Margiris nesigaili metęs teisės studijas Vilniaus universitete, nors jo tėvas Saulius Meilutis nebuvo tuo patenkintas. Už galvos griebėsi ir abi močiutės, nes aukštojo mokslo diplomas joms – sėkmingo gyvenimo garantija.
Margiris sprendimą priėmė prieš tai viską gerai apsvarstęs. Taip, jį domina teisė, tačiau vaikinas suprato, kad šiomis studijomis norėjo patenkinti žinių troškulį – jam visuomet patikdavo skaityti enciklopedijas.
M.Meilutis nematė savęs ateityje dirbančio teisininku. Vadinasi, penkerius metus būtų veltui iššvaistęs.
„Tiek laiko skirti vien tam, kad patenkintum savo smalsumą, manyčiau, per daug”, – sako Margiris.
Studijuoti jis ketina kitąmet. Planuose – tarptautinio verslo studijos ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
– Tarptautinio verslo studijos, kurias planuojate, brangios – kainuoja keliolika tūkstančių litų per metus.
– Todėl ir noriu plėsti savo įmonę, kad užsidirbčiau mokslams pinigų, – paaiškina M.Meilutis, kurio vadovaujama įmonė šiuo metu dirba per renginius, vykstančius Kauno „Žalgirio” arenoje bei Vilniaus sporto, pramogų ir verslo centre „Forum Palace”.
– Ar darbuotojai jūsų klauso?
– Tikiuosi, kad klauso. Svarbiausia, kad žmogus netingėtų, – tai, ko gero, vienintelė priežastis, dėl kurios tenka atsisveikinti su darbuotoju.
Nors esu tik direktorius, o akcininkai – vyresni ir kitos veiklos turintys žmonės, darbuotojus atsirenku aš.
Mums reikia atlikti įvairiausius darbus – ir bilietus tikrinti, ir režisieriaus asistentu padirbėti.
Dirbome ir per renginius, skirtus Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Tokiuose renginiuose reikia žmonių, mokančių kelias užsienio kalbas.
– Kokios savybės svarbios dirbant jūsų įmonėje?
– Paslaugumas, diskretiškumas ir greita reakcija. Susirinkusi publika turi susitelkti į renginį – žmonės neturi matyti, kaip organizatoriai laksto užkulisiuose pametę galvą.
Net jei kas nors nutiko ir esi tarp žmonių, vis tiek neturi to parodyti. Iš esmės mes dirbame darbą, kurio neturi matytis.
– Bet įtemptų akimirkų neišvengiate?
– O taip, beveik kiekviename renginyje kas nors vėluoja arba būna netikėtumų.
Vieną nesklandumą iki šiol prisimenu labai gerai. Prieš keletą metų dirbau savanoriu per vieną medicinos įstaigos jubiliejų. Renginio vedėją į sceną turėjo įvežti greitosios pagalbos automobilis.
Prieš renginį viską patikrinome, tačiau paskutiniu momentu apsaugos darbuotojas ėjo pro šalį ir užrakino garažo vartus, pro kuriuos turėjo įvažiuoti automobilis.
Scenoje suskambo fanfaros, simbolinis laikrodis pradėjo skaičiuoti sekundes. O tokiu momentu minutė atrodo kaip valanda! Mikliai susigriebėme, iškvietėme apsaugą, mums atrakino duris – scenoje vedėjas pasirodė šiek tiek pavėlavęs.
Buvo dar keistesnių situacijų. Dirbau per amerikiečių grupės „Red Hot Chili Peppers” koncertą Kaune, buvau atsakingas už lietuvių personalą. Vienam vaikinui prasidėjo epilepsijos priepuolis. Su vienu grupės atstovų jį prižiūrėjome, kol atvažiavo greitoji pagalba.
Būna, prieš renginį išmuša saugiklius, nes sujungiama per daug elektros prietaisų. Visuomet nervai įtempti, bet todėl šis darbas ir patinka.
Savanorystė man labai padėjo gyvenime ne tik susikurti mokamą darbo vietą. Išmokau spręsti problemą čia ir dabar. Juk renginių metu neturi laiko ilgai mąstyti – turi žaibiškai priimti sprendimą.
Dauguma žmonių iškilus problemai galvoja apie ją, o ne apie sprendimo būdus.
Tad jei tik kokia bėda, močiutė griebiasi už galvos – aš ramiai imuosi veiksmų. Po to, žinoma, jau gali vienas pabūti, pasinervinti, trenkti kumščiu į sieną.
– Ne visi norėtų dirbti už dyką. Kas jus suviliojo savanoriauti?
– Prieš penkerius metus pasiūlė draugės brolis – vykome į vieną festivalį padėti. Savanorystė man buvo prasmingas ir smagus laiko leidimo būdas.
Pamačiau daugybę renginių, užsienio atlikėjų koncertų, į kuriuos nebūtinai būčiau pirkęs bilietą, – pasaulinio garso žvaigždžių britų Eltono Johno, Stingo, „Depeche Mode”, amerikiečių Lady Gagos, „Red Hot Chili Peppers”. Juk žiauriai įdomu, kai užkulisiuose per porą metrų nuo tavęs praeina žvaigždė!
