Televizijos seriale „Moterų laimė“ vaidinančią G.Petkutę aktorystė nuolat verčia būti stiprių jausmų pasaulyje, todėl realybė jai ima atrodyti nuobodi.
Tačiau pati Goda, filme įkūnijanti į prostituciją įtrauktą gražuolę, neatrodo nuobodi.
Ji buvo įsimylėjusi vaikiną iš nusikalstamo pasaulio. Kai Goda jį paliko, jis ją atkakliai persekiojo. Goda net nebijojo prisipažinti, kad jai tokie žmonės daro įspūdį. Ji netapo interjero dizainere, nors troško, bet tapo aktore, nors neketino.
– Tad koks įvykis aukštyn kojomis apvertė jūsų likimą?
– Įvyko dvigubas kuriozas. Laikiau egzaminus studijuoti interjero dizainą, bet kažkur dingo grafikos egzamino balai. Nuėjau aiškintis, o man pasakė, kad aš to egzamino neišlaikiau.
Vis tiek paprašiau, kad leistų pasižiūrėti, kiek surinkau balų. Ieškojo, bet nerado. Tada pasakė: „Jūs egzamino nelaikėte.“
Ginčijausi iš paskutiniųjų, kad tikrai laikiau, bet nieko negalėjau įrodyti. Tuomet paskutinę akimirką nunešiau dokumentus stoti į režisūros specialybę Klaipėdos universitete.
Nors dar nebuvau išlaikiusi stojamųjų egzaminų, netikėtai gavau atsakymą: „Priimta.“
Argi tai ne kuriozai?
Klaipėdos universitetas pasielgė lanksčiai: „Jei jau taip nutiko, leidžiame tau per vieną naktį pasiruošti etiudą ir eilėraštį.“
Kitą dieną komisija susirinko specialiai dėl manęs. Kas tas etiudas, supratimo neturėjau. Deklamavau vaikišką eilėraštį „Mano batai buvo du“. Ir jis, ir etiudas komisijai patiko.
– Ar dabar atrodo, kad atsidūrėte ten, kur turite būti?
– Aš neišmaniau apie režisūrą. Dramos būreliai mokykloje – nedidelė patirtis, visi juose vaidina. Pirmoji pažintis su teatru nuo tų etiudų ir prasidėjo.
Man pasakė: „Darysim daiktą. Būsi lempa.“ Neturėjau jokio supratimo, kaip tą daiktą „daryti“. Gerai sekėsi tik todėl, kad nebijojau būti natūrali ir nesivadovavau jokiomis teorijomis.
– Kaip iš būsimosios režisierės tapote aktore?
– Antrame kurse mums ėmė dėstyti aktorius Vytautas Anužis, kurį į Vilnių pakvietė režisierius Jonas Vaitkus. V.Anužis pasiūlė man keisti režisūrą į aktorystę.
Taip atsidūriau Vilniuje ir trečią kartą pakeičiau būsimą specialybę. Šis dėstytojas padėjo man suvokti, kas esu ir ką galiu.
– Kokiu būdu?
– Studentus jis vertė užsiimti savianalize. Jis mane išlukšteno.
Tuomet ir išaiškėjo, kad aš, tokia drąsi ir nieko nebijanti, turiu daugybę kompleksų ir baimių.
Kiekviename žingsnyje tyriau, ko bijau ir kodėl. Kodėl staiga pasikeičia mano balso tembras, nors atrodo, kad padėtį kontroliuoju?
Iki tol net nežinojau, kad bijau svetimų žmonių ir įsitempiu su jais susidūrusi. Sužinojau, kad labai bijau svetimų vyrų. Jie man atrodo lyg šunys: vizgina uodegą ir laižosi, bet tik ir lauk, kada parodys dantis ir įkąs.
– Iš kur tokios jūsų nuostatos?
– Vaikystėje augau tarp vyrų. Jų pasaulį pažįstu geriau nei moterų. Mano tėtis dabar ūkininkas, bet anksčiau buvo karininkas.
Turiu tris brolius – du vyresni, o vienas jaunesnis. Nuolat žaidžiau berniukiškus žaidimus ir grūmiausi dėl savo teisių.
Svetimi žmonės manydavo, kad mano broliai vaikšto su panele – jie ir pakoketuodavo, ir pasišaipydavo, ir dėl vietos po saule reikėdavo pakovoti.
