Šie metai Ramintos gyvenime pažymėti ženklu „pokyčiai”. Pirmasis – po dešimties metų paliktas solidus darbas viename didžiausių Lietuvos prekybos tinklų. Antrasis – sugrįžimas į televiziją, sferą, kurią ji pažįsta kaip savo penkis pirštus.
„Tikrai nebuvo taip, kad darbą palikau dėl televizijos. Tiesiog taip sutapo. Ilgai ėjau prie sprendimo ką nors keisti profesiniame gyvenime. Pradėjau gauti įvairių pasiūlymų. Vienas jų buvo skambutis iš televizijos”, – linksmai pasakoja Raminta.
Ji neieško žodžio kišenėje, save vadina plepia, tikisi, kad partnerės laidoje taip ir nesužinos apie jos kulinarijos sugebėjimus (nors dabar tai jau tikrai sužinos), ir darbą ekrane vadina nuotykiu, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Pokalbis su „Lietuvos ryto” šeštadienio ryto laidos vedėja – apie televiziją, vaikus, knygas, rudens lapus Druskininkuose ir šiaip daug ką, kas lieka už kadro.
– Į televiziją grįžote po ilgos pertraukos. Kaip reagavote į šį pasiūlymą?
– Pradėjau garsiai juoktis. Tai buvo neplanuota, nelaukta, iš niekur. Pamaniau – kodėl ne? Pabandysiu pažaisti.
Tada viskas pradėjo rimtai rutuliotis: fotosesijos, temos, laidos. Greta kitų darbų – ryšių su visuomene verslo – atsirado dar viena veikla, kuria nusprendžiau nuspalvinti gyvenimą.
– Koks jausmas vėl atsistoti prieš kameras?
– Nejaučiau, kad nutiko kažkas netikėto. Dirbant prekybos centrų tinklo ryšių su visuomene vadove daug sykių teko kalbėti prieš kameras. Tik dabar vietoj vienos kameros – penkios, nereikia pasakoti, kodėl pabrango dešros, galiu šnekėti tai, ką noriu. Ir dar visi iš to juokiasi. Smagus jausmas.
Tiesa, kai trys plepios moterys susėdo kartu, pirmąją laidą kalbėjome viena per kitą, niekas nesugebėjo mūsų užčiaupti. Bet dabar jau mokomės ne tik kalbėti, bet ir klausytis viena kitos.
Sumanymas geras – trys merginos, kurios šneka tai, ką ir šiaip šnekėtų. Tik ryškiau padažytos.
– Su kitomis laidos vedėjomis Edita ir Renata buvote pažįstama anksčiau?
– Geriausios draugės nebuvome, bet susitikome prieš filmavimą ir iškart pradėjome plepėti. Apie vaikus, šunis, daržus, rožes. Kas matė iš šono, juokėsi – mūsų neįmanoma pertraukti net neįjungus kamerų.
Esame labai skirtingos, visos turime savo nuomonę.
– Kuo?
– Kol su jomis nesusitikau, maniau, kad esu labai plepus žmogus. Sutikusi jas supratau, kad klydau. (Juokiasi.)
Edita – tvirta, šeimyniška moteris, viską paėmusi į savo rankas, važiuoja, tvarko, daro. Renata – jausminga ir moteriška, gilinasi į viską, filosofuoja. O aš tikriausiai konkrečiausia, viską darau greitai.
Praktiškiausia? Gal ir taip. Dar jos mano, kad labai prastai ruošiu maistą. Tegul ir toliau taip mano. Jei manys kitaip, tai man laidoje teks nuolat gaminti.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera televizijoje?
– Dar mokydamasi mokykloje dirbau vietos laikraštyje, tada įstojau į žurnalistiką, antrame kurse pradėjau dirbti televizijoje. Pirmoji laida buvo „Prieštarauk”, kurią vedė Rimvydas Paleckis.
Paskui buvo LNK žinios – labai linksmas laikas, kūrėme naują sampratą, mokėmės iš užsienio, visi buvome jauni, gražūs.
