Režisūra nėra moteriška profesija, bet Agnė mano, jog vietos po saule visiems užteks.
Vilnietė pažįsta daug šeimų, kur moteris laiko visus kampus, tuo tarpu jos vyras Albertas nėra atsiribojęs nuo buities darbų.
Naujausiame bendrame vyro ir žmonos kūrinyje – detektyve „Vardas tamsoje“ vaidmenį gavo net šeimos augintinė katė.
Kartą susivėlusią katę dukterys atsinešė namo. Agnė joms leido išmaudyti ir pašerti gyvūnėlį.
Pasišiaušęs katinas buvo pavadintas Liūtu, o vėliau paaiškėjo, kad tai – katė, taip Liūtas virto Liūta.
Katė greitai priprato naujuose namuose, netgi susigyveno su dar vienu augintiniu – taksų veislės šunimi.
Detektyvą „Vardas tamsoje“ sukūrė A.Marcinkevičiūtė, o jos vyras Albertas tapo juostos dailininku.
Dvi su puse dienos katė Liūta praleido su aktoriais. Ji kantriai lindėdavo po sofa ir stryktelėdavo tada, kai ją pašaukdavo aktorė Neringa Varnelytė, vaidinanti tardytoją.
Kur kas mažiau geranoriškumo rodė draugų paskolinta grynaveislė katė Tina, kurios charakteris iš proto varė kūrybinę filmo grupę.
Britų trumpaplaukė turėjo vaidinti depresijos kamuojamą katę, kurią skyriaus viršininką vaidinantis aktorius Gintaras Liutkevičius atsineša rankinėje į savo kabinetą.
Katė Tina buvo įnoringa, ji jokiu būdu nenorėjo lįsti į oranžinį lagaminėlį. G.Liutkevičius net bijodavo paliesti Tiną, kad jo neapdraskytų. Aktoriui prireikė dublerio. Juo tapo katės Tinos šeimininkas, augintinės vaidmeniui paskyręs ne vieną dieną.
Kol vykdavo parengiamieji darbai, Tina tūnodavo už grotų – kaip tikroje policijos areštinėje. O po filmavimo net jos šeimininkas į namus grįždavo apdraskytomis rankomis.
– Galbūt puikiai kino ekrane pasirodžiusios Liūta ir Tina galėtų kitais metais gauti po Sidabrinę gervę?
Agnė: Mūsų katė iš tiesų galėtų sėkmingai dalyvauti kačių atrankoje, manau, visas nugalėtų. Tik dabar mes pradedame pažinti jos charakterį. Ji tokia tyli, jos tarsi nėra namuose.
– Kaip Liūta reaguodavo, kai įsijungdavo prožektoriai, filmavimo kameros?
Agnė: Ji slėpdavosi po sofa, o pasirodydavo tik tada, kai ateidavo jos eilė. Ir dabar Liūta yra nuolanki ir rodo didelį dėkingumą. Gal ji niekada iki tol neturėjo jokio šeimininko.
– Turėjote taksų veislės šunį. Kur jis dingo?
Albertas: Auginome kalaitę, vardu Siga. Tai buvo kilmingas taksas.
Agnė: Kalaitė, ko gero, jautė, jog jos vietą užims priglausta katė. Įtariu, kad ji kažkuo sirgo, nes ją partrenkė automobilis. Siga buvo labai vikri, jos ir norėdamas negalėtum suvažinėti. Bet taip atsitiko.
– Ar sunku gyvūną priversti vaidinti?
Agnė: Apie britų trumpaplaukę katę Tiną teko gerokai pašokinėti. Jos niekas negalėjo paglostyti. Bet mes neturėjome kito pasirinkimo, todėl pasikvietėme katės šeimininkus, kurie yra mūsų šeimos draugai.
Albertas: Kino bendruomenė Lietuvoje nėra didelė – vieni kitus gerai pažįstame. Jeigu reikia filmuoti, draugai gali paskolinti savo kūdikį, augintinį. Atsimenu, sukant vieną filmą mes skolinome savo taksą.
Ir patys draugų esame prašę įsileisti į butą, kad galėtume nufilmuoti kelias scenas. Neturime tiek pinigų, kad pasistatytume paviljoną.
Vieną vakarą su Agne pasikalbėjome, kad nedaug skiriamės nuo savo kuriamų personažų.
Agnė: Daug keistų nutikimų patiriame dirbdami namuose. Sykį pro šalį ėjo pagyvenusi moteris, pasilenkė per langą, tuo metu aš buvau kambaryje ir ruošiuosi filmuoti.
„Ar čia veidrodis?“ – paklausė ji. Iš tikrųjų man už nugaros kabojo veidrodis. Tada ji ištraukė maisto, skirto katei. Mane pakerėjo jos gerumas.
Po to moteris priėjo prie savo vyro, įsikibo jam į parankę ir juodu kartu nukeliavo tolyn.
Ateiti, pašerti katę ir įsikibti mylimam vyrui į parankę, – man atrodo, kiekvienos moters svajonė.
– Ar jūs su Albertu vienas kitą irgi taip suprantate?
Agnė: Albertas man turi priekaištų, o aktoriams galiu tik padėkoti, nes visi dirbo pusvelčiui arba veltui.
– O jūsų vyras taip pat dirbo su jumis už ačiū?
Albertas: Dar primokėčiau Agnei, kad tik man leistų. Esu teatro režisierius, paskutiniam savo spektakliui kūriau scenografijas.
– Ar neskaudina, kai meno kritikai rašo blogas recenzijas?
Agnė: Negaliu leistis į meno paieškas, nes gyvenimas pernelyg trumpas. Turiu išreikšti mintį, jos gelmę.
Neketinu nieko priblokšti, neturime sudėtingos technikos, todėl išmečiau vos 5 procentus to, ką įamžinome kamera, darėme mažai dublių.
– Filmas baigtas, kas toliau?
Agnė: Dabar turime daugiau laisvo laiko.
– Ar dirbdami kartu nesivaržote su vyru, kuris garsesnis?
Agnė: Galbūt vyras režisierius turi daugiau ambicijų, pretenzijų, o moteris daugiau pasiekia darbštumu, kruopštumu.
Aš dirbu pagal sutartį – vieną filmą baigiu, pradedu kitą. Kuriu namuose, tad visus darbus dalijamės kartu su Albertu.
Mus likimas suvedė per knygas – Albertas užėjo pasiskolinti knygų. Mano draugė tuomet pasakė: „Man atrodo, kad tu jam patinki.“
Tada ir aš suzgribau, kad galiu jam patikti. Kartu esame 14 metų.
Albertas jaunesnis už mane beveik puspenktų metų. Moteriai geriau, kai vyras už ją jaunesnis.
Kodėl geriau, negalėčiau pagrįsti, tai rodo pavyzdžiai. Moteriai vadovauti buityje nėra blogai. Gal todėl mes neblogai sutariame.
– Kaip pavyksta namuose susikaupti ir nešvaistyti laiko?
Agnė: Nieko tobulai nepadarau, nėra ką čia slėpti – buitis trukdo darbui, o darbas – ramiam gyvenimui. Bet kai susikaupiu, daug ką spėju atlikti.
– Auginate keturias dukteris – Miglę (15 m.), Austėją (10 m.), Vakarę (7 m.) ir Gabiją (4 m.).
Ar jau įsivaizduojate jų ateitį?
Agnė: Miglė tyliai svarsto, jog galbūt norėtų studijuoti architektūrą, dizainą, o kitos dukterys konkretiems norams dar per mažos.
