Tarptautinio džiazo festivalio „Vilnius Mama Jazz“ sumanytoja J.Bartoševičienė, dirbdama su dviem projektų koordinatoriais – sūnumi Kristijonu ir dukra Gabriele Uršule, gali ne tiktai ramiai dirbti, bet ir ramiai miegoti.
Dvyliktą kartą rengiamo festivalio prodiuserė J.Bartoševičienė įsitikinusi, kad dirbti su savo vaikais – patikima. Tuomet net informacijos apie džiazo atlikėjų honorarus slaptumas užtikrintas šimtu procentų.
„Dirbame su garsiais muzikantais ir tik mes žinome, kokius kontraktus pasirašome. Įsivaizduokite, neišjungei kompiuterio arba netyčia laiškas ne ten nuėjo.
Tretiesiems asmenims niekada nieko negalima sakyti. Muzikantai niekada nežino vieni apie kitų kontraktus, nepaisant to, kad pati labai daug kalbu“, – prisipažino festivalio rengėja.
Šviesaus atminimo J.Bartoševičienės sutuoktinis kadaise užsiėmė gabenimo verslu, tad Judita praeityje tikėjosi, kad sūnus perims tėvo veiklą, o dukra – jos.
Tačiau abi atžalos linko į meną, susidomėjo motinos organizuojamais džiazo festivaliais.
Vaikystėje „Ąžuoliuke“ lavinti balsą pradėjęs Kristijonas dabar taip pat žengia su šiuo choru į sceną, planuoja jo koncertus.
Ekonomikos studijas baigusio Kristijono sesuo Gabrielė Uršulė irgi tęsia vaikystėje pradėtą veiklą – vaidina teatro studijoje „Elementorius“, kurioje kadaise vaidmenis kūrė ir J.Bartoševičienė.
Nors G.U.Bartoševičiūtei nepasisekė įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokytis scenos ir kino meno istorijos, ji nenusiminė – pasirinko arabų kalbą Vilniaus universiteto Orientalistikos centre.
Ši užsienio kalba Gabrielei Uršulei – penktoji. Ji moka kinų, ispanų, prancūzų, anglų kalbas, todėl neabejoja, kad jos atvers dar daugiau kelių.
„Kalba yra pats geriausias įrankis, kurį žmogus gali su savimi nešiotis. Bendravimas, ryšiai yra svarbiausia gyvenime“, – šypsojosi „Mama Jazz“ vadinamos J.Bartoševičienės duktė.
Motina savo vaikus darbe laiko lygiaverčiais partneriais, o kaip ši trijulė sutaria gyvendama po vienu stogu?
Judita: Džiaugiuosi, kad jie manęs dar nepalieka.
– Ar jūs nepaleidžiate vaikų dėl rengiamo festivalio?
Gabrielė Uršulė: Namai – ne kalėjimas. Gyventi su mama – ne prievolė, o didžiulis mūsų noras. Juk tokios patirties neįmanoma niekur įgyti kaip dirbant su savo mama.
Džiazo festivaliuose su broliu ir užaugome.
– Kaip pasiskirstote darbus?
Gabrielė Uršulė: Dirbu su savanoriais, o Kristijonas yra atsakingas už koncertų vietų parinkimą.
Judita: Pirmiausia pati sudarau programą, ieškau rėmėjų. O kai artėja festivalis, ieškoma savanorių, komunikacijos partnerių, salių.
Kadangi festivaliui ruošiamasi ištisus metus, vaikai visada yra šalia ir žino, ką reikia daryti. Dirbdama su jais jaučiuosi užtikrintai, organizuodama didelį renginį įsitikinau – jie nepamainomi.
Nors šaukiu, rėkauju, bet ir dirbdama su svetimais tą patį dariau.
Kristijonas: Ji nei šaukia, nei rėkia, tik labai aiškiai pasako pastabas. Susidarome planą ir dirbame. Todėl mums kartu dirbti yra paprasta.
Gabrielė Uršulė: Yra nemažai muzikantų, kurie grįžta į festivalį, nes jaučia mūsų globą. Tai juos priverčia jaustis labai laukiamiems.
Judita: Jei užsienyje atsitiktinai sutinku pažįstamus džiazo atlikėjus, visi būtinai pasiteirauja, kaip sekasi mano vaikams.
Kai muzikantui pristatau: ji – mano asistentė, nieko nuostabaus. Bet kai priduriu, kad tai – mano duktė, žiūrima visai kitaip. Įsivyrauja šilta atmosfera.
Bet mūsų darbo santykiai yra dalykiški, per festivalį vienas prie kito nesiglaustome: vaikams renginio metu esu Judita, jie tuo metu nevadina manęs mamyte. Jiems elektroniniais laiškais siųsdama nurodymus taip pat pasirašau Judita.