Kai išgirstu, kokiais naiviais sentimentais vadovaujasi merginos, augusios be brolių, negaliu atsistebėti.
Aš iliuzijų neturiu ir remiuosi vyriška logika.
– Tai kodėl vyrai jums atrodo pavojingi?
– Esu nuo jų skaudžiai nukentėjusi. Patirtis rodo, kad vos prisileidi vyrą per arti, jis įskaudina. Todėl ir tapau atsargi, nes nenoriu, kad manimi būtų pasinaudota.
Vaikinas, su kuriuo bendrauju dabar, sako: „Tu mane skaitai kaip atverstą knygą.“ Taip, aš jį perkandau, galiu numatyti jo veiksmus.
Dėl tokios mano savybės ir gali kilti problemų – šalia manęs esantis žmogus įsitempia. Kita vertus, ko čia įsitempti, jeigu nieko bloga nerezgi?
– O kas jus įskaudino?
– Pirmąją meilę sutikau Klaipėdoje. Būdama su juo pamačiau, kas yra velnio pasaulis. Iki tol buvau gera mergaitė, kuri tikėjo tuo, kas sakoma.
Gera mergaitė nereiškia, kad buvau nesavarankiška. Atvirkščiai, išvažiavau iš Šilutės į Klaipėdą mokytis gimnazijoje viena, be tėvų.
Susiradau kur gyventi. Mama sakė: „Visiems tinka Šilutė, o tau būtinai reikia kitur.“ Bet man tikrai reikėjo.
– Kas yra velnio pasaulis?
– Aštraus proto žmonių pasaulis, kurie pinigus uždirba nelegaliais būdais. Jie protingi, bet moralės dėsnius ir įstatymus apeina.
Jiems ši veikla – ne tik uždarbis, bet ir azartas pasiekti savo tikslą.
Narkotikai, dideli pinigai, keisti personažai. Tie dalykai gąsdino, bet atvėrė akis, kad daug žmonių gyvena kitaip, nei rašoma vadovėliuose.
– Ar jūsų draugas buvo iš to pasaulio?
– Taip. Kai jį palikau, jis ėmė mane persekioti. Netikėtai išdygdavo tose vietose, kur aš būdavau. Pavyzdžiui, stoviu Vilniuje prie bankomato ir imu pinigus, o jis staiga uždeda ranką ant peties. Sutrinku.
Arba kažkaip mistiškai sužino, kad aš sugrįžau pas tėvus, nors nebūnu to iš anksto suplanavusi.
Ši draugystė mane labai traumavo, bet tuo pat metu išmokau pasaulį vertinti realiai.
Nusikalstama aplinka manęs nežavi. Aš suvokiu jos pavojų, bet aptikau savo viduje paradoksą: blogiukų aš bijau, bet kartu jie mane ir žavi.
Nusikalstamai veiklai reikia strategijos ir logikos, nes vienintelė klaida gali kainuoti gyvenimą. Tas vyrukas buvo šalto proto ir pateikdavo klausimų, kurie mane erzindavo.
Pavyzdžiui, kodėl aš nesportuoju? Patraukdavau pečiais: „Nežinau, kodėl.“ O jis: „Žmogus negali nežinoti, kodėl elgiasi vienaip arba kitaip.“
Jis vis klausdavo, kokios šeimos, kokio vaiko noriu, kokį gyvenimą įsivaizduoju – jis norėjo, kad visais klausimais turėčiau poziciją. Jis reikalaudavo atsakymų – tai mūsų draugystei suteikė prasmės.
– Kodėl, būdamas protingas, jis pasirinko abejotiną veiklą?
– Šeima, kaip vertybė, jam nebuvo svarbi. Aš esu kilusi iš šeimos, kurioje vienybė, artimumas, pasitikėjimas buvo šventi dalykai.
Jis man atvėrė akis, kad pasaulis būna visoks. Bet ir aš gal padariau jam įtaką – dabar jis draugauja su mergina, kurią nori vesti, nors iki tol šeimos gyvenimas jam atrodė neįsivaizduojamas dalykas.
– Jūsų vaidmuo televizijos seriale irgi pusiau kriminalinis. Ar tokio norėjote?
– Esu trečio kurso studentė, todėl būnu patenkinta visais pasiūlymais.
Gavau vaidmenį pagal tikrą gyvenimo istoriją.
Vaidinu Eglę, kuri įkalbėta savo draugės išvyksta į Dubajų, o ji ją parduoda suteneriams.
