Avies išleistuvių proga R.van Calcar iškepė obuolių pyragą ir uždegė žvakutę. Anastasijai, kaip tikrai panelei, ant kaklo buvo užrištas ryškus šalis.
Rudakailė avelė vokiško ir lietuviško kraujo turinčios R.van Calcar namuose atsirado po to, kai jos atvestos nenorėjo pripažinti motina. Buvo sausio mėnuo, lauke tvyrojo stingdantis šaltis.
R.van Calcar, kurios namuose puikiai išsitenka būrys šunų ir kačių, teko akimirksniu apsispręsti – palikti mažą avytę likimo valiai ar neštis į namus ir imtis priežiūros.
Gyvūnų mylėtoja susirado buteliuką su nedideliu čiulptuku, iš kurio anksčiau žindo maži kačiukai. Avytė buvo penima kas dvi valandas karvės pienu.
Kiti naminiai augintiniai iš pradžių įtariai žvelgė į naują įnamę. Supratę, kad nematytas gyvis pavojaus nekelia, nurimo ir susidraugavo.
Šilčiausią ryšį Anastasija užmezgė su savo maitintoja. Avytė nuolat Ruthą sekiodavo ir meiliai glausdavosi, manydama, kad tai jos motina.
„Paprastai avys nesupranta, kad švelnumas išreiškiamas glostant. Dėmesį jos suvokia ėdesio pavidalu.
Tačiau Anastasija, auganti ant žmonių rankų, laižoma kačių, yra kitokia. Jai patinka, kai ją glosto, nešioja. Tuomet ji užsimerkia ir padeda galvą ant peties”, – pasakojo R.van Calcar.
Bėgant laikui kilnoti Anastasiją pasidarė sunku. Tik išvydusi pasaulį avytė svėrė vos kilogramą ir buvo lygi su Jorkšyro terjero veislės šunimi. Sulaukusi septynių mėnesių rudakailė garbanė svėrė jau apie 25 kilogramus.
Nuo šiol Anastasija bandys priprasti Gojaus kaime gyvenančios keramikės Dormantės Penkinski sodyboje. Menininkė iš Ruthos jau anksčiau yra įsigijusi kelias avis, jas laiko dėl grožio, nesiruošia pjauti. Toks pat likimas laukia ir Anastasijos.
„Aš ilgai ieškojau žmogaus, kuris norėtų mano auksinę avį auginti kaip šeimos narį. Dormantė sutiko rūpintis Anastasija. Tik po kambarius jai nebus leidžiama vaikščioti”, – sakė Rutha.
Anastasija prašmatniuose R.van Calcar apartamentuose karaliavo ir miegojo ant sofos šešis mėnesius. Tiek pat laiko ji iš buteliuko buvo girdoma karvės pienu.
Kad namuose neatlikinėtų gamtinių reikalų, Anastasija nešiojo vaikiškas sauskelnes. Tačiau augdama avis išmoko nusitraukti sauskelnes. Galiausiai sauskelnės jai tapo per mažos.
Todėl vasarą Anastasija nemažai laiko praleido lauke. Kad nesijaustų vieniša ir nenuėstų iki šaknų visų raudonuojančių begonijų, šeimininkė jai buvo parūpinusi draugiją – ant žolės pastatė žaislinę avį, kuri išoriškai priminė gyvą.
Anastasijai tokia draugija puikiai tiko. Ji visą dieną galėdavo ramiai rupšnoti žolę, šokinėti aplink žaislinę draugę ir graudžiai nebliaudavo, kai išsiilgdavo rūpestingos mamos.
Pastarąjį mėnesį Anastasija jau ir naktį praleisdavo lauke. Iš pradžių tai jai nepatiko, nes buvo įpratusi jaukiai miegoti ant minkštos sofos, bet ilgainiui susitaikė su pokyčiais.
Ko R.van Calcar tikisi iš naujosios Anastasijos šeimininkės?
„Anastasija yra nepaprasta avytė. Ji išmoko bendrauti su šunimis, prisiglausti man prie peties ir užmigti, graužti obuolius, užšokti ant aukšto fotelio ir jame patogiai susirangyti.
Gyvendama kitur ji nematys manęs, negirdės mano balso ir bus priversta prisitaikyti prie naujos aplinkos. Jei Anastasija nesugebės ten adaptuotis, teks arba ją susigrąžinti, arba ieškoti naujo šeimininko”, – kalbėjo Rutha.
Šiuo metu R.van Calcar ūkyje neliūdna. Neseniai avių bandą papildė keturios pasaulį išvydusios atžalos. Rutha džiaugiasi, kad visos avys labai švelniai ir motiniškai rūpinasi savo vaikais.
Ką moteris darytų, jei ateityje pasaulį vėl išvystų ėriukas, kurio avis nenorėtų auginti?
„Aš kasdien melsiuosi, kad taip nenutiktų. Bet mes, žmonės, nesikeičiame. Jei nutiks panaši istorija, elgsiuosi taip pat – parsinešiu į namus ir auginsiu”, – patikino R.van Calcar.