Tada buvau pakviesta į „Be tabu” – kūrėjai sakė, kad turiu humoro jausmą. Dar – kelios publicistikos laidos, projektas „Nepabuvęs kareivėliu”. Turbūt esu viena iš nedaugelio moterų, šaudžiusių visais ginklais, kuriuos turi Lietuvos kariuomenė. Metus važinėjau po poligonus su garsenybėmis.
Dar buvau laidos „Teismas” redaktorė. Tada nusprendžiau, kad noriu ką nors keisti. Įstojau į magistrantūrą mokytis tarptautinės komunikacijos ir pradėjau dirbti ryšių su visuomene srityje. Dešimt metų buvau „Rimi” ryšių su visuomene vadovė. Tada vėl pristigo naujų spalvų ir kaip tik sulaukiau „Lietuvos ryto” TV skambučio.
– Kaip vertinate pirmąsias „Viskas bus gerai” laidas?
– Žiūrėdama pirmą laidą beveik nekvėpavau. Nežiūrėjau, kaip čia atrodau, kaip mane padažė. Nebe tie metai ir nebe ta patirtis, turiu pakankamai televizinės patirties.
Buvo truputį keista į save vėl žiūrėti per televizorių. Pažiūrėjau, kad suprasčiau klaidas. Jų buvo – kaip sakiau, kalbėjome viena per kitą. Dabar tai taisome.
Šiaip man toje laidoje smagu. Tai svarbiausia. O jei smagu žiūrėti ir kitiems – tai naudingas darbas.
– Mėgstate analizuoti, gilintis į kiekvieną darbą?
– Taip, nors norėčiau būti tokia, kuri į nieką nekreipia dėmesio. Kita vertus, negali neanalizuoti, kai turi tris vaikus, jūrų kiaulytę, šunį. Be to, reikia rūpintis aplinka.
Bet moku ir atsipalaiduoti – atradau jogos užsiėmimus.
– Paminėjote vaikus, šunį, bet ne vyrą.
– Jis tikrai yra. (Kvatojasi.) Turiu dvi pavardes – Stanaitytė-Česnulienė. Televizijoje prisistatau tik mergautine pavarde, vyras tikrai nepyksta. Bet sulaukiau pažįstamų skambučių: „Raminta, ar tavo gyvenime daug pokyčių?”
– Nesergate televizijos virusu? Sako, patekus į ekraną norisi jo niekada nepalikti.
– Ne. Vyras sako, kad man to trūko, bet aš manau kitaip. Man tiesiog smagu ten pabūti, gerai praleisti laiką. Darau tai, ką išmanau, turiu dar neapdulkėjusių žurnalistikos žinių ir pakankamai gyvenimo patirties, kad galėčiau pakalbėti apie vyrus, automobilius, vaikų auklėjimą. Bet nesureikšminu eterio, žiūriu į tai kaip į nuotykį.
Televizijoje dirbančių žmonių ratą puikiai pažįstu, todėl nejaučiu noro kam nors padaryti įspūdį. Tiesa, kai kurių iš jų seniai nebuvau mačiusi.
Štai su Kristupu Krivicku per „Lietuvos ryto” TV fotosesiją susitikau po ilgos pertraukos. Kartu mokėmės, kadaise abu jauni dirbome „Prieštarauk”. Iš pradžių jis manęs, regis, nė nepažino. (Juokiasi.) Buvau taip gražiai nupiešta, kad ir pati savęs nelabai pažinau.
Atsipalaidavau ir mėgaujuosi akimirka, neatėjau į televiziją turėdama karjeros planų.
Mano pagrindinė darbo veikla yra ryšiai su visuomene, konsultacijos.
– Kaip atrodo jūsų dienotvarkė?
– Turiu tris vaikus: dukrai – trylika, vyresniam sūnui – penkeri su puse, jaunesniam – treji su puse. Tie, kurie augina vaikus, žino, kad tai darbas visą dieną. Sūnūs judrūs, tarp jų ir akmuo pradeda krutėti.