Ištrūkusi Eglė grįžta į Lietuvą, įkuria modelių agentūrą ir ima pati pardavinėti kitas. Scenarijus nėra baigtas – gaunu herojės elgesio aprašą ir improvizuoju.
Toji Eglė – naivoka geruolė, ji troško pabėgti nuo mamos ir užsidirbti pinigų. Bet susipainiojo aplinkybėse.
– Sakėte, kad susipažinusi su nauju žmogumi neskubate prisipažinti, jog esate aktorė. Kodėl?
– Nes tuoj paklausia: „O dabar nevaidini?“ Taip tikriausiai nutinka dėl mano atvirumo. Visada sakau, ką galvoju. Esu ne kartą girdėjusi, ypač iš vaikinų: „Tu tokia nuoširdi, kad tai atrodo netikra.“
Nutylėti galima daug ką, bet nepasakyti dalykai slegia. Jei žmogui patinki, jis bus dėkingas už atvirumą, jei nepatinki, tai ir tylėdama nepatiksi.
Sykį mane iki Šilutės automobiliu pavežė porelė. Jie visą kelią tylėjo. Nesuprantu tokių žmonių. Ar jie visai neturi ką vienas kitam pasakyti ir apsiriboja tik buitiniais veiksmais? Nenorėčiau tokio gyvenimo.
– Kokią būseną patiriate dažniausiai?
– Vienišumo jausmą, kai jaučiuosi nelaiminga vien dėl to, kad didesnę dalį savo veiklos skiriu tam, kad kiti manimi didžiuotųsi, būtų patenkinti. Kad manimi džiaugtųsi mano tėvai, kad didžiuotųsi draugas.
– Ar aktorystė smarkiai prie to prisideda?
– Ši profesija yra mazochizmas – savęs tampymas ir draskymas. Nuogas išsirengi prieš kitą, o jei apsispręsi to nedaryti, niekas tavimi netikės. Šioje profesijoje esama dalykų, kurie nepaprastai alina.
Scenoje reikia skausmo gaidų. Tada iš gyvenimo trauki skaudžiausius prisiminimus, kad išgautum nuotaiką.
Žmonės tokius dalykus stengiasi užmiršti, o aktorius jais save kankina, kad įtikinamai suvaidintų sceną.
Bet aktorystė yra kaip narkotikai. Euforija trunka trumpai, patiri porą minučių katarsio, o įdėti reikia daug.
Paskui ateina metas, kai be teatro negali, nes gyvenime tokių stiprių emocijų nėra, o jų tau reikia it kokiam ligoniui.
– Ar vaidyba televizijos seriale irgi gali sukelti tokias kančias?
– Režisierius Algirdas Gradauskas man leidžia prieš kamerą vaidinti kaip scenoje – galiu ir šaukti, ir bartis. Vaidindama patiriu daug išgyvenimų, o realybėje jų – perpus mažiau.
Arba jeigu yra, emocijos ne tokios ryškios. Aktorius patiria kuriozą: vaidina stiprius jausmus, o realus gyvenimas kiša jam pilkesnius išgyvenimus. Keista būsena.
– Kaip apibūdintumėte save?
– Vaikystėje buvau negražus vaikas. Pusseserė sulaukdavo komplimentų, o aš – ne. Atsimenu, būdama penkerių sakydavau mamai: „Tai kas, kad esu negraži, užtat protinga.“
Be to, aš fantazuodavau – išgalvodavau žmones, kurių nėra, ir su jais kalbėdavausi.
Tėvai kartais stovėdavo tarpduryje pasibaisėję, o aš įsijautusi į sugalvotų personažų gyvenimą jų nepastebėdavau.
Dėl mano uždarumo tėvai net baimindavosi. Mama yra prisipažinusi, kad dėl mano tylumo ir įsigilinimo į save manė, jog užaugusi būsiu pastumdėlė ir nemokėsiu savęs apginti.
– Ar mokate?
– Viena mano draugė tvirtina, kad pusė mano sielos yra vyriška.
Man patinka greitis, galingi automobiliai, dažasvydis, mėgstu jūroje nejausti dugno po kojomis, dievinu kortas ir arklius. Nesu trapi mergaitė.
– O ko nemėgstate?
– Kirminų ir slidžių žmonių. Juos atpažįstu iš tolo – tiesiog pajuntu.
