Kiekvieną sekmadienio vakarą J.Sodytė-Bradauskienė teisėjauja televizijos šokių projekte „Šok!” ir emocingai reiškia savo nuomonę – pagiria ir padrąsina talentingus šokėjus, griežtesnių replikų negaili tinginiaujantiems.
Šokis Jūratei – gyvenimo aistra, jis ir vadavo iš dvasinių kančių, ir padėjo išsaugoti jaunatvišką polėkį.
J.Sodytės-Bradauskienės baleto artistės karjera prasidėjo 1982 metais, kai ji buvo pakviesta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę. Čia šoko dvidešimt metų.
Šiuo metu Jūratė šiame teatre dirba choreografe ir režisieriaus asistente. Taip pat ji yra Vilniaus kolegijos Menų fakulteto Scenos meno ir šokio pedagogikos katedros vedėja.
„Esu griežta, bet studentus myliu. Disciplina turi būti. Būna, kad studentas dejuoja, jog jam ką nors skauda. Sakau jam: „Apsisuk ir eik ten, kur neskaudės. Čia ne sanatorija”, – apie atsidavimą šokio menui kalbėjo J.Sodytė-Bradauskienė.
Kur turėtų vykti šis interviu, daug diskusijų nekilo.
„Susitiksime mano namuose – teatre. Vidurdienį fojė bus ramu, nebent valytojos kilimus siurbs”, – nusijuokė Jūratė.
Pasisekė: tuo metu valytojos kilimų nesiurbė.
Netrukus paaiškėjo, kad teatro fojė esame trise. Aplink galvą ratus ėmė sukti ir čirškauti zylė.
„Ir paukštelis į kompaniją prašosi. Kaip jis čia pateko?” – stebėjosi Jūratė.
* * *
– Tikriausiai jums, šokių profesionalei, nelengva vertinti projekto „Šok!” dalyvius, iš kurių daugelis – mėgėjai?
– Man smagu matyti šokantį žmogų. Tada jis gyvas, jaučia gyvenimo pulsą. Žaviuosi projekto dalyvių drąsa. Ne kiekvienas patyręs šokėjas ryžtųsi ateiti į televiziją, nes buvimas viešumoje – nemenkas išbandymas.
Projekte kritikos neįmanoma išvengti nei teisėjams, nei šokėjams. Todėl, kad dalis visuomenės yra pozityvi ir geba šokyje įžiūrėti grožį, o kita dalis – nusiteikusi skeptiškai ir pesimistiškai.
Aš priklausau pozityviųjų stovyklai. Šokti sveika tiek dvasiškai, tiek fiziškai, nekalbu apie profesionalus, kurių krūviai yra didžiuliai.
Išsamų interviu skaitykite žurnale „Stilius”