– Kokia viršininkė yra jūsų motina?
Kristijonas: Tai, kad mes visi esame lygiaverčiai projekte, ir yra festivalio sėkmė. Skirtingais momentais esame lyderiai, tačiau vienas kito neužgožiame.
Judita: Iš šalies atrodau labai valdinga, tačiau gyvendama santuokoje buvau laiminga ir būdama antrasis asmuo. Buvau vyro pašonėje, dabar jaučiuosi esanti vaikų pašonėje.
– Kiek metų esate našlė?
Judita: Vienuolika. Festivaliui – dvylika. Kai vyras žuvo, vaikai buvo maži.
Jau pernai festivalį rengėme trise, šįmet taip pat apsieiname be pašalinių žmonių. Tai pavadinčiau ne verslu, o šeimos projektu. Tikiuosi, kad kai manęs nebebus, vaikai galės toliau plėtoti tą projektą.
Savo vaikus norėjau užauginti muzikos klausytojais, meno žiūrovais, išmokyti juos atskirti, kas yra vertybė, o kas – burbulas.
Reikia visur eiti, kad atsirinktum, kas yra gerai, kas – blogai. Dabar trise einame į kultūrinius renginius kone kiekvieną dieną.
Jie dar būdami įsčiose važiavo su manimi į festivalius.
Natūralu, kad dabar drauge dirbame mėgstamą darbą.
Kristijonas: Lankymasis renginiuose turi dvi medalio puses: viena, teatras ir muzika praturtina dvasiškai; kita, pamatai organizacinę pusę.
Tuomet sužinai, kokia yra rinkos kartelė, ir pagal tai gali spręsti, ką darai gerai, o ką blogai rengdamas savo festivalius.
– Jeigu motinos ir jūsų nesietų artimas ryšys, vargu ar drauge dirbtumėte?
Judita: Galėčiau viešai padėkoti savo vaikams. Tokios tradicijos, kai šešiolikos ar aštuoniolikos metų sulaukęs vaikas nori palikti namus, man nesuprantamos.
Neseniai suėjo penkeri metai, kai netekau savo mamos. Ar kas galėtų patikėti, kad su ja pragyvenau visą gyvenimą? Tai buvo didžiulė laimė.
Vaikai neleis meluoti, jei pasakysiu, kokie jie buvo laimingi gyvendami su močiute. Mama sutardavo su mano vyru geriau negu su manimi.
Juk italai, armėnai po vienu stogu gyvena trys keturios kartos. Tad šiuo požiūriu mes buvome nelietuviai. Daug kas tokių ryšių nesupras.
Jeigu mano vaikai norėtų išeiti iš namų, pasakyčiau tik tiek: „Eikite, jei jau trokštate.“ Tačiau niekada pati jų nevaryčiau, nesvarbu, kas mums atsitiktų: net jeigu ir susipyktume.
Gabrielė Uršulė: Su broliu daug keliavome, mokėmės kitose šalyse, todėl ir taip nemažai buvome atskirai.
Judita: Kristijonas po pusmetį praleido Prancūzijoje, Indijoje. Gabrielė Uršulė metus mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir visi man sako: nepaleidi vaikų.
– O kaip bus, kai jūsų vaikai sukurs šeimas?
Judita: Turime planą – jie liks tame pačiame bute. Mūsų butas labai didelis.
Gabrielė Uršulė: Nebėkime įvykiams už akių. Kai tai įvyks, rasime sprendimą. (Juokiasi.)
Mūsų šeimos šventės kaip italų. Namuose susirenka daug giminių, visi bendrauja, šūkauja. Tokie santykiai artimi ir sveiki.
– Kristijonai, ar televizijoje kuriamas komiškas vaidmuo nekiša kojos rengiant rimtus projektus?
Kristijonas: Vienas kitam šie vaidmenys netrukdo, nes abi veiklos sritys nėra susijusios.
– Gatvėje esate atpažįstamas kaip Saulius Poška. Ar populiarumas yra malonus?
Kristijonas: Didžiuojuosi visais savo darbais, kuriuos dirbu. Jeigu nesididžiuočiau, to nedaryčiau.
Labai džiaugiuosi, kad galiu pradžiuginti praeivį, jeigu jis mane atpažino kaip Saulių Pošką. Man nesunku pasisveikinti.
Nors kartais pasigirsta už nugaros replikų, dėl to neįsižeidžiu, juk Lietuvoje yra visokių žmonių.
Judita: Kai pastatau automobilį aikštelėje ir visi išlipame, praeivių akys nukrypsta į Kristijoną. O aš pamanau: gal jie žiūri į mane, gal blogai mašiną pastačiau?