Esu gera derybininkė, susitariau, kad į darželį ir mokyklą vaikus vežtų vyras. Iš didelės verslo korporacijos išėjau ir dėl to, kad daugiau laiko praleisčiau su šeima, bet man nelabai sekasi. Darbų dabar turiu dar daugiau.
Vis dar dirbu atstove spaudai, viena diena per savaitę atiduota filmavimui, kelias įmones konsultuoju ryšių su visuomene klausimais.
Dar netyčia praėjusią savaitę užsiregistravau mokytis vienoje mokykloje Vokietijoje. Kursai vyksta internetu, turiu 50 tūkstančių bendramokslių. Pasirinkau kursą „Istorijų pasakojimo ateitis”.
Dar vieno mokslinio laipsnio man nereikia, bet žinių – visada.
Tai padirbu, pasimokau, o vakare ruošiu valgį. Arba vyras kepa bulves. (Juokiasi.).
Dar yra viena veikla – vyro verslas. Jis – juvelyras. Svajoju kada nors gyventi po Toskanos saule, jis kurtų gražius vienetinius dirbinius, o aš juos pardavinėčiau butikuose Milane arba dar kur nors. (Juokiasi.)
– Esate laiminga moteris?
– Dabar – taip. Priėmiau sprendimą, dėl kurio ilgai abejojau. Kiek ta laimė tęsis, nežinau, bet tada vėl ką nors sugalvosiu.
– Esate nenuorama?
– Taip, man seniai sakė, kad Raminta – netinkamas vardas. Beje, suole sėdėjau su Ramūnu, apie kurį buvo sakoma taip pat.
Šiuo metu skaitoma knyga. „Reikėtų pasakyti kokią protingą knygą, ar ne? Dieve, kas čia lentynoje tokio intelektualesnio... Bet iš tiesų vakar skaičiau knygą savo vaikams „Kakė Makė ir netvarkos nykštukas”. Mokiau savo bernus tvarkytis.”
Mėgstamiausias muzikos atlikėjas. „Man patinka labai įvairi muzika. Nuo klasikinės iki šių dienų populiariosios, bet mašinoje visada turiu Leonardo Coheno kompaktinę plokštelę. Patinka Andriaus Mamontovo dainos – jis viešėjo mūsų laidoje. Su dukra labai patiko nueiti ir į Lady Gagos koncertą. O į „Depeche Mode” koncertą ėjau su vyru.”
Patiekalas, kurį ruošti sekasi geriausiai. „Visi sako, kad spagečius su krevetėmis. Arba obuolių pyragą.”
Automobilis, kurį labiausiai norėtųsi vairuoti. „Oi, turiu savo svajonių mašiną, man reikia, kad ji būtų raudona ir joje tilpčiau tik aš ir mano rankinukas. Kad iš mašinos galo niekas mažomis šokoladuotomis rankytėmis netepliotų mano kostiumėlio ir nebandytų uždengti akių sankryžoje. Koks nors dvivietis kabrioletas ar kažkas panašaus.”
Profesinė svajonė. „Virti Richardui Bransonui kavą. Jei rimtai, būtų įdomu padirbėti jo kompanijoje ir pažiūrėti, kaip uždirbti milijonus su tokia šypsena veide. Rimtai. Nes turtuoliai dažniausiai yra labai susiraukę – Donaldui Trumpui visai nesinorėtų dirbti. O Richardas visada išsišiepęs. Bet čia šiaip, kvailiojimas, turbūt jau esu tam per sena. O gal ir ne. Jam tikrai dirbčiau nemokamai. Tris mėnesius.”
Geriausia vieta pasaulyje. „Gimtieji Druskininkai. Kad ir kaip būtų banalu, kiekvieną rudenį man patinka ten spardyti nukritusius geltonus lapus. Tai lyg tam tikra terapija. Mėgstu tamsų vakarą ten tyliai ištrūkti ir paspardyti lapus Nemuno pakrantėje. Bet šiaip man patinka Italija.”
