakymo net į paprasčiausią klausimą. Bet į šį procesą žiūrėti labai smagu. Šią japoniško modelio laidą reikia žiūrėti visiškai atsipalaidavus ir neieškoti gilios prasmės. Žmonėms patinka kvailystės”, – sako pramoginės laidos „Laikykis!” vedėjas.
– Susumavus darbus televizijoje ir radijuje veiklos jums užtenka?
– O taip! Mano diena prasideda ryte, prieš 7-ą, o baigiasi šeštą vakaro. Galima sakyti, esu apsvaigęs nuo eterio – ir matomo, ir nematomo. Ir svaiginuosi juo nuolat.
Į radiją einu kasdien – kaip paštininkas į paštą, kaip vadybininkas į savo pardavimo sritį. Iš pradžių radijuje laukia eteris – laida „Ryto šou”, kurią vedame su aktoriumi Aisčiu Mickevičiumi jau daugiau nei ketverius metus, vėliau – administraciniai ir kūrybiniai darbai.
O televizija yra nuotykis, kuris prablaško savaitgaliais ar vakarais. Jos nėra tiek daug, kad vargintų. Tik kartą esu vedęs tris laidas, kurios užėmė visą savaitgalį – penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.
– Jei kuris nors žiaurus prodiuseris lieptų pasirinkti – radijas ar televizija. Ką išduotumėte?
– Hmm... Žinoma, kad likčiau radijuje. Televizija irgi yra gerai, bet jos taip „neišjauti”. Ateini kartais, nusifilmuoji. Čia panašiai, kaip kartą nuvykti į Egiptą – nežinai, kada kitą kartą ten pateksi.
O radijas yra mano Palanga, mano lietuviškas ežeras, kur gali bet kada nuvykti, linksmintis, kur viskas artima sielai, gera, miela ir stipru.
Rinktis TV ar radiją išties sunku. Man reikia ir to, ir to. Kaip kėdės ir stalo.
– Baigėte lietuvių kalbos ir literatūros studijų magistrantūrą tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, tačiau atsidūrėte radijuje. Kodėl?
– Matyt, atvedė įgimtas noras pasirodyti. Visi žmonės, kurie kur nors veržiasi pasirodyti, matyt, tenkina arba dengia tam tikrus savo kompleksus. Nori, kad kažkas juos pamatytų, atkreiptų dėmesį. Čia blogoji šio reikalo pusė.
Geroji – norėjau darbo žiniasklaidoje. Baigęs mokslus pabandžiau padirbėti laikraštyje, parašiau kelis straipsnius, supratau, kad tai labai sudėtinga. Labai užjaučiu ir jus. Matote, kaip sunku su manimi susitarti dėl interviu – pažadėjau ir dingau, teko derintis iš naujo. Įsivaizduoju, kaip tai nervina.
Apie darbą TV iš pradžių negalvojau, o štai apie radiją pamąstydavau. Tik nesupratau, ką ten galėčiau veikti. Kai pabandžiau, mane priėmė į regioninę radijo stotį A2. Ten dirbau metus. Vėliau nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir patekau į M–1.
– Vien gyvenimo aprašymo turbūt neužteko, reikėjo ir iškalbos, ir taisyklingos tarties?
– Taisyklinga kalbėsena yra gerai. Savo laidose su Aisčiu stengiamės parinkti ir senovinių žodžių, ir net barbarizmų, kad parodytume, jog žinome, kaip galima kalbėti ir taisyklingai, ir netaisyklingai.
Dėl iškalbos – svarbiausia, kad kalba nebūtų sausa ir be turinio. Tekstas, sklindantis iš radijo eterio, turi sudominti. Dirbdamas radijuje turi gebėti bendrauti su publika, kurios nematai.
– Lengviau, kai matai?
– Vesdamas didžiulius renginius, kai su publika bendrauji akis į akį, įgyji milžiniškos patirties. Tuomet net nematydamas jos gali įsivaizduoti, kaip reaguotų į tavo pokštus, manieras. Gyva reakcija visada yra malonesnė, tačiau dirbdamas radijuje, TV ir renginiuose turi suvokti visas tris sritis, kad pajustum žmogų ir padarytum taip, jog jis tavimi tikėtų. Tam nereikia didelių filosofijų arba stulbinamos iškalbos. Svarbu bendrauti žmogiškai ir nuoširdžiai.
– Esate vedęs, bet pusę dienos praleidžiate ne su žmona, o su kolega.
– O taip, Aistis – mano rytinis sugyventinis, arba antroji žmona. Bet vakarais būnu namie ir gyvenu su tikrąja žmona. Mano gyvenimas yra rutininis – vakarais niekur negaliu nuklysti, nes rytais keliuosi 6 valandą ir vykstu į radiją.