– Merginos turbūt jums dėl to rodo daugiau dėmesio? Be to, esate čempionės brolis!
– Niekada nesiskundžiau, kad man trūksta merginų dėmesio. Bet nesupratau, kai aštuntokai, devintokai pradėdavo „rimtai” draugauti. Šiuo metu draugės neturiu. Tokių dalykų nesuplanuosi, jie klostosi natūraliai.
– Anksti netekote mamos, tėvas nemažai laiko praleisdavo užsienyje uždirbdamas šeimai pinigus. Turbūt esate savarankiškas ir mokate suktis ne tik renginiuose, bet ir buityje?
– Puikiausiai. Gyvenu vienas Vilniuje, sesers Rūtos bute. Mėgstu gaminti valgį, pavyzdžiui, vakar ruošiau vištieną su kokosų pienu ir bambukų ūgliais. Patinka skaityti tinklaraščius apie maisto ruošimą.
Netgi nervinuosi, jei neturiu laiko išsivirti sriubos. Štai vasarą buvau labai užsiėmęs – namie maistą ruošiau gal tik porą kartų. Valgydavau prabėgomis kokioje nors kavinėje ar degalinėje.
– Ar dažnai grįžtate į Kauną, į šeimos namus?
– Vis rečiau, kai kada tik porai valandų, jei važiuoju dirbti į tą miestą. Močiutė Aldona aimanuoja, kai neperspėju, nes nori paruošti ką nors skanaus. Sako, kad man namai kaip viešbutis – užvalgau, geriausiu atveju permiegu ir vėl lekiu.
Bet su ja gyvena mano vyresnis brolis Mindaugas – jis Vytauto Didžiojo universitete studijuoja istoriją. Tad ji gali juo kasdien rūpintis, o jei ką – turi ant ko pabambėti, – su meile pajuokauja Margiris.
– Jus traukia šeimos namai?
– Labai. Vilniuje leki leki, o namuose atsipalaiduoji, viskas šilta, minkšta, gražu, močiutė kalba, valgį ruošia, mūsų vilkšunė Vėtra sukiojasi.
Širdį skauda, kad nedažnai grįžtu, o pas kitą močiutę Jadvygą, kuri gyvena Babtuose, – dar rečiau. Labai jas myliu, abi ruošia nuostabius valgius.
Mėgstu paprastus bulvinius patiekalus – kugelį, cepelinus, blynus. Močiutė Aldona tik dėl mūsų tokius valgius gamina, nes ji stengiasi sveikai gyventi. Jai netrukus sukaks aštuoniasdešimt metų, o vis dar vaikšto į baseiną.
– Jūsų šeimos gyvenimas nebuvo lengvas, įsivaizduoju, kokia tragedija buvo gaisras tėčio su broliu įrengtame bute Plimute, kuriame turėjo apsigyventi ir Rūta. Apie ką augdamas svajojote, ko vis trūkdavo?
– Negyvenome lengvai ir plačiai, tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad man ko nors trūko. Sukrėtimų būta, bet po jų gyvenimas vis tiek tęsiasi – kabiniesi, eini į priekį.
Būdamas maždaug šešiolikos metų supratau, kad noriu kurti savo gyvenimą, pats užsidirbti pinigų.
Ir man pavyko – juk savanoriaujant plečiasi pažinčių ratas, o su jomis ateidavo ir mokamų darbų pasiūlymų.
Pavyzdžiui, porą metų dirbau žurnalistu Kauno krepšinio lygoje. Manau, kad esu neblogai išprusęs sporto srityje, ypač futbolo, mano mėgstama komanda – Londono „Arsenal”.
Dabar neturiu tiek laiko žaisti futbolą ar krepšinį, o anksčiau, pamenu, išeidavome su draugais į aikštelę visai dienai. Net priešpiečių pasiimdavome, kad nereikėtų gaišti laiko ir grįžti namo. Žaisdavome iki sutemų.
– Dėl Rūtos pergalių greičiausiai tapote dažniau atpažįstamas?
– Kai kada mažesnėse erdvėse, pavyzdžiui, stovint eilėje parduotuvėje. Tik ta reakcija tokia įdomi: „Rūtos brolis? Aaa...”
Draugiškas dėmesys malonus, tik nervina, kai pradeda klausinėti apie privatų gyvenimą. Kai žmogus žinomas, daugelis jaučiasi su juo artimi. Bet reikia jausti ribas.
Dėl Rūtos pergalių patyriau tai, apie ką niekada gyvenime net nebūčiau galėjęs pagalvoti. Pavyzdžiui, kad gersiu kavą su prezidente Dalia Grybauskaite. Sesuo, tapusi olimpine čempione, buvo apdovanota Prezidentūroje. Po ceremonijos prezidentė mūsų šeimą pakvietė puodelio kavos.