– Kokia asmenybė slepiasi po juoką keliančiu Sauliaus Poškos įvaizdžiu?
Judita: Jis labai atsakingas. Negeria, nerūko, per daug rimtas.
Tas vaidmuo jo nesumenkino. Sūnus įgijo rimtos patirties. Lietuvoje juk labiau mėgstami tragikai, o humoras – svetima. Mes juk – verkianti tauta.
Kai einu spręsti rimtų reikalų, festivalio ar buitinių, žmonės pradeda pokalbį nuo to, kad mano vaikas sukūrė puikų vaidmenį humoro laidoje.
Buvo ramu, kai mažai kas žinojo, kad Sauliaus Poškos vaidmenį sukūręs Kristijonas – mano sūnus.
O kai atsirado daugiau žmonių, kurie ėmė aiškintis, kas tas Saulius Poška, manęs pradėjo klausti: „Ar tai tavo sūnus iš pirmosios santuokos? Buvai Poškienė?“
Kristijonas: Kad žmonės neatsieja personažo nuo asmens, tėra menka bėda.
– Ar Kristijonas namuose jus prajuokina?
Gabrielė Uršulė: Jeigu aktorius scenoje vaidina Hamletą, nereiškia, kad ir namuose jis sprendžia būties klausimus arba nusinuodija.
Judita: Sūnus racionalus ir intelektualus.
Kristijoną pavadinčiau Žiniuku, nes jis daug kuo domisi ir labai daug žino. Man norėtųsi, kad jis jau mokslų daktaru būtų.
Bet vieną kartą iš jo lūpų išgirdau frazę: „Ar tu nori, kad dirbčiau banke, ar kad būčiau laimingas?“ Atsakiau: „Aišku, kad būtum laimingas. Gali niekur nedirbti!“
Kiekvienai motinai svarbiausia, kad tik vaikas būtų laimingas.
Kai girdžiu, kad kam nors neįtinka marti, pagalvoju – niekada neleisčiau sau taip kalbėti.
Kokia ji tik būtų, kad tik sūnus būtų laimingas. Mylėčiau marčią aklai, nebūtų svarbu nei tautybė, nei rasė.
– Kaip šeimoje pasiskirstote buities rūpesčius?
Judita: Baisus klausimas. (Juokiasi.) Vaikai iškart nutilo...
Gabrielė Uršulė: Mama sumoka mokesčius, šiukšles kaimynas išneša. (Juokiasi.)
– Kas sukasi virtuvėje?
Judita: Baisi gėda. (Juokiasi.)
Kristijonas: Nėra šeimos tradicijos susėsti prie stalo pietauti. Kai gyveno močiutė, ji sutelkdavo šeimą pietų, vakarienės.
Kadangi mūsų darbo grafikai skiriasi, dieną būname išsibarstę, mums nepavyksta kartu pietauti.
Gabrielė Uršulė: Šaldytuve visada yra vaisių, daržovių.
Judita: Aš mėgstu žuvį, Kristijonas jos visai nevalgo. Argi kepsiu žuvį sau? Apsieisiu be žuvies. Todėl maisto ruošimas tapo problema.
– Toks požiūris į valgio ruošimą – veiksminga dieta. Pastebimai lieknėjate.
Judita: Laikydamasi dietologės patarimų per dvejus metus atsikračiau 39 kilogramų. Daug geriau jaučiuosi.
Reikėtų sportuoti, bet neprisiverčiu. Net ir automobilį stengiuosi pastatyti kuo arčiau, kad tik mažiau reikėtų eiti.
Kristijonas man galėtų būti pavyzdys – jis namuose sportuoja. Atsisiuntė programą, pagal ją mankštinasi. Sportas tirpdo kilogramus.
– Kokie pomėgiai padeda atsiriboti nuo darbų?
Kristijonas: Atostogas planuojame atskirai. Prieš dvejus metus atradau labai gerą pomėgį – čiuožti snieglente. Žiemą su draugais vykstu į kalnus. O mamai ir seseriai to nereikia.
Gabrielė Uršulė: Man labai patinka savanoriauti, todėl kartą per pusmetį vykstu į skirtingas šalis dalyvauti socialiniuose projektuose.
O Lietuvoje kaip savanorė mokiau senjorus, vyresnius nei 65 metų, anglų kalbos, artimiausiu metu imsiuosi pagelbėti jaunuoliams įveikiant stresą. Man savanorystė – hobis.
Judita: O man labai patinka nuvykti į Nidą.
Kristijonas: Ten keliauji per Nidos džiazo festivalį. (Šypsosi.)