– Dirbate pramogų pasaulyje, kuris įtraukia į pagundų verpetą. Ar pavyksta išvengti įvairiausių vakarėlių?
– Nelabai aš ten trinuosi. Negyvenu uždarytas žinomų pramogų pasaulio žmonių gete, nesilankau jų linksmybių zonose, bet dėl to nė kiek nesigailiu.
Progų atsiranda kone kas vakarą: tai veganų vakarėlis, tai žirgininkų susitikimas, tai žmonių, kurie turi raudonus automobilius, suvažiavimas, tai „vespininkų” susibūrimas, tai šlykštaus jauno vyno degustacija.
Neturiu draugų, su kuriais galėčiau dalyvauti tokiuose vakarėliuose. Mano draugai – kiti. Nemoku turėti naudingų draugų.
– Ar jūsų žmona Karolina irgi nemėgsta tokių vakarėlių?
– Jei renginys turiningas ir įdomus, mes jame apsilankome. O visi kiti vakarėliai, kuriuose keli matyti veidai trinasi ir stumdosi aplink barą, neįdomūs nei man, nei jai.
– O kas įdomu jūsų žmonai?
– Ji dirba reklamos pasaulyje stiliste, o šalia to pasinėrė į kūrybinius ieškojimus – sukūrė moteriškų papuošalų liniją. Mano galva, jai neblogai sekasi. Tačiau jos darbų reikia ieškoti ne pagal pavardę, prekių ženklas vadinasi „Kaba”.
– Žmona po vedybų pasirinko jūsų pavardę?
– Taip, ji tapo Stasiule. Nors aš sakau, kad jei jau trumpinti, tai trumpinti – turėtų būti Stasė. Bet ji nesutinka. Turiu slaptą ketinimą kada nors prisėlinęs pakeisti jos pavardę bent jau feisbuko profilyje.
– Minėjote, kad su žmona triukšminguose vakarėliuose nesilankote, turbūt esate romantikai?
– Manau, kad labiau esame realistai.
– Realistas Mindaugas prieš porą metų Karolinai kažkodėl pasipiršo Las Vegase...
– Čia irgi viskas iš išskaičiavimo – juk kelionei tiek išleista pinigų! Tad jei jau buvau tame mieste, reikėjo pasinaudoti proga. O romantika man baisiausiai asocijuojasi su euroremontiniu butu žalsvomis sienomis, staleliu su staltiesėle, vyno taurėmis ir žvakėmis.
Mūsų su žmona santykiai labiau paremti kalbėjimu, emocingu kalbėjimu ir susikalbėjimu. Esame truputėlį italai, bet labiau šiaurės italai. Kartais mūsų šeimoje būna daug garso ir šviesų. Bet jei būna labai daug garso, paskui būna daug tamsos. Dažniausiai būna daug emocijų, bet jos – pozityvios.
– Kadangi prakalbote apie emocijas, kas jus gali labiausiai nudžiuginti?
– Tai priklauso nuo to, kaip jaučiuosi. Kartais būnu išprotėjęs nuo darbų gausos, todėl tuomet manęs negali nudžiuginti niekas. Būnu irzlus ir piktas. Dabar stengiuosi visus darbus susidėlioti racionaliai, kad nepakratyčiau kojų.
Kai esu geros nuotaikos, prajuokina tai, kas juokinga, kas kuriama tam, kad prajuokintų. Pavyzdžiui, Algio Ramanausko ir Justo Mamontovo „bajeriai” apie Loretą Graužinienę. Prisipažinsiu, nesu šios moters gerbėjas.
Labai patinka rusų humoristas, dainų autorius ir atlikėjas Semionas Slepakovas, dainuojantis apie hipotetinę galimybę likti vienas kitam ištikimiems, apie „aipedus”, mašinas. Jo dainos apie paprastus dalykus labai gražiai surimuotos. Jų klausydamas žvengiu visu balsu.
– O kas liūdina?
– Dažnai būna liūdna dėl valstybės. Apima neviltis, kai žmonės sako: „Ką ten ta valdžia, reikia paimti šautuvą ir visus iššaudyti.” Ir taip kalba ne asocialūs asmenys, maniakai ar bepročiai, o vidurinio sluoksnio žmonės.
Matai, kaip jie nesuvokia situacijos, nesuvokia to, kad iš principo kiekviena valdžia yra bloga, bet vis tiek duoda daugiau naudos nei žalos. Ji padeda išgyventi, išvengti anarchijos, netvarkos.
Liūdina, kai matai, kad toks žmogus nesistengia pats kurti savo gyvenimo, yra nepatenkintas viskuo, mano, kad už jį kažkas gyvena ar turi gyventi, nesupranta esmės ir gyvena tarsi vakuume.