Smagu, kad ji mane atpažino ir pasisveikino renginyje „Lietuvos garbė”.
– Ar prisimenate kokią nors jūsų trijulės – dviejų brolių ir sesers – vaikystės išdaigą?
– Vaikystėje išdaigos buvo kasdienybė, tad šiandien sunku išskirti kokį nors epizodą. Mindaugas už Rūtą vyresnis aštuoneriais metais, tad jis su ja elgdavosi globėjiškai, o aš su seserimi kaudavausi.
Kad ir dėl saldainių. Iš Amerikos tėčio siunčiami „Hershey’s” buvo fantastiški. Močiutė padalindavo mums trims po lygiai, bet aš surasdavau ir suvalgydavau brolio ir sesers. Kas tada dėdavosi! – juokiasi Margiris.
– Kaip dabar bendraujate su Rūta, kai ji nuolat treniruotėse, varžybose, o ir pats esate užsiėmęs?
– Internetu. Susitariame, kada galėsime ilgiau pabendrauti, nes tikrai negalėtume bet kada skirti vienas kitam dėmesio. Lapkritį ketinu vykti į Plimutą porai savaičių. Vėliau Mindaugas Rūtą aplankys.
– Kokios temos dabar jus sieja su seserimi – ginčytis, kas kiek saldainių suvalgė, juk nebereikia?
– Apie kasdienius dalykus, namų reikalus.
Rūta dabar tokio amžiaus, kai jai reikia patarimų – ir dėl sportinės karjeros, nes ji pradėjo mąstyti apie ateitį, ieškoti savęs, ir dėl draugysčių su vaikinais. Mes su broliu juk galime patarti.
– Jei Rūtą kas nuskriaustų...
– ...važiuotume su broliu į Plimutą! – sako Margiris ir patikina, kad dėl sesers laimės Meilučiai yra kovingai nusiteikę.
– Ar jums rūpi, su kuo draugaus sesuo Rūta, ar svarbi yra to žmogaus tautybė?
– Visiškai nerūpi. Noriu, kad ji būtų laiminga. Jei Rūta bus laiminga – man daugiau nieko nereikia.
Ar rūpi tėčiui? Jis, kaip ir daugelis tėvų, norėtų, kad Rūta su juo visą gyvenimą praleistų – tik taip būtų ramu, – pajuokauja pašnekovas.
– Ko Rūta pasigenda gyvendama Plimute?
– Namų... Štai neseniai kalbėjomės – norėjo savaitgaliui parvykti į Kauną, bet būtų iškritusi iš treniruočių grafiko.
– Ką veikiate Plimute, kai susitinkate?
– Ten yra ką veikti, miestas gražus – jachtų prieplaukos, puikios pakrantės. Bet važiuoju ne ko nors pamatyti, o pabūti su seserimi.
– Ar Rūta tempiasi brolį į parduotuvę apsipirkti?
– Taip. Reikia, ką darysi. Stengiuosi jai padėti išsirinkti. Bet turbūt padedu ne ką daugiau nei dauguma vyrų, nes noriu tik kuo greičiau dingti iš parduotuvės.
– Neseniai Rūta dalyvavo tarptautinės kompanijos „Arena” fotosesijoje. Ar ji dėl to džiaugėsi?
– Labai! Tik kaip mergina ji gal labiau norėtų pozuoti su kokia nors gražia suknele, o ne plaukimo kostiumu. Bet man tos nuotraukos gražios.
– Ar galėtumėte prisiminti akimirką, kai visi trys išgyvenote stiprų bendrumo jausmą?
– Kadangi susitinkame tik kartą per pusmetį, tomis dienomis lydi būtent toks stiprus jausmas. Bet, pamenu, po Londono olimpiados ir didžiojo Rūtos triumfo išvažiavome tik trise į Anupriškes, poilsio ir pramogų parką „Tony Resort”.
Valgėme, maudėmės, kalbėjomės, tylėjome – buvo labai gera.
– Margiri, nors esate jaunas, jau nemažai pasiekėte. Greičiausiai įkvepia ir sesers rezultatai. Ko galėtumėte palinkėti bendraamžiams?
– Mėgstu klausytis internete konferencijų, kur pranešimus skaito daug savo srityje pasiekę žmonės.
Amerikiečių psichologė Meg Jay kalbėjo, kad nemažai jaunų žmonių mano, jog iki trisdešimties metų gali nieko neveikti, ieškoti savęs. Tai liečia ir profesinius dalykus, ir žmonių santykius.
Tačiau ji mano, kad viską reikia pradėti kuo anksčiau, negalima atidėlioti. Pavyzdžiui, vaikinas pradeda draugauti su mergina ir neteikia tam per daug reikšmės, neketina jos vesti, bet juk „nieko tokio”. Stukteli trisdešimt – „nieko tokio” jau nebetenkina ir tuomet griebiama tai, kas arčiausiai.
Palinkėčiau nebijoti eiti savo keliu.