Yra žmonių, kurie balsuoja už populistines partijas, kurie tiki jų pučiamais burbulais, leidžiasi vedžiojami už nosies, nekritiškai vertina save ir aplinką.
Matai, kaip tokiam žmogui sunku gyventi, kai jis nesupranta, kas vyksta aplink, nes nesistengia mokytis, kuo nors domėtis, plėsti savo akiračio. Liūdina mąstymo primityvumas, vergystės sindromas. Man baisu, kai žmonės nesistengia racionaliai mąstyti. Visas mano liūdesys dažniausiai išlenda per rinkimus.
Dar vaikystėje stipriai išgyvenau Sąjūdžio atėjimą, nors tuomet net gerai nesupratau, kas tai yra. Pamenu, įsigijau ženklelį su trispalve ir nešiojau švarko atlape, kol pamačiusi mokytoja liepė išsisegti.
Turėjau pasidaręs Sąjūdžio altorėlį namie. Suradau kažkur lipduką su trispalve ir užrašu „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą”, priklijavau jį prie sienos, apkaišiau žolėms ir smilgomis, nudažytomis trimis spalvomis. Žiūrėjau į jį ir didžiavausi.
– Kiek tuomet jums buvo metų?
– Gal devyneri.
– Politinės pažiūros susiformavo jau vaikystėje?
– Taip, iki šiol esu griežtas dešinysis, kaip ir mano tėvas.
Kitas mano patriotizmo proveržis buvo eilėraščiai. Kai buvau pirmokas, mano sesuo jau buvo vienuoliktokė, iš jos literatūros vadovėlių atmintinai išmokau visus eilėraščius, kuriuose buvo žodis „Lietuva”. Jų buvo gal dvylika.
– Ar dabar politinės pažiūros nepasikeitė?
– Nepasikeitė, nors mano požiūris į valstybę labiau idealistinis.
– Ar iš tėvų namų išsinešėte tik politines pažiūras, ar ir griežtų tradicijų?
– Kai vyksta šeimos šventės, dalyvaujame su žmona ir pas vienus, ir pas kitus tėvus. Savų tradicijų kol kas neturime ir nesame linkę jų maniakiškai laikytis. Savaitgaliais mieliau išeiname į miestą nusirauti galvos, tai yra pailsėti ir atsipalaiduoti.
– Ar kaip nors kitaip ilsitės? Dviračiai, grybavimas, oro balionai, jėgos aitvarai, alpinizmas, slidinėjimas, nardymas, žvejyba...
– Visa tai, ką vardijate, yra mano siekis. Labai norėčiau tai daryti, bet kažkodėl tingiu. Laisvalaikio pomėgių neturiu, nes viskas greitai nusibosta. Man geriau bendrauti su žmonėmis.
– Savo gyvenime nieko beprotiško nesate iškrėtęs?
– Nesu iš tų, kurie šoka prisirišę guma nuo bokšto ar daro dar kokias nors nesąmones, norėdami patenkinti adrenalino poreikį. Mano adrenalinas yra eteris, ten jo gaunu pakankamai. Ir šis būdas patinka labiausiai.
– Ko niekada negalėtumėte padaryti?
– Niekada negalėčiau pasakyti nė vieno gero žodžio Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei. Šis žmogus yra vergas kažko, kas bando teršti Lietuvos vardą.
– Kaip pabaigtumėte mintį: „Ne pinigai yra laimė...”?
– Nejaugi? Milijardierių gali nudžiuginti nauja jachta, o valkatą, tirtančią prie Aušros vartų, – į kepurę įmesti penki litai, už kuriuos skubiai nusipirks pigaus vyno, apie kurį svajoja nuo pat ryto. Argi tai ne laimės forma?
– Jūsų sportas ir religija.
– Esu labai nuobodus ir konservatyvus, mėgstamiausia sporto šaka – krepšinis. Tačiau nuo religijos jį atsieju.
Vaikystėje su močiute ir poterius sukalbėdavau, ir į bažnyčią pėdindavau, nors ten alpdavau. Matyt, nuo smilkalų, kurie man atrodė kaip kepamos padangos. Vis dėlto man ten patikdavo.
Vėliau atėjo laikas, kai ėmiau viskuo abejoti. Dabar suvokiu, kad Dievo tarnai patys yra pilni puikybės, nuodėmių ir slepia didžiules paslaptis, nors turėtų padėti žmonėms įveikti sunkumus ir abejones.
Gražios senos bažnyčios man patinka, tuo Vilnius ir nuostabus. Ir keliaudamas po pasaulį mėgstu užsukti į bažnyčias, kur galiu pabūti su savimi.